R. Ruokis: įvykusios „Šiaulių naktys“ padiktavo kitų metų temą

Aštuonias dienas ir naktis griaudėjusios „Šiaulių naktys“ tradiciškai vasarą išlydėjo į rudenį. Kiekvienais metais šiauliečius, miesto svečius, miesto gerbėjus ir jau dabar pavienius turistus kviečianti renginių puokštė šiais metais buvo kaip niekada gausi ir įvairi, pasidalijusi į penkis pažinimo sektorius, kuriuose tilpo ir „neformatas“, ir menas, ir edukacija, ir muzika, ir sportas. Juos lydėjo ir kartu su „Šiaulių naktimis“ vykęs jau 16-asis alternatyvios muzikos konkursas „RUMSHK“, tradicija tapęs 20-asis džiazo festivalis „Šiauliai Jazz‘2021“, 4-osios socialinės menininkų dirbtuvės „Kilowac“ ir 3-iasis LR F9U čempionatas „Dronahell“.

Bet štai viskas baigėsi, minios išsiskirstė, atėjo ruduo ir, kaip sako renginių organizatorius, kūrybininkas, VilniusTech lektorius, „Šiaulių naktų“ idėjų generatorius bei „kultūristas“ Remigijus Ruokis, atėjo laikas ne tik suskaičiuoti klaidas ir pasiekimus, bet ir galvoti, ką publikai pasiūlyti jau kitais metais. Apie tai ir susitikome pasikalbėti.

- „Šiaulių naktys“ praėjo, kokie įspūdžiai liko?

- Dabar galvoju, kad vasara baigėsi anksčiau nei visada ir, akivaizdu, kad „Šiaulių naktis“ reikia organizuoti jau nebe rugpjūčio pabaigoje. Šalia šių minčių liko ir labai daug šviesių: džiaugiuosi, kad žmonės tikrai supranta šios šventės idėją – norą pagyvinti miesto centrą ir paskatinti ten įsikūrusius verslus.

Ne visomis dienomis, bet savaitgalį per „Šiaulių naktis“ mieste tiesiog plaukė žmonių jūra – tai nebūdinga jokiu kitu laiku. Akivaizdu, kad buvo smagu ne tik šventės organizatoriams, bet ir patiems žmonėms, nes jie išėjo į gatves pasipuošę, sugalvoję įvairiausių atrakcijų ir pan.

Žinoma, šiuo laikotarpiu Šiauliai dar tik bunda iš letargo – reikia laukti ne tik kada baigsis visos pandemijos, negandos, bet ir kada galutinai bus sutvarkytos gatvės ir visi kiti reikalai. Neabejoju, kad to nereikės ilgai laukti.

- Kaip sekėsi įveikti laikmečio iššūkius – lietų ir pandeminiu laikotarpiu keliamus saugumo reikalavimus?

- Nors tie saugumo reikalavimai daugeliui gali atrodyti juokingi, akivaizdu, kad žmonės laikosi visų taisyklių ir reikalavimų, nes tikrai nenori grįžti į situaciją, kurią visi jau išgyvenome. Dėl to jokių nesklandumų ar konfliktų neturėjome: į uždarus renginius visi ėjo su galimybių pasais, o atviruose renginiuose pasirūpinome aptverti teritorijas, žmonės laikėsi atstumų, neprireikė nieko perspėti, prašyti, priminti apie tuos reikalavimus.

Tiesa, pandemija mus privertė pasukti galvas ir ieškoti labiau kūrybiškų, netradicinių sprendimų, – pavyzdžiui, atidaryti parodą buvusios parduotuvės languose. Greičiausiai tokios parodos formos įprastu laiku nebūtume sugalvoję, o tai išties pasiteisino – žmonės galėjo lankyti parodą kokiu paros metu ir labai saugiai. Akivaizdu, kad tokiu formų ateityje paieškosime ir daugiau.

Bet štai su lietumi nesisekė taip gerai tvarkytis kaip su saugumu (juokiasi – red.). Kas nebijo lietaus? Net gyvatė slepiasi giliau krūmuose prasidėjus lietui. Lietuviams taip pat ne itin patinka lietus, nors šis žodis ir užkoduotas mūsų šalies pavadinime.

- Nepaisant lietaus, „Šiaulių naktyse“ vyko daugybė renginių po atviru dangumi, nes pavyko sukurti galingą programą. Ar viskas pavyko?

- Su liūdesiu turiu pripažinti, kad ne viskas: turėjome atšaukti spektaklį „Stepai, gazo!“, turėjusį įvykti prie Geležinės Lapės. Tai buvo specialus dviejų aktorių performansas apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro gyvenimo įvykius, kuriam sutrukdė techniniai nesklandumai. Pakeliui į Šiaulius sugedo vienas iš spektaklio scenografijai naudojamų motociklų. Turėjau vilties, kad galbūt pavyks jį „reanimuoti“ ir galėsime parodyti spektaklį kitu laiku, deja, tai nebuvo paprasta padaryti su tokia įnoringa technika. Tad dabar jau viltis persikėlė į kitus metus.

Kiti suplanuoti renginiai ir reginiai įvyko: jau žinome, kas pasiteisino, ką kartosime, ką tobulinsime ir ko atsisakysime.

- Kas labiausiai pasiteisino?

- Labiausiai pasiteisino mūsų rizika, – vadinamieji „neformato“ renginiai, naujų, nestandartinių menininkų darbų parodos, kūrybinės dirbtuvės, įvairių menų mokymai. Kitaip tariant, mūsų publikai buvo įdomu tai, kas dar nepatirta ir kur buvo galima įsitraukti į dalyvavimo procesą patiems.

Galiu pasakyti, kad stengsimės, jog ir kitais metais programoje liktų rašytojų kautynės „Ne tai taip“, ironiškieji „Sarkazmo tyrimai“, Šiaulių „Bočių“ kovos su „Žažumbrio slibinais“, miestiečių pamėgta eisena, mados performansas „Refleksija“ ir kiti panašūs dalykai. Žinoma, juos papildys ir kitos panašaus formato idėjos.

Kol kas baigiame analizuoti, kas buvo gerai ir nelabai, o truputį vėliau atsiraitosim rankoves ir pradėsime galvoti apie kitus metus. Mūsų bėda yra ta, kad idėjų mes visada turime gerokai daugiau nei pavyksta įgyvendinti. Taigi rikiuosim jas į eilę ir matysime, kurios greičiau sulauks savo šlovės akimirkos, o kurioms dar teks subręsti.

- Be gausybės renginių „Šiaulių naktyse“, kartu vyko ir 16-asis alternatyvios muzikos konkursas „RUMSHK“, tradicija tapęs 20-asis džiazo festivalis „Šiauliai Jazz‘2021“, 4-osios socialinės menininkų dirbtuvės „Kilowac“ ir 3-iasis LR F9U čempionatas „Dronahell“. Ar buvo verta rengti daugelį dalykų vienu metu?

- Tokia schema susiformavo natūraliai – ir dėl finansavimo, ir dėl koncepcijos, ir dėl įvairiausių kitų dalykų. Manau, kad ji pasiteisino, nes „Šiaulių naktys“ yra socialinių-meninių reiškinių visuma, skirta labai įvairioms auditorijoms. Pavyzdžiui, čia vienu ypu galėjo linksmintis ir tie, kurie mėgsta džiazą, ir tie, kuriems arčiau širdies alternatyva ar popsas. O jei patiko ir džiazas, ir alternatyva, – taip pat buvo galima viską pamatyti, nes renginių programa buvo sudėliota taip, kad laikas būtų palankus turiningai planuoti ir kultūringai leisti laisvalaikį.

- „Šiaulių naktys“ visada palieka pėdsakus mieste. Ką paliko šiemet?

- Daugelis jau pastebėjo ir labai džiaugiasi gatvės menininko Karolio Grubio (Dėžutės) kūriniu „Vanduo brangesnis nei auksas“ ant pastato sienos Aušros al. 27. Šis darbas turi labai didelę išliekamąją vertę, nes kuria paties miesto veidą.

Pėdsaką paliks ir socialinėse menininkų dirbtuvėse „Kilowac“ sukurti darbai. Tiesa, šiais metais jie nekeliaus į parodų turnė po Lietuvą, o važiuos ten, kur ir turi būti, – socialines įstaigas. Vienų jų vieta yra labai aiški, nes daugelis menininkų kūrė su konkrečia intencija, pavyzdžiui, papuošti gimdymo namų priimamąjį. Dėl kelių teks pasukti galvą – jie yra pakankamai kontroversiški ir tiks anaiptol ne visoms jautrioms socialinėms įstaigoms.

Bet tokių situacijų jau esame turėję: štai pirmosiosiose menininkų dirbtuvėse „Kilowac“ gimęs įdomus, bet gal kiek siaubūniškas darbas „Gezas“ tikrai netiko socialinėms įstaigoms. Jis rado savo vietą policijos komisariate.

Šio projekto esmė ir yra tokia, kad kūriniai nenukeliautų bet kur, o atrastų savo tikruosius namus ir džiugintų tų namų gyventojus, darbuotojus, svečius. Šia prasme mes matome potencialą mažesniuose miestuose, nes didmiesčiuose kultūros yra daug ir ji pakankamai lengvai prieinama. O daugelis mažųjų miestų turi sutvarkytas, atnaujintas įstaigas, bet jose labai trūksta meno. Tad mes bandome užpildyti šią spragą.

- Kokį balą sau parašytumėte už šias „Šiaulių naktis“?

- Už orą – tikrai trejetas, nes jis labiausiai dėl visko kaltas (juokiasi – red.). Tiesa, žvelgiant konceptualiau, tokį balą turėčiau rašyti susitarimo dėl klimato nepasirašiusiam Donaldui Trumpui, o gal net ir visiems mums, – už tai, kad nepakankamai rūpinamės klimato kaita. Mums, kurie pjauna medžius, šiukšlina, daug visko vartoja ir apie tai negalvoja. Juk dėl to ruduo pas mus ateina per vieną dieną, o vasara prasideda be pavasario. Įvykusios „Šiaulių naktys“ verčia apie tai susimąstyti ir tam tikra prasme diktuoja kitų metų temą – gali būti, kad atsigręšime į klimato kaitos ypatumus.

Už organizacinį darbą labai sunku rašyti pažymį, nes tai, ką mato publika, yra tik ledkalnio viršūnė, o po ja – daug streso, sudėtingų situacijų, dilemų, laiku neskirto finansavimo problemų ir t.t. Bet gal apie tai neverta kalbėti: šventė įvyko ir mes tuo džiaugiamės. Taigi, balo nerašysiu, bet pasakysiu kitaip: įskaityta.

Bet dešimtuką labai norėčiau parašyti savanoriams, kurie pasirūpino, kad galėtų dirbti su mumis ir įrodė, kad šiauliečiai šioje srityje yra patys geriausi.

Taip pat dešimtuką rašau ir geros valios žmonėms, bet kurių nebūtų įvykusios „Šiaulių naktys“ – aktyviai prisidėjusiems, įsitraukusiems verslininkams bei šventinę dvasią palaikiusiai publikai, žmonėms, kurie skurė savo laiką.

- Kokios bus kitos „Šiaulių naktys“?

- Galiu pažadėti – netikėtos. Ir nežinau, ar pavyks, bet mėginsime ne tik dovanoti daug įspūdžių, bet ir suorganizuoti gerus orus bei saulę. Nes Saulės mieste ji turi šviesti ir naktį, ir dieną, ir net tada, kai ateina ruduo su visu blogu oru.

- Ačiū už pokalbį.