R. Popovienė: mokytojams turi būti užtikrinta pagarba ir orios darbo sąlygos, ne prestižas

Naujoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sako, jog mokytojo profesija turėtų tapti ne prestižine, o gerbiama, mokytojams turi būti užtikrintos orios darbo sąlygos.

„Praeitoms Vyriausybėms ir dirbantiems žmonėms nepavyko, kad ji (mokytojo profesija – BNS) taptų 2025-aisiais prestižinė. Ir aš nežinau, ar ir tas žodis toks dabar jau gerai skamba, ar jis tinka“, – interviu BNS penktadienį sakė R. Popovienė.

„Didžiausias noras, kad mokytojai gerai jaustųsi, kad būtų orios darbo sąlygos, geros darbo sąlygos, kad jų profesija, kaip ir visos kitos, būtų gerbiama“, – teigė ministrė.

Anot R. Popovienės, mokytojai užima labai svarbų vaidmenį jaunų žmonių raidoje, tad jie mokykloje turi jaustis gerai, o darbo sąlygos – leisti pasiekti užsibrėžtų tikslų ir rezultatų.

Ministrė taip pat žada daug dėmesio skirti praeitos kadencijos Vyriausybės priimtų sprendimų peržiūrai, imantis pokyčių – aktyviai bendradarbiauti su švietimo ir sporto bendruomenėmis, socialiniais ir kitais partneriais.

Kitos interviu temos:

* Vadovėlių trūkumas;

* Sprendimo dėl minimalaus vaikų skaičiaus 11-ose klasėse koregavimas;

* Egzaminų laikymo tvarka;

* Švietimo biudžetas;

* Mokytojų darbo sąlygos;

* Mokyklų reitingai;

* Sporto politika.

– Kai kalbamės su Jumis, mokytojo profesija jau trečia diena kaip turėtų būti prestižinė, bet to pasiekti nepavyko. Ar sau keliate tokį tikslą? Kada tai galėtų įvykti?

– Tas klausimas dabar labai dažnai sklando ir kalbamės apie tai. Bet aš manau, kad ta profesija, tikrai jau mes matome, nepavyko pasiekti, kad ji būtų prestižinė (...). Aš manau, kad taip ir praeitoms Vyriausybėms ir dirbantiems žmonėms nepavyko, kad ji taptų 2025-aisiais prestižinė. Ir aš nežinau, ar ir tas žodis toks dabar jau gerai skamba, ar jis tinka.

Iš tiesų didžiausias noras, kad mokytojai gerai jaustųsi, kad būtų orios darbo sąlygos, geros darbo sąlygos, kad jų profesija, kaip ir visos kitos, būtų gerbiama. Bet, aišku, šiandien mes kalbame apie profesiją mokytojo. Tai yra labai svarbu, kad ta mokytojo profesija būtų vertinama visuomenėje, kad mes suprastumėme, kad mokytojo profesija yra labai svarbi mums visiems, nes jis prisiliečia prie mažo vaiko ir veda jį gyvenimo keliu. O dėstytojas toliau prisiliečia prie jauno žmogaus ir taip pat rodo tą gyvenimo kelią. Mes kiekvienas prisimenam savo mokytoją, kiekvienam iš mūsų yra įstrigęs mokytojo vaidmuo mūsų gyvenime.

Pagrindinis tikslas ir gal būtų toks, kad mokytojas iš tiesų gerai jaustųsi savo darbo vietoje, kad būtų gerbiamas, kad darbo sąlygos būtų tokios, kurios tikrai leistų pasiekti savo darbe tam tikrų tikslų ir rezultatų.

– Kaip suprantu negrįšite prie idėjos, kad turi būti užbrėžtas laikas iki kada reikia pasiekti tam tikrus tikslus ir tiesiog dirbsite to link?

– Aš manau, kad taip, nes iš tiesų turime siekti, kad mokytojai, kaip ir minėjau, jaustųsi gerai darbo vietoje, kad darbo užmokestis kiltų, kad darbo sąlygos gerėtų ir kad iš tiesų mokytojo profesija mes visi, pirmiausia visuomenė, suprastume, kad ji yra labai svarbi ir tiesiog gerbtumėme.

– Prie to, kaip tai pasiekti, sugrįšime. Dabar šiek tiek pakalbėkime apie Jus. Karjerą pradėjote kaip mokytoja, vėliau dirbote Kauno rajono savivaldybėje ir buvote atsakinga už švietimo sritį, bet ar kada nors pamąstėte, jog tapsite švietimo ministre?

– Tuo metu, kai dirbau šiose pareigose, tai tikrai niekada nemąsčiau, kad galėčiau būti švietimo ministrė. Tačiau profesinis kelias vėliau pasuko politikos keliu ir dalyvavau rinkimuose, buvau dvi kadencijas Seimo narė ir dalyvavimas politikoje, tai ir buvo tam tikri užsibrėžti tikslai atlikti tam tikrus darbus, nuveikti kažkokius darbus, kurie reikalingi žmonėms, ir tas buvo man labai svarbu. Ar tai būtų kažkoks tai didesnis tikslas, ar mažesnis, bet padaryti gerų darbų – tai buvo pagrindinis tikslas.

O kad tapsiu švietimo ministre tikrai negalvojau. Bet, žinoma, dalyvaudama šiuose Seimo rinkimuose galbūt ir pagalvodavau, kad jau praėjo tikrai nemažai metų, kai dalyvauju politikoje, ir tas dalyvavimas Vyriausybėje ir dirbant konkrečius darbus būtų tikrai įdomus ir man galbūt norėjosi to.

– Praeitą kadenciją pasikeitė ne vienas švietimo ministras. Ar nesijaudinote perimdama tokią istoriją turinčią poziciją?

– Jaudinausi, aišku. Bet kokioje pozicijoje tu jaudiniesi atėjęs į naują darbą, ir tas yra visada neatsiejama. Bet, kaip ir minėjau, atėjau dirbti ir negalvoju apie tai. Tiesiog negalvoju apie tai, kiek čia man teks būti, ar bus tokia pati karjera kaip ir kitų ministrų prieš tai dirbusių. Tačiau mano tikslas yra dirbti, pasiekti tuos tikslus, kuriuos užsibrėšiu, dirbti su švietimo bendruomene kartu, ieškoti dialogo ir tada manau, kad gal ir pavyks man. Šiaip pasiryžusi dirbti keturis metus.

– Galbūt kažko pasimokėte iš savo pirmtakų – ko nekartotumėte arba pozityvių pavyzdžių?

– Aš tiesiog galvoju, kad kai kurie darbai buvo padaryti labai skubotai, neišdiskutuojant su švietimo bendruomene, galbūt neįsiklausant arba tiesiog neįvertinant laike vieno ar kito pokyčio. Galbūt reikėjo kažkokio pilotinio projekto, kad tikrai būtų įsitikinta, kad jis tai bendruomenei naudingas.

Aš visada taip dirbu savo darbe, kad kiekvieną sprendimą darydama tikrai labai išdiskutuoju, dar kartą apgalvoju, dar kartą pasitikrinu su tos srities specialistais, ekspertais ir tik tada priimu sprendimą. Tai mano darbe visą laiką yra tas neskubėjimas, išdiskutavimas ir tikrai tada jau supratimas, kad tai jau yra išdiskutuota, dialoge surasti sprendimai.

– Siekiant gerų rezultatų svarbu ir kokiais žmonėmis save apsupame. Vis dar nėra žinoma Jūsų komanda, galbūt jau galite atskleisti, kas bus Jūsų viceministrai?

– Komandą formuoju jau ir pirmadienį jau ateis dirbti du viceministrai. Aukštojo mokslo bus profesorė Regina Valutytė ir dar vienas viceministras Rolandas Zuoza. O kitus viceministrus dar vėliau.

– Už ką ponas Zuoza bus atsakingas?

– Už profesinį ugdymą.

– Sausis prasidėjo, šventės praėjo, tad kokių darbų imsitės pirmiausia?

– Pirmiausia, aišku, reikia suburti komandą ir tą planuoju padaryti tikrai per sausio mėnesį, kiek įmanoma greičiau, kad galėtume dirbti pilnu sąstatu. Bet aišku norisi, kad dirbtų žmonės profesionalai, kompetentingi tose srityse.

Ir žinoma, kad šitas laikotarpis yra skirtas Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo planui parengti. Tai jau tą ir pradėjome, o kaip tik jau nuo kitos savaitės tai visiškai intensyviai pradedame šituos darbus, kada užsibrėšime pagrindines kryptis ir tikrai tas priemonių planas bus išdėstytas, pagal kurį dirbsim visus keturis metus.

Žinoma, tie pirmieji darbai, tai tie, kurie yra šiandien patys tokie, kaip aš sakau, keliantys daugiausia galbūt neaiškumo ar tiesiog laukiantys to sprendimo, tai ir vadovėlių leidyba, ir mokyklų tinklo taisyklių korekcijos, tai ir artėjantys valstybiniai brandos egzaminai. Dabar dirbam, susitinku su skyrių vedėjais, departamentų vadovais ir atskirais klausimais diskutuojam, domiuosi. Ir jau kai ateis komanda, tai galutinai sėsim ir prie priemonių plano ir ieškosim tų sprendimų.

– Kalbant apie jūsų pirmuosius darbus, paminėjote ir vadovėlių trūkumą, kokių idėjų turite spręsti šią problemai?

– Pirmiausia, vakar kaip tik turėjau pasitarimą dėl vadovėlių, dalyvavo atsakingi ministerijos specialistai, Nacionalinės švietimo agentūros direktorius. Mano tikslas buvo susipažinti, kokia yra reali situacija.

Susipažinusi tikrai dabar matau, kad problema yra, (...) ir ji, sakyčiau, yra didelė. Išklausiau, kokia yra situacija, tai 2025 metų rugsėjį pagrinde bus pradinio ugdymo, pagrindinio ugdymo pagrindinių dalykų vadovėliai. Tai šiandien mes vis dar esame be vadovėlių, o kitų dalykų mes dar neturėsime.

Vidurinio ugdymo, kas yra svarbiausia, kur vaikai laiko egzaminus, mes neturime matematikos vadovėlio. Matematikos išplėstiniam 11 klasės kurse turime, tačiau 12 klasės ir matematikos bendrajame ugdyme mes neturime. Iš pradžių buvo planas, kad turėsime 2027 metais, bet dabar jau kalbama, kad gal pavyks ir 2026 metais.

Sakyčiau, kad situacija yra labai bloga, galėčiau sakyti, kad tai tokia visai nevaldoma situacija. Tikrai dar kartą sėsime ir žiūrėsime, kaip padaryti, kad galima būtų dar greičiau ieškoti sprendimų.

Problema iškilo netgi tame, kad, pasirodo, nelabai yra kam jų rašyti. Iš tiesų, klausimą spręsime dar kartą susėdę, turime dar kartą kalbėti su leidyklomis ir turime ieškoki papildomų finansinių paskatų, kad būtų galima rasti, kas rašo tuos vadovėlius. Reikia galvoti apie ekspertizę vadovėlių ir kitokius būdus, bet tai tikrai yra didelė problema, kuri palikta ateičiai.

Sprendimų reikės įvairių, nuodugniai reikės pagalvoti, galbūt reikės ieškoti ir kažkokio kito sprendimo, jei tai įmanoma, jei tai nesukels kažkokių didesnių biurokratinių procesų, bet tikrai kažkokių reikia ieškoti, kad tie vadovėliai atsirastų anksčiau. Nenormalu, kad pagrindinių dalykų viduriniame ugdyme neturime vadovėlių ir jie plane yra tik 2027 metais.

– Anksčiau esate minėjusi, kad atšauksite reikalavimą, kad 11-12 klasėse turėtų būti 21 moksleivis, kad būtų formuojama klasė. Kokius kriterijus ketinate taikyti ir į ką bus atsižvelgta juos keičiant?

– Kitą savaitę sėdame dirbti šiuo klausimu, bus sudaryta darbo grupė. Šis sprendimas, toks formalus įvedimas 21 moksleivio klasėje, iššaukė labai daug tokių dirbtinų sprendimų regionuose, kuomet šiandien turime įvairiausių netgi teisinių sprendimų dėl to, kuomet kai trūksta kelių vaikų, jų yra 15 ar 17, tai tiesiog ta klasė dirbtinai turi būti padaryta ar kitos klasės filialu, arba ji turi būti prijungta prie kitos gimnazijos.

Šiuo atveju, aš visą laiką pabrėžiu ir pasikartoju, kad mes turime matyti visą Lietuvą. Aišku, ji yra skirtinga, didmiesčiuose mes turime vienas problemas, bet regionuose mes turime kitas. Būtent tas 21 moksleivio įvedimas labiausiai palietė regionines mokyklas.

Žiūrėdami ir spręsdami, mes turime kartais matyti visą tą regioną aplinkui, kokios šalia yra savivaldybės, nes kartais į tą vieną gimnaziją atvažiuoja ir iš kitų savivaldybių, kurioms yra, pavyzdžiui, penki ar šeši kilometrai atvažiuoti. Jeigu tos gimnazijos nelieka ir ji būna prijungta prie kažkokios sekančios, tai tie vaikai, kurie važiuodavo šešis, dabar turi važiuoti 25 kilometrus.

Tada gaunasi labai dideli pavėžėjimo kaštai, vaikai ištisai važiuoja autobusais, tie atstumai būna labai dideli. Ar mes tada pasiekiame tą ugdymo kokybę, ar tiesiog pervarginame vaikus?

Mūsų sprendimas tikrai bus, mes turime padaryti artimiausiu laiku, iki balandžio mėnesio ar dar greičiau Vyriausybės nutarimu.

Tai čia dirbsime ir su darbo grupe, tarsimės su savivaldybių merais, kviečiu diskutuoti, nes būtent savivaldybės geriausiai mato ir turi matyti, kaip jos turi dėlioti savo mokyklų tinklą, koks yra gimstamumas tame regione, kiek ateis vaikų, ar jie neateis, ar tikrai ten bus gimnazija. Savivaldybės čia tokį pagrindinį vaidmenį vaidina ir mes čia turime duoti daugiau galios ir daugiau savarankiškumo joms tai spręsti.

Žiedinės savivaldybės siūlė 15 moksleivių, kitos siūlo, kad grįžtume prie 12, kaip jau buvo. Iš tiesų, spręsime, kaip tą padaryti.

– Ar galima tikėtis, kad didmiesčiuose ir regionuose būtų taikomi skirtingi kriterijai?

– Šiandien jau ne tik aš, bet ir daugelis kitų kalbame apie tai, kad galbūt negalime turėti vieno sprendimo. Turime skirtingas Lietuvas, turime regionus, kur mažėja gyventojų skaičius, ir turime didmiesčius, žiedines savivaldybes, kur gyventojų skaičius auga ir jos susiduria su tam tikrais iššūkiais.

– Vyriausybės programoje ne kartą akcentuojamas bendradarbiavimas su švietimo ir sporto bendruomenėmis, su socialiniais ar kitais partneriais, taip pat pati jau esate susitikusi su šešių švietimo darbuotojams atstovaujančių profsąjungų vadovais ir esate sakiusi, kad švietimo srityje yra nemažai problemų, tačiau jų sprendimai turi kilti iš bendruomenių. Kaip jūs ketinate toliau palaikyti tą atvirą bendradarbiavimą ir produktyvų dialogą su šiais partneriais kadencijos metu?

– Mes labai akcentuojame dialogą ir dialogo būdu priimamus sprendimus. Tai yra svarbiausia, visi tie sprendimai, reformos, pokyčiai turi eiti iš apačios, bet tikrai ne iš viršaus. Bendradarbiavimas su suinteresuotomis asociacijomis, švietimo bendruomenėmis, profsąjungomis, kitaip ir negali būti, yra būtinas. Bet koks sprendimas turi būti pristatomas ir bendruomenei, ir visuomenei. Net Vyriausybės priemonių planas, bus konsultuojamasi su visuomene, bus pristatytas ir bus pakviesta netgi teikti siūlymus asociacijas, profsąjungas ir kitas institucijas. Tas yra labai svarbu.

Ir dabar jau susitikinėjame, kreipiasi ir asociacijų, ir kitų institucijų atstovai. Tai tikrai susitinkame, ir ateityje numatysime susitikimus ir tas bendravimas tikrai vyks. 

– Kalbant apie Vyriausybės programą – joje žadama audituoti bei stabdyti jūsų įvardintas „karštligiškai vykdomas“ reformas, o pokyčiams pasirengti geriau nei prieš tai buvusi Vyriausybė. Kokias reformas dar žadate peržiūrėti ir stabdyti?

– Kaip ir minėjau, aišku, mokyklų tinklo taisyklių korekcijos, nežinau kiek čia galima pavadinti reforma ugdymo turinio atnaujinimą, vadovėlių nebuvimas. Čia buvo kaip ir tokia reforma, kada pirmiausia buvo atnaujintas ugdymo turinys ir tik vėliau pradėta galvoti apie vadovėlių leidybą. Situacija tikrai yra tokia, kad reikia ieškoti sprendimų dabar. Valstybiniai brandos egzaminai, ta sistema, kuri nuolat keičiasi, irgi įneša labai daug streso moksleiviams ir mokytojams. Aš sakau, kad visada tai, ką tu darai, turi būti aišku, ir jeigu yra neaišku, tikrai ta sistema yra tobulintina. Sėsime ir kalbėsime, ką mes toliau darysime.

– Kokių pokyčių ir kokiame laikotarpyje galima tikėtis kalbant apie egzaminus?

– Kadangi procesai yra prasidėję, mes dabar nieko negalime keisti nei šiuos, nei kitus metus, tačiau tikrai diskutuosime ir susitiksime su moksleivių sąjunga, turėsime ateityje susitikimą ir su studentų atstovybe.

Diskutuosime bei ieškosime to varianto, jog studentams ir moksleiviams, besiruošiantiems egzaminams ir planuojantiems savo ateitį, ir apskritai besimokantiems moksleiviams bei tėvams būtų aišku, kaip po dviejų metu aš laikysiu egzaminą, koks mano tikslas ir kaip viskas bus, nes dabar yra labai didelis stresas, įtampos jau vien dėl to, kad po metų tu ateini ir tau vėl viskas pasikeičia. To tikrai neturėtų būti.

Iš pedagogų bendruomenės, dėstytojų, mokytojų girdžiu, jog tai yra pats sudėtingiausias dalykas, įnešęs labai daug įtampos ir streso. Tarpinių egzaminų įvedimas pačiose mokyklose įnešė daug chaoso. Pats organizavimas labai išbalansuoja ugdymo procesą, tas yra labai sudėtinga. Daug mokytojų dalyvauja egzaminų vykdyme ir tada moksleiviams birželio ir ne tik birželio mėnuo labai sudėtingas būna. 

– Kaip ketinate užtikrinti, jog naujos reformos, pokyčiai būtų sėkmingiau užtikrinami, neįneštų sumaišties?

– Tikrai nepasakyčiau, kad aš planuoju dideles reformas ar pokyčius. Tiesiog norisi rasti sprendimus tiems klausimams, kurie šiandien kelia daugiausia įtampos. Sprendimas randamas dialogo būdu, pristatant ir suderinant su švietimo bendruomenėmis.

– 2025 metų biudžeto projekte švietimui numatoma skirti daugiau nei 4,3 mlrd. eurų, o tai sudaro maždaug 5,2 proc. prognozuojamo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Ar manote, jog švietimo finansavimo santykis su BVP yra tinkamas, ar jis turėtų būti didesnis?

– Švietimo biudžetas šiemet yra 15 proc. didesnis ir numatyti asignavimai yra ugdymo reikmėms (...), pedagogų atlyginimams nuo rugsėjo 1-os 8 proc. didinamas finansavimas, taip pat finansavimas didinamas ir bibliotekininkų darbo užmokesčiui, tokia pačia proporcija kaip ir mokytojams bus didinamas atlyginimas ir pagalbos mokiniui specialistams, ir mokyklų vadovams, ir nuo rugsėjo daugiau lėšų yra skiriama pradiniam ugdymui, o pradinio ugdymo mokytojo pareigybei teks mažiau kontaktinių valandų.

Dabar, skaičiuojant vienai pareigybei, tenka 799 valandos, o nuo kitų mokslo metų teks 756 valandos. Kalbant apie švietimo pagalbos specialistų etatus, kitais metais lėšos auga 1,6 mln. eurų, šie asignavimai pasieks ir mokyklas. Tai pat kalbame apie tuos pačius vadovėlius. Vadovėliams šiais metais yra skirta 2 mln. daugiau ir jie ateina tiesiai į mokyklas, tačiau žinome, kad ta problema yra ir tai, jog mes dar jų ne visus ir turime. Manau, kad finansavimas yra augantis ir neseniai biudžetą tvirtinant padidinom dar 5 mln. eurų neformaliajam švietimui, kas yra labai svarbu. Mes programoje buvome nusimatę skirti daugiau lėšų neformaliojo švietimo programoms, užtikrinant vaikų užimtumą, sudarant sąlygas jiems daugiau dalyvauti įvairiuose būreliuose ir siekiant, kad tas užimtumas būtų didesnis bei tėveliams reiktų mažiau primokėti lėšų prie būrelių.

– Šios Vyriausybės prioritetais laikoma socialinė sritis, gynyba, ar tikitės, kad metų eigoje pavyks išsikovoti didesnį finansavimą?

– Šiems metams biudžetas jau patvirtintas, bet, be jokios abejonės, pagal prioritetus, kurie mums bus labai svarbūs, visada kalbėsime ir ieškosime lėšų tam kam labiausiai jų reikia. Kaip ir kalbėjau, jeigu reiks ir vadovėliams, ar tam pačiam neformaliajam švietimui, ar pagal susitarimus pedagogų atlyginimams. Aš visada akcentuoju, kad švietimas šalia valstybės saugumo taip pat yra vienas iš prioritetų. Žinoma, jog kovosime, kad ir švietimas būtų šalia.

– Užsiminėte apie mokytojų atlyginimus, mokytojai šiuo metu Lietuvoje uždirba vidutiniškai 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, tuo tarpu dėstytojai – 150 procentų. Ar jų atlyginimo santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu turi didėti?

– Pagal nacionalinį partijų susitarimą turime pasiekti, kad pedagogų atlyginimas siektų 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio ir šių metų ketvirtam ketvirtyje tai bus padaryta. Toliau yra numatomi susitarimai su profesinėmis sąjungomis ir tas didėjimas yra numatytas nuo 2025 metų rugsėjo mėnesio. (...)

– Mokytojų atlyginimai auga, tačiau daugelis šios profesijos nesirenka atsižvelgdami į darbo sąlygas: krūvį, psichologinį spaudimą. Mokytojai skundžiasi, jog susiduria su sunkumais tiek klasėse, tiek bendraujant su tėvais. Kaip galvojate spręsti šią problemą?

– Ši problema neatsirado šiandien, ji augo, vystėsi kaip lėtinė liga, todėl mes šiandien turime tokią situaciją.

Tačiau mes šiandien nerasime bendro sprendimo, neišspręsime (problemų – BNS) per vieną dieną, per vienus metus. Tai yra visas kompleksas priemonių, dėl kurių mes turime kalbėti, tą išdėstysime ir priemonių plane. Be jokios abejonės, rengimo centrai ruošiamus pedagogus skatina ir stipendijomis, ir įvairiomis kitomis priemonėmis, ir savivaldybės savo programose yra įsitraukę skatinimo priemonių, bet šiandien kiekvienam pradedančiam studijuoti jaunam žmogui, manau, svarbiausia yra darbo užmokestis ir darbo sąlygos.

Mes šiuo metu didžiausią dėmesį turim nukreipti į palaipsnio darbo užmokesčio didinimą ir kalbėti apie darbo sąlygas, kurios leistų jaunam žmogui jaustis oriai bei paskatintų rinktis šitą profesiją.

– Taip pat numatoma privačioms švietimo įstaigoms, gaunančioms valstybės finansavimą, taikyti tokius pat kokybės ir kiekybės reikalavimus, kaip ir valstybinėms. Kokių pokyčių galima tikėtis dėl privačių mokyklų?

– Kalbėdami apie valstybinėms ir privačioms mokykloms skiriamą valstybės finansavimą, tuo pačiu turime kalbėti apie, kaip jūs sakote, kiekybinių ir kokybinių rodiklių suvienodinimą. Jeigu valstybinėms mokykloms nustatome tam tikrus moksleivių skaičius klasėje, privačioms mokykloms to nėra. Čia reikėtų diskutuoti ir rasti tuos sprendimus.

O kokybiniai reikalavimai: turime kalbėti apie ugdymo kokybę, įvairių programų vykdymą. Tai turėtų būti vienodos sąlygos, jeigu yra skiriamas valstybinis finansavimas. Bet, žinoma, tai nėra noras dirbtiniai sumenkinti ar kitaip padaryti, kad neliktų privačių mokyklų, o tiesiog siekis dialogo būdu surasti sprendimus, kad proporcingai skiriamos valstybės lėšos atlieptų tą vienodą reikalavimą.

– Praėjusioje kadencijoje buvo apriboti visiems prieinami švietimo duomenys. Remiantis jūsų Vyriausybės programa, svarbu, kad kokybiškas mokslas būtų prieinamas visiems, kad atrankos netaptų kliūtimi vaikui įgyti kokybišką išsilavinimą. Ar jūs laikotės panašios į ankstesnės valdžios nuomonės, kad pagal egzaminų rezultatus sudarinėjami reitingai daro meškos paslaugą mokykloms?

– Iš tiesų, mokyklų reitingai yra nuolatinis diskusijų objektas. Viena vertus, jie padeda vertinti švietimo įstaigų kokybę, kita vertus, kelia klausimų dėl poveikio mokyklų bendruomenėms, tėvų, mokinių sprendimams. Svarbu suprasti ir kelti klausimą, ar jie mums reikalingi, o jei taip, ar vertinimo kriterijai yra teisingi, ar ne.

Aš manau, kad bet kokie analitiniai sprendimai reikalingi, kad įsivertintumėme, kokioje esame situacijoje, kur yra pas mus problemos, vienaip ar kitaip ieškotume tų sprendimo būdų. (...) Tai vis tiek yra tam tikra informacija tėvams ir vaikams, jie (reitingai – BNS) gali parodyti, kaip mokyklos pasiruošė, kokie yra rezultatai brandos egzaminų pasiekimų. Mokyklos, žinodamos, kad jų veikla vertinama, galbūt irgi į tai atsižvelgia, siekdamos gerinti ugdymo kokybę.

Neigiama pusė, kad galbūt iškyla neteisinga konkurencija, kaip jūs minėjote. Kad reitingai skatina mokyklas orientuotis ne į visų mokinių ugdymą, o labiau į egzaminus, jeigu imamas tas vienas aspektas. Gal kažkoks stresas įsiveda. Bet manau, kad bet kokie vertinimai yra gerai, nemanau, kad tai yra kažkaip labai blogai. Jeigu vertinama pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus, turime suprasti, kad yra imamas tik tas vienas rodiklis ir matome, kaip šitos mokyklos atrodo valstybinių brandos egzaminų rezultatų kontekste.

Aišku, mokinių skaičius mokyklose ir klasėse, jų gebėjimai yra skirtingi, tai irgi suprantame. Bet vis tiek bendrą vaizdą matome. Tačiau gali būti ir kiti aspektai vertinimo (...), imant, tarkime, dalyvavimą neformaliajame ugdyme, mikroklimatą, socialinę-emocinę aplinką. Tai irgi yra svarbu ir tokie vertinimai taip pat gali būti.

– Grįžtant prie praėjusios kadencijos Vyriausybės, pernai sausį tuometinis švietimo ministras Gintautas Jakštas buvo pateikęs idėją, kad Lietuvoje palaipsniui galėtų būti atsisakoma mokymo rusų kalba. Vėliau nuo tos idėjos kiek atsitraukta, ministras patikslino, kad mokyklų neuždarinės, bet reikėtų imtis priemonių, jog tautinių mažumų mokyklose mokinių rezultatai neatsiliktų nuo bendraamžių ir buvo pasiūlyta didinti pamokų lietuvių kalba skaičių. Šis įstatymo pakeitimo projektas buvo vienas iš paskutinių kadenciją baigiančios ministrės darbų, bet jis nepriimtas. Ar jūs palaikote tokią idėją, ar manote, kad reikėtų griežtesnių sprendimų?

– Pirmiausia, kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat gyventi Lietuvoje, turime garantuoti mokymą valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymąsi. Bendrojo ugdymo, neformaliojo švietimo mokyklose tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams turime sudaryti sąlygas puoselėti ir tautinį-etnininį, kultūrinį, kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos.

(....)

Tas nutarimas, aš esu su juo susipažinusi, bet tuo pačiu esu ir kalbėjusi su tautinių mažumų atstovais. (...) Aišku, turime stengtis, kad kuo daugiau lietuvių kalbos mokytųsi tautinės mažumos, vaikams ir jaunimui būtų lengviau integruotis, vėliau įsidarbinti ir studijuoti. Bet šiandien yra ir kita problema, kurią man iškėlė tautinės mokyklos – ar turime tų specialistų? Padidinę pamokų skaičių, ar turėsime specialistų tam įgyvendinti? Mes sprendimą padarome, bet ar praktiškai galėsime jį įgyvendinti?

Kartais galbūt reikėtų (...) labiau dėmesį kreipti į ugdymo kokybę paties lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų vaikams. Čia yra problema, žinome ją ir reikės dar kartą susėsti ir išsidiskutuoti. Sprendimas yra, bet ar mes jį galėsime įgyvendinti, ar tikrai pakaks mokytojų?

– Dar viena jūsų kuruojama sritis yra sportas. Dažnai sporto politika ministro poziciją užimančiam žmogui paprastai būna podukros vietoje. Kiek jūs laiko ketinate skirti sporto sričiai, galbūt labiau už šią sritį bus atsakingas vienas iš jūsų viceministrų?

– Vienas iš viceministrų bus tikrai atsakingas už sporto sritį, bet visos sritys ir švietimas, mokslas ir sportas yra vienodai svarbios. Jos yra susijusios ir vienodai svarbios. Taip, kad sportas kažkokią mažesnę vietą užims negu visos kitos sritys, tai tikrai taip nėra. Juolab, kad dabar sportas, fizinis aktyvumas mūsų kiekvieno gyvenime yra labai svarbus. Ir vis daugiau visuomenėje kalbame apie sveikatinimą, apie įvairias programas.

Be jokios abejonės, kad yra numatyta ir programoje mūsų priemonės sportui. Didelis dėmesys ir toliau – aukštam sportiniam meistriškumui palaikyti, taip pat kalbame šiandien ir apie medicininį aptarnavimą, ir kalbame apie mokslo įsitraukimą sporte. Ir taip pat kalbame apie dar didesnį aktyvumą vaikų, jaunimo, senjorų, žmonių su negalia įtraukimą į fizinio aktyvumo veiklas per įvairius renginius, projektus.

Labiausiai šiandien turime kalbėti apie jaunimą. Stiprinti sporto gimnazijas, visai neseniai sporto įstatyme įvestas sporto klases. Galbūt daugiau reglamentuoti ir aktyvinti mokyklas, savivaldybes, kad atsirastų daugiau sporto klasių, kurios iš tiesų turi labai didelę reikšmę moksleiviams, nes ten, kur daugiau sportuoja vaikai, kur dalyvauja ir mokosi sporto klasėse, žymiai pagerėja ugdymo kokybė, sumažėja sergamumas ir sumažėja žalingų įpročių vartojimas. Tai yra didelis poveikis organizmui. Sportui bus taip pat skiriamas didelis dėmesys. (...)

– Ko dar galima tikėtis ketinamoje kurti sporto strategijoje?

– Sporto strategija, kuri numatoma, turi apjungti visas nevyriausybines organizacijas, federacijas, atliepti jų lūkesčius, labiau suburti, išsiaiškinti kokios yra problemos ar dėl finansavimų, ar dėl kriterijų peržiūrėjimo. Tiesiog atliepti sporto bendruomenės lūkesčius, bendrai susėdus ieškoti geriausių sprendimų.

– Ačiū už pokalbį.