R. Morkūnaitė-Mikulėnienė įžvelgia TS-LKD suradikalėjimo riziką

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimuose dalyvaujanti Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė partijai žada nuoseklumą. Pasak jos, tai ir yra pagrindinė konservatorių stiprybė, padėjusi politinei jėgai išlaikyti stabilų rinkėjų ratą.

„Aš manau, kad jau 30 metų mūsų partijos stiprybė yra nesiblaškymas ir pastangos atliepti kaip įmanoma platesnį ratą žmonių centro dešinėje“, – Eltai duotame interviu teigia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Todėl politikė pripažįsta, jei TS-LKD pirmininko postą perimtų pagrindinis jos konkurentas rinkimuose, krikdemiško flango atstovas Laurynas Kasčiūnas, partijai kiltų suradikalėjimo rizika.

„Dalies L. Kasčiūną remiančių žmonių kai kurios nuostatos, man atrodo, tokios stipresnės, radikalokos, galbūt atstumiančios kai kuriuos mūsų tradicinius rinkėjus“, – sako politikė, atkreipdama dėmesį, kad į konservatorių pirmininko rinkimus aktyviai ragina registruotis ir Nacionalinio susivienijimo atstovai.

Visgi R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pripažįsta, kad tam tikri pokyčiai partijoje yra neišvengiami. Visų pirma, anot politikės, naujajam TS-LKD pirmininkui reikės stengtis atkurti sutrūkinėjus partijos ryšius su žmonėmis.

„Mes gi atėjom į rinkimus 2020 metais su žinute, kad tarsimės, daugiau kalbėsimės, ir tai buvo natūrali, labai nuoširdi emocija. Bet vėliau karantinas ir visi kiti dalykai aptrupino tuos saitus. Aš manau, kad juos reikia atstatyti“, – pabrėžė ji. 

Nors TS-LKD pirmininko posto siekianti politikė dėl nesėkmingų Seimo rinkimų rezultatų ir partijos atitolimo nuo rinkėjų nelikusi kaltinti buvusio konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, tačiau pripažįsta – komunikaciją partijai reikės tobulinti.

– Nenumaldomai artėja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimai. Atrodo, tiek politologai, tiek bendrapartiečiai, tiek ir politiniai oponentai sutinka, kad ryškiausias ir populiariausias kandidatas juose yra Laurynas Kasčiūnas. Kaip manote, ar jau gali jūsų konkurentas švęsti pergalę?

– Aš gal iš kitos pusės pradėsiu. Aš sutikau kandidatuoti rinkimuose matydama skyrių iškėlimus. Ir mano pagrindinis kandidatavimo motyvas, kad man labai nuoširdžiai rūpi šita bendruomenė, aš joje esu nuo 2001 metų, dar būdama moksleivė prisijungiau. Mano tėvai yra šitos partijos steigėjai ir man tai nėra kažkokia atsitiktinė platforma ar žmonių susibūrimas, man tai yra gyvenimo dalis ir man rūpi, kokia bus šitos partijos ateitis. Ir kadangi tai viena pagrindinių partijų valstybėje, tai nuo jos krypčių priklauso ir valstybės gyvenimas. Tai mano apsisprendimo motyvas būtent toksai. Ir tiek kalbantis su skyrių žmonėmis, tiek ir su žmonėmis, kurie pritaria mūsų partijai, bet yra išorėje, aš matau tuos bendrus sąlyčio taškus ir man turbūt svarbiausia, ką girdžiu ir iš jų, ką galiu patvirtinti ir pati apie save – nuoseklumas. Niekada nesiblaškiau, buvau toje pačioje politinėje jėgoje, esu labai laiminga, kad galiu dalyvauti valstybei svarbiuose klausimuose – agituojant už Europos Sąjungą ar reiškiant įvairius pasipiktinimus ir atkreipiant visuomenės ir politikų dėmesį į agresyvią Rusijos politiką. Tai nuosekliai dariau 20 metų ir man šie klausimai išlieka svarbūs.

– Vis tiek sugrįšiu prie pirminio klausimo – apie jūsų konkurentą. Kaip jūs vertinate L. Kasčiūną? Ar manote, kad reikšmingai kažkaip keistųsi partijos kryptis, jeigu jis taptų pirmininku? Dažnai liberaliojo, modernistinio flango atstovai kalba, kad tai yra pernelyg radikalus kandidatas. Ar jūs sutinkate su tokiais svarstymais?

– Pirmiausiai, aš manau, kad jau 30 metų mūsų partijos stiprybė ir pastangos atliepti kaip įmanoma platesnį ratą žmonių centro dešinėje. Ir taip, kartais galbūt kyla sudėtingumų tam tikrais klausimais, kur nuomonės išsiskiria. Ir kai kurie rinkėjai sako, kad ne iki galo aišku, kuria kryptimi partijos visas kūnas eina, bet gyvenimas tikrai yra dinamiškas ir tie klausimai, kurie darbotvarkėje atsiranda ir tie žmonės, kurie mus remia ir iš išorės, jų nuomonės gali skirtis. Bet net ir tokiais atvejais skiriantis nuomonėmis mes sugebame būti po tuo pačiu skėčiu. Ir mes, tiesą pasakius, esame bene išskirtinis atvejis ir kalbant apie mūsų europines seseriškas partijas, iš kurių jau ne viena ir ne po sykį suskilusi, persigrupavusi ir panašiai, o mes vis tik tris dešimtmečius sugebėjome išlaikyti tokį – leisiu sau pasakyti – monolitą.

Kalbant apie Lauryną Kasčiūną, kiek ir aš jį pažįstu, kaip tokios aštresnės retorikos žmogų. Ir tai, ką girdžiu iš jo palaikytojų, kad čia bus ryžtingesnė politika, konservatyvesnė (...), tai jų lūkestis, kaip aš suprantu, kad partija pasitrauktų iš centro labiau į dešinę. Bet ką girdžiu iš paties Lauryno dabar – kad reikia tęsti, moderuoti. Tie dalykai tikrai yra sveikinti, aš tame kelyje buvau visą laiką. Tai galbūt klausimas, tai kaip yra iš tikrųjų. Aš pati, tik galiu pasikartoti, kad vertinu nuoseklumą – tiek partijos, tiek savo pačios nuoseklumą šioje politinėje bendruomenėje. Tai, man atrodo, kad tai didelė stiprybė ir privalumas.

– Toks dvejopas jūsų atsakymas apie L. Kasčiūną. Bet aš vis tiek dar konkrečiau paklausiu – ar jūs neįžvelgiate partijos suradikalėjimo rizikos?

– Kai kurie žmonės, kurie remia Lauryną Kasčiūną, jie naudoja tokią radikalesnę retoriką ar kai kuriais klausimais yra radikalesni. 

– Tai ir jums dėl to yra nerimo?

– Man yra tokio nerimo. Kita vertus, mes su Laurynu buvome pirmininko pavaduotojais, tikrai vienas kitą ir pažįstame, ir suprantame, kur mūsų turbūt nuomonės nesutampa, o kur matome dalykus taip pat. Tai iš esmės kalbant apskritai apie tai, kas partijai yra svarbiausia, dažnai girdime tos kritikos apie prarastas vertybes ir prarastus dalykus. Ir tai girdime, tiesą pasakius, jau kokius 20 metų. Vis tik mūsų širdis ir esminis dalykas yra valstybės nepriklausomybė, laisvė, kad valstybė būtų tvarkoma demokratiniais pagrindais, remiantis teisine viršenybe ir, aišku, apginamumas. Tai nuo šitų principų mes niekur neatsitraukiame. (...)

– Kai kalbama apie rizikas, susijusias su L. Kasčiūno atėjimu į partijos pirmininkus, prisimenama jo kontroversiškai vertinamos praeities detalės – tai yra, ryšiai su Murza, buvimas Lietuvos nacionalistų partijoje. Kiek tai galėtų paveikti partijos veidą ir kiek tai L. Kasčiūnui galėtų kliudyti būti partijos pirmininku?

– Spręs, aišku, partijos bendruomenė ir jai prijaučiantys. Aš gal šioje vietoje taip pasirinksiu atsakyti – aš buvau ir esu nuosekli, nesiblaškiau nei tarp politinių partijų, nei dėl savo požiūrio į Europos Sąjungą, NATO. Tai, man atrodo, nuoseklumas svarbi vertybė.

– Visgi žiūrint į jus kaip ryškiausius du kandidatus partijos pirmininko rinkimuose, pagrindinis viešoje erdvėje pastebimas skirtumas, kad atrodo, jog Laurynas Kasčiūnas dega entuziazmu, noru būti partijos pirmininku, labai aiškiai save mato šioje pozicijoje. Tuo metu jūs atrodo, kad einate be kažkokio didelio noro, labiau iš pareigos partijai, iš atsakomybės. Ar tai jums dar viena pozicija, kurios siekiate tik dėl to, kad nenorite nuvilti modernistinio partijos flango kolegų?

– Savo visą politinį kelią (...) aš niekada neprojektavau savęs atsirasti vienoje ar kitoje pozicijoje. Aš tiesiog dariau tuos dalykus, kurie, man atrodė, kad yra svarbūs, kurie svarbūs mūsų politinei bendruomenei. Ir jeigu žmonės matė tame vertę ir pasitikėjo, (...) tai turbūt įrodo, kad tas mano darbas žmonėms tinka ir yra vertinamas. Tai man pirmiausia svarbu ne pozicija, dėl pozicijos, bet idėja – dėl ko. 

Tai aš kandidatuoti apsisprendžiau pati, niekas čia manęs neįkalbinėjo. (...) Tai buvo mano tiesiog pačios apsisprendimas, nes, kaip ir minėjau, man yra svarbi šitos partijos ateitis. Aš matau tam tikrus skirtumus tarp mūsų (su L. Kasčiūnu – ELTA), galbūt labiau, kaip minėjau, tarp aplinkos – žmonių, kurie remia vieną ar kitą kandidatą. Ir man ši partija yra daugiau negu kažkoks darbas ar įsiprasminimas, bet tai yra gyvenimo dalis. Tai manau, kad natūralu, kad priėmiau tokį sprendimą ir galiu pasiūlyti šitai bendruomenei tuos dalykus, apie kuriuos kalbu.

– Bet jus priimti šitą sprendimą paskatino susiklosčiusios aplinkybės. Gabrielius Landsbergis pasitraukė iš partijos pirmininko, Monika Navickienė, kuri tarsi buvo projektuojama į šią poziciją, taip pat atkrito, galiausiai Ingrida Šimonytė taip pat nusprendė atsitraukti. Tai kiek čia jūsų kandidatavimas yra tiesiog susiklosčiusių aplinkybių pasekmė?

– Na, aš projektuoju save santykyje su partija – man tai yra svarbi bendruomenė ir, man atrodo, kad tai yra svarbiausias apsisprendimas. Jeigu būtų kandidatavusi Ingrida Šimonytė, aš nebūčiau kandidatavus, aš palaikau jos pasirinkimus. Visi mes skirtingi, turim savo visokių niuansų, pliusų ir minusų, tai čia kaip ir kiekvienas žmogus. Bet mano projekcija pirmiausia yra ne per savo kažkokį ambicijų išsipildymą, bet per tai, ką aš galiu duoti šitai bendruomenei. Man atrodo, per 20 metų tikrai visuomet buvau aktyvi, įsitraukusi, man rūpėjo, kuo partija gyvena, kaip padėti įtikinti žmones palaikyti mūsų politinę bendruomenę, Tėvynės sąjungą–Lietuvos krikščionis demokratus. Man tai yra varomoji jėga ir tuo remiantis priėmiau šitą sprendimą.

– Jūs sulaukėte Šimonytės paramos šituose rinkimuose. Ar prieš priimant sprendimą dalyvauti rinkimuose su ja kalbėjotės? Gal gavote jos paraginimą kandidatuoti?

– Ne. Kaip ir minėjau, šitą sprendimą priėmiau pati. Čia yra tokie, man atrodo, tikrai subtilūs dalykai... Kiekvienas turi teisę paraginti vieną ar kitą imtis kokių nors atsakomybių, bet visi turbūt supranta, kad tai nėra pačios lengviausios gyvenime pareigos ir pats žmogus turi atsakingai įsivertinęs priimti sprendimą. Tai aš ir padariau. Esu dėkinga ir Ingridai Šimonytei, ir Andriui Kubiliui, ir Rasai Juknevičienei, ir visiems kitiems kolegoms, kurie parėmė. Man tai yra didelis dalykas.

– Po nesėkmingų Seimo rinkimų, kai partija prarado savo pozicijas, labai daug kalbama apie poreikį partijai atsinaujinti. Visgi jūs į šiuos partinius rinkimus einate iš ne visai patogios pozicijos – Seimo rinkimuose Karoliniškių-Pilaitės vienmandatėje apygardoje pralaimėjote Nacionalinio susivienijimo kandidatui Vytautui Sinicai. Ar nėra čia signalas, kad jūs neturite reikiamo rinkėjų pasitikėjimo kad galėtumėte lyderiauti partijai?

– Na, aš pralaimėjau keliais šimtais balsų, bet, aišku, kiekvienas balsas svarbus. Po pirmo turo tikrai dauguma žmonių sakė: oi, tai čia aiški baigtis. Bet aš labai santūriai vertinau visą situaciją, suprasdama, kad antruose turuose tikrai žmonės yra linkę balsuoti prieš Tėvynės sąjungą ir ypatingai prieš nueinančios valdžios atstovus. Šita apygarda visuomet buvo tokia svyruojanti. Be būtent pagal šitą politinį ciklą ir lenkiškų apylinkių rinkėjai, kurie paprastai už Lenkų rinkimų akciją balsuoja, irgi balsavo už Vytautą Sinicą, taip parodydami bendrą požiūrį turbūt į buvusią valdančiąją partiją. Tai aš manau, kad bet kuri kova būtų buvusi sudėtinga. Bet aš džiaugiuosi tuo papildomu palaikymu ir antram ture – virš poros tūkstančių papildomų žmonių atėjo. Vadinasi, yra potencialo telkti ir įtikinti rinkėjus. Nors ir galutinis rezultatas buvo ne visai toks, kokio aš pati būčiau norėjusi.

– Bet čia toksai paradoksas. Yra nemažai nuogąstavimų, kad L. Kaščiūnui tapus pirmininku gali būti, kad partija praras miestus. Bet ką akcentuoja pats L. Kasčiūnas, kad jam visgi pavyko laimėti vėlgi Lazdynų vienmandatėje apygardoje, kur jis kovojo su Sauliumi Skverneliu, o tuo tarpu jums nepavyko laimėti savo apygardoje Vilniuje.

– Jeigu mes žiūrėtume į savivaldos rinkimus, tai tikrai Karoliniškių dalyje buvo sunkūs rinkimai ir Valdui Benkunskui. Tai yra tam tikras veidas tų mikrorajonų arba skirtingų apygardų. Lazdynuose mūsų kandidatas Algis Strelčiūnas, kuris laimėjo turbūt visus rinkimus, kiek ten yra buvę, matyt, irgi rodo tam tikrą apygardos kompoziciją. Nenoriu, kad skambėtų, kad aš kažkaip nuvertinu konkurentą, bet yra tos dinamikos. Ir kartais tikrai negali pasakyti apibendrinančiai, kad nuo kandidato ar nuo kažkokių kitokių aplinkybių priklauso rezultatais. Yra daug elementų, kurie lemia tuos rezultatus.

– Dar pakalbėkime apie partijos atsinaujinimą. Jūs vis tiek aiškiai buvote matoma kaip pakankamai artima I. Šimonytės, G. Landsbergio komandos dalis – to modernistinio flango atstovė. Ką jūs galit visgi naujo pasiūlyti partijai? Kodėl jūs turėtumėte būti geresnis pasirinkimas nei kiti?

– Man atrodo, kad ne tiek turinys yra esmė. Nes aš galvoju, kad chaotiškame pasaulyje reikia būti stabiliems ir nuosekliems kaip politinei jėgai. Ir tikrai mes nuo savo kertinių principų ir vertybių nesam niekur atsitraukę, nors kartais viešoj erdvėj girdžiu tuos pamąstymus, kad jau čia kažkas iškriko, pakriko. Tai tikrai taip, tai nėra. Netgi kalbant apie rinkimų rezultatus, aišku, irgi nenoriu skambėti kažkaip, kad kas nors sakytų – žiūrėk, skaičiai byloja patys už save. Bet aš irgi galiu pasakyti, kad taip, mūsų partijos pikas ir pakilimas rinkimų prasme buvo 1996 metai ir 2020-aisiais. Natūralu, kad vėliau sekė sumažėjimas ir nelaimėti rinkimai. Bet, kita vertus, žiūrint į visą mūsų istoriją, mes išlaikome stabilią savo rinkėjų bazę. Taip, ji truputį kinta, bet vis tiek esminė, kaip didelės partijos bazė, ji yra. Ir mes daugiamandatėje visuomet būname arba pirmi, arba antri. Tai, man atrodo, yra didelis įvertinimas. 

Kitaip tariant, tematiškai, man atrodo, yra svarbu išlaikyti tą patį turinio prasme. Bet turbūt, kas gali keistis, galbūt bendravimo būdas. Reikia pripažinti, kad per tuos ketverius metus – tai mūsų trapiai daugumai (teko – ELTA) su daug atsakomybių Seime, Vyriausybėje, daug krizių, visokių iššūkių – tai tikrai pritrūko laiko būti labiau su žmonėmis. Mes gi atėjom į rinkimus 2020 metais su žinute, kad tarsimės, daugiau kalbėsimės, ir tai buvo natūrali, labai nuoširdi emocija. Bet vėliau karantinas ir visi kiti dalykai aptrupino tuos saitus. Aš manau, kad juos reikia atstatyti. Nevengiu ir sunkių ar nemalonių susitikimų, pokalbių. (...) Tai, man atrodo, kad svarbu tą ryšį laikyti, neignoruoti žmonių. Bet, kita vertus, svarbu ir sakyti tiesą. 

(...) Aš noriu pasakyti, kad mūsų partijos stiprioji pusė, kad mes niekada nebandėm suvilioti populizmu arba pasakyt, kad čia labai greiti ir paprasti sprendimai – taip nėra, nėra tokių receptų, ir mes visi kartu, bendrai turime ieškoti tų atsakymų. Tai, man atrodo, svarbu tas priėjimas prie žmogaus ir saitų stiprinimas. Nėra siekis turbūt sutarti su visais, (..) bet kalbėtis ir neišsiskirti susipriešinus, tai, man atrodo, čia yra svarbus dėmuo.

– Nes būtent tokį betarpiškesnį bendravimą su žmonėmis labai akcentuoja ir L. Kaščiūnas. Jis teigia, kad ketina reguliariai važiuoti po regionus, ketina, kaip vaizdžiai sako, pasiūlyti pagalbos ranką paprastam žmogui. Kiek jums yra svarbus darbas su regionais? 

– Aišku, kad svarbus. Galime čia kalbėti skirtingais žodžiais, bet apie tą pat. Galima sakyt, kad tikslas per ketverius metus aplankyt kiekvieną seniūniją. Ir turiu tą įgūdį per visą savo buvimo partijoje 20 metų – įvairiausius turus, kada važiuoja iš frakcijos žmonės, platesniu ratu politikai važiuoja, susitinka pagal temas įvairiose įstaigose, organizacijos ir taip toliau... Tai visą tai reikia daryti, aš tai dariau ketverius metus, kiek leido man atsakomybės. Bet, be abejonės, tai reikia gilinti. Ir kitą sykį pokalbiai tikrai yra imlūs laikui, bet jie yra labai prasmingi ir vertingi. Tai aš tiek, kiek turėjau galimybių pagal savo atsakomybes, tą darbą dirbau. Viliuosi, kad kiti irgi labiau buvo ne vien tik partijos skyriuose, bet ir platesnėse bendruomenėse. Tai tam reikia tiesiog įjungti papildomą pavarą. O tam šitas laikotarpis būnant opozicijose, yra ir labai palankus, ir neišvengiamas.

– Nes kalbėdamas apie tą atsigręžimą į paprastą žmogų, L. Kaščiūnas taip labai tiesiogiai galbūt nekanda buvusiai partijos vadovybei, bet pripažįsta, kad praėjusią kadenciją buvo padaryta tam tikrų klaidų – kad galbūt retorika ne visai tinkama buvo pasirinkta, nepakankamai artimas kontaktas megztas. O jūs matote partijos vadovybės padarytų klaidų? 

– Kalbant apie Gabrieliaus Landsbergio lyderystę, tai aš puikiai pamenu  2015 metus ir vėliau tuos visus sekusius rinkimus, tą idėją, su kuria jis atėjo, kad partijos atvirumas ir daug čia inovatyvių darėsi dalykų, kai to meto politikai tikrai labiau sėdėjo kabinetuose, jis atrado jaunimo auditoriją. Ir tikrai keliaujant po Lietuvą mes išeidavom iš tų salių, mokyklų, kultūrnamių ir susitikdavom ir skveruose ir t.t.. (...) Bet manau, kad paskutinius ketverius metus, būnant užsienio reikalų ministru, tu to tempo tokio negali išlaikyti, kalbant apie visą Lietuvą. Tai faktas, kad taip, dalyvavimas politiniame gyvenime čia, Lietuvoje, ir kaip Seimo nario, ir kaip partijos pirmininko jis buvo, bet dėl objektyvių priežasčių išsiskleisti toliau į mažesnius miestus ir miestelius, tam nebuvo galimybių. Galbūt, mes dabar tai turime susigrąžinti.

Bet kai jau reikia greitai gesinti kažkokį įsiplieskusi gaisrą, tai galbūt nėra kada tartis su žmonėmis (...), tada jau politikas prisiima visą atsakomybę. Iš savo patyrimo, kadangi turėjau galimybę dirbti kaip švietimo mokslo, sporto ministrė ir buvo ten karštų temų. Iš jų viena buvo gimnazijų tinklas, (...) tai aš tikrai susitikau su ne vienos mokyklos atstovais ir priėmiau sprendimą, kad vieni metai negali nulemti mokyklos likimo. Tai ką aš noriu pasakyti – širdies dalykas irgi svarbus. 

– Jūs pripažinote, kad G. Landsbergiui nevisai pavyko suderinti užsienio reikalų ministro ir pirmininko pareigų. Bet įdomus aspektas, kad jis pats pripažino, jog tai yra nesuderinami dalykai tik tada, kai jau nusprendė trauktis iš pirmininko pareigų. Kaip manote, ar nereikėjo G. Landsbergiui anksčiau priimti sprendimo trauktis? Galbūt tai būtų kažkiek pakeitę ir Seimo rinkimų rezultatus?

– Aš manau, kad žmogus turėjo atsakomybę. Ir, nepaisant to, kad galbūt negalėjo būti visoje Lietuvoje geografiškai, jis vis tiek darė sprendimus, kurie, jo manymu, buvo teisingi partijai. Aš galvoju, kad apskritai G. Landsbergio pavardė turi tam tikrą krūvį visuomenei. Ir paskutiniais mėnesiais iki Seimo rinkimų – ar jis būtų buvęs pirmininkas, ar nebūtų – turbūt jis būtų buvęs taikinys toksai pats. Ir man labai gražiai ir jautriai susiklausė jo apsisprendimas, motyvuojant, kad jis visą laiką bus taikiniu. Nes ir matom – nors jis jau politikoje, tie raibuliavimai, tos bangos atsirita ir atsiveja.

– Bet kalbant apie tas įtampas prieš rinkimus, turbūt daugiausiai dėmesio tuo metu sulaukė vilos Graikijoje istorija. Ir labiausiai tuomet turbūt buvo kritikuota komunikacija, kad visgi kelias savaites buvo vengta to tiesioginio išstojimo ir paaiškinimo situacijos. Kiek tas nesugebėjimas susidoroti su tais komunikaciniais uždaviniais ir nejaukiais klausimais buvo problema? 

– Jo atveju tas pirkinys buvo deklaruotas iš karto tada, kada jisai įsigytas, viskas padaryta pagal įstatymo raidę ir nežinau, kodėl yra tas noras būtinai išversti į kažkokias kitokias insinuacijas. Bet aš gal ne apie kitus kalbėsiu, bet apie save... Man irgi teko ne patys maloniausi klausimai, kuriuos reikėjo komentuoti ne apie save, bet apie kitus savo kolegas, jų sprendimus, veiksmus ar kitus dalykus. Tai žinau, kad lūkestis greito ir aiškaus atsakymo – jis yra. Ir man atrodo, kad politikoje atvirumas yra labai, labai svarbus dalykas. Ir jeigu kyla klausimų, ar jie pagrįsti, ar jie nepagrįsti – bet į tuos klausimus reikia atsakyti. 

Tai per šituos ketverius metus aš tikrai turėjau ne vieną situaciją, kuri buvo nelengva, bet niekada nebėgau nuo tos atsakomybės, nesistengiau būti tik populiariose temose. Galbūt kiti kolegos turėjo didesnį komfortą būti populiariose temose, kalbėti tiktai apie teigiamus priimtus sprendimus – man reikėjo vis tik būti įvairiose temose. Ir kalbant apie partijos vadovo vietą, aš puikiai žinau – tu supranti tą pačią sekundę, kai tavimi žmonės pasitiki ir išrenka į poziciją, kad tu jau ne apie save, o apie visus. Tai yra didelė atsakomybė ir vienokia ar kitokia apimtimi aš tą atsakomybę jau esu turėjusi.

– Apibendrinant, kadangi jūs kandidatuojate į partijos pirmininko poziciją, į buvusią G. Landsbergio kėdę, galbūt galima retrospektyviai pažvelgti ir įsivardinti, kokia, jūsų nuomone, partijos pirmininko pagrindinė klaida, kad visgi Seimo rinkimai nebuvo sėkmingi? 

– Aš manau, kad reikia žiūrėti į priekį. Mes visi esam pasidarę vienokias ar kitokias išvadas. Su visų skyrių atstovais susitikau po rinkimų kaip laikinai einanti partijos pirmininko pareigas, nelaukdama kažkokių kitų aplinkybių. Tai iš tikrųjų mūsų partijos nariai labiausiai kalbėjo apie komunikaciją ir komunikaciją apie tuos darbus, kuriuos Vyriausybė padarė. Tų reformų, ir įvairių pagerinimų buvo tikrai daug. Dabar mes matome tuos vertinimus ir iš išorės – turiu omenyje tarptautinių organizacijų. Problema turbūt yra, kaip faktą paversti jausmą. Ir čia yra nemenkas uždavinys, čia nėra taip paprasta, kaip galbūt žmonės sako: tai jūs pasisamdykit tiesiog gerus komunikatorius. Tai nėra, sausainių ar dantų pastos pardavimai, kur galbūt gali sukurt kažkokią emociją žymiai lengviau. Politikoje emocija irgi labai yra svarbi, bet įvairiais atvejais ji pakankamai sunkiai sutveriama. Tai reikia žiūrėti į priekį, atkurti sutrūkinėjusius ryšius ir bendruomenės viduje, ir galbūt išorėje, nuosekliai laikytis tos 30 metų buvusios krypties, kuri mums leido išlaikyti ir stabilų rinkėjų ratą, ir patiems būti prieš save ramiems (...).

– Tai pagrindinės klaidos, partijos esminiai skauduliai yra netinkama komunikacija ir tas sutrūkinėjęs ryšys su bendruomene ir rinkėjais?

– Jis galbūt kažkiek atitolęs dėl tų ketverių metų sunkios situacijos Seime ir Vyriausybėje.

– Dar grįžkime prie TS-LKD pirmininko rinkimų. Kaip jau kalbėjome, bent jau viešoje erdvėje atrodo, kad rungiasi du partijos flangai – modernistinis flangas, kurio atstovė esate jūs, ir krikdemiškasis su Laurynu Kaščiūnu priešakyje. Bet ar tikrai tarp jūsų yra kažkokios ryškesnės skirtys negu keli tokie segmentiniai klausimai: tai yra partnerystė, Stambulo konvencija ir galbūt imigracijos politikos griežtumas? 

– Aš manau, gal tai yra ir stiliaus dalykai. Kaip ir minėjau, dalies L. Kasčiūną remiančių žmonių kai kurios nuostatos, man atrodo, tokios stipresnės, radikalokos, galbūt atstumiančios kai kuriuos mūsų tradicinius rinkėjus. Matome, kad tuose mūsų išoriniuose rinkimuose aktyviai kviečia dalyvauti žmonės, susiję su Nacionaliniu susivienijimu. Tai šiokie tokie skirtumai, matyt, yra. Ir noriu pasikartoti apie savo nuoseklumą, ir man atrodo, kad tai svarbi vertybė. Kaip minėjau pokalbio pradžioje, Lauryną girdėdavau galbūt tam tikrais klausimais kalbant griežčiau ir tas lūkestis iš jo rinkėjų – kad pagaliau čia bus tikras konservatizmas... (...) Bet man konservatizmas yra rūpestis bendruomene, kur kiekvienas žmogus yra individualus, suvokimas, kad mes turime užtikrint jo orumą savo retorika, neatstumti, stengtis neįžeisti, bet, aišku, laikyti tuos principinius kampus.