Putinui mirus, Rusijos elitas „pagimdys“ naują monstrą

Šiandien, vasario 24 d., sukanka metai, kai Ukrainą sudrebino karas, pakeitęs ne tik ukrainiečių, bet ir visos Europos gyvenimą. Dar 2018-aisiais, besilankydamas „Etaplius“ redakcijoje, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas prognozavo, kad 2014 m. Ukrainoje prasidėję Rusijos kariniai veiksmai truks apie 3–4 metus, o po to Rusija veiks kitaip. Žodžiai buvo pranašiški – prasidėjo žiauri Rusijos invazija į Ukrainą. Šiandien organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas prognozuoja, kad karas tęsis ilgai. Gal net dešimtmetį.

– Dar 2018 metais „Etaplius“ sakėte: „Tam, kad saugiai gyventume Lietuvoje, reikia Rusiją parklupdyti. Jei Ukrainai baigsis blogai, ateis Lietuvos eilė.“ Kiek ilgai karas tęsis?

– Galiu klysti, bet bijau, kad dar dešimt metų karas truks. Galiu spėlioti, kad po kažkiek laiko turėsime panašią situaciją į Donbaso, kad Rusija okupuos dalį Ukrainos, tada teigs, kad ji teisėta Rusijos dalis. Tai labiausiai tikėtinas scenarijus, bet, aišku, gali būti ir kitaip. Labiausiai karo pabaiga priklauso nuo politinių sprendimų.

– Kokių sprendimų labiausiai reikia?

– Reikia Vakarų politikų politinės valios, jų sprendimų visiškai iš Ukrainos teritorijos išstumti Rusiją. Kartu Rusijai reikia duoti suprasti, kad baigėsi tie laikai, kai Rusija gali užgrobti kitos šalies teritoriją, ką jie nuolat daro. Rusija turi suprasti, kad su ja kausimės visais įmanomais būdais, kad ji turi keisti grobuonišką charakterį. Rusijai reikia duoti į snukį – rimtą pamoką.

Mes kol kas neturime tos politinės valios pakankamai. Gerėja požiūris, parama skiriama, nėra taip, kad viskas yra blogai, tik viskas vyksta labai lėtai, neužtikrintai. Dažnai ir plačiai bendrauju su įvairių šalių politikais ir matau, kaip vadinamieji Vakarai stengiasi laviruoti. Eiti rimtai su Ukraina jie nelabai ruošiasi.

– Kol kas įspūdis toks, kad Vakarai nenori, kad Rusija pralaimėtų. Jie nori, kad Ukraina laimėtų, bet nenori, kad pralaimėtų Rusija.

– Jie nenori Rusijos griūties. Rinka yra vienas dalykas, bet kita Vakarų baimė – Rusija nustos veikti. Yra įvairių scenarijų, bet Vakarai bijo, kad prapuls branduolinė ginkluotė ir pan. Rusija – baisi šalis. Ten visas elitas – nieko gero iš jų. Baimė iš dalies yra pagrįsta. Kaip keistai beskambėtų, Vakarai nori karą baigti gražiai. O gražiai čia nebus.

– O Baltarusija į karą įsitrauks rimtai?

– Ji jau įsijungusi. Baltarusija, nors ir nekariauja klasikine prasme, duoda Rusijai savo teritoriją, bazes, labai daug pagalbos. Pagal A. Lukašenkos retoriką, jie yra su Rusija, už Rusiją. Nemanau, kad Baltarusijos kariuomenė kariaus, nes A. Lukašenka supranta, kaip tai rizikinga. Jis turėtų priešą – Vakarus – ir didintų riziką, kad Rusija užims Baltarusiją. Ir mums rizikinga, kad Baltarusija mielai duoda teritoriją Rusijos karo jėgai veikti.

– Prieš kelis mėnesius nuskambėję Rusijos grasinimai panaudoti branduolinį ginklą buvo pagrįsti? Buvo, ko bijoti?

– Nemanau, kad taip būtų buvę, tačiau tikėtina, kad tai buvo jos veiksmų svarstymo dalis. Rusija turi branduolinį ginklą ir, tam tikroms sąlygoms esant, be abejonės, naudotų. Gal nuspręstų sunaikinti kokią Ukrainos brigadą ir taip duotų signalą. Rusija puikiai žino, kad Vakarai labai, net paniškai bijo branduolinio ginklo.

– O kodėl tokios neveiksmingos yra pasaulio valstybių ekonominės sankcijos Rusijai, dėl kurių taip plojome rankomis?

– Sankcijos nepadeda. Sankcijos yra gerai, bet yra tokia politinė paslaptis – sankcijos nėra tam, kad kenktų kitai šaliai. Sankcijos yra priedanga, kad politikai gali pasakyti, jog kažką padarė. Tai visų laikų vieša paslaptis. Aišku, sankcijos erzina, apsunkina, tačiau Rusija, Iranas ir toliau geba veikti. Vien sankcijos nepadės, tai juokinga.

– Mus irgi erzina, kai matome vaizdo įrašuose Rusijos gyventojus, geriančius Lietuvoje pagamintą alų, arba kad apie trečiosios kadencijos siekį pranešė Kauno meras V. Matijošaitis, kurio įkurtas „Vičiūnų“ verslas iki šiol nepadėjo taško santykiuose su Rusija.

– Tai gėdinga. Kalčiausi yra kauniečiai. Kauniečiai, tenka pasakyti, šioje vietoje nėra Lietuvos patriotai. Esu žiauriai dėl to susierzinęs. Mes gyvenime visada renkamės. Kaunas, miestas kaip tam tikras simbolis, kuris buvo užimtas rusų 1940-aisiais, renkasi Rusijos draugą kaip lyderį.

– Visuomenėje pasigirsta minčių, kad jei V. Putinas numirtų, pasibaigtų karas. Ar taip nutiktų?

– Nemanau. Manau, kad situacija gal šiek tiek ir pagerėtų, bet manyti, kad Rusija atsitrauktų ir taptų normalia šalimi – nieko panašaus. Problemos tęstųsi. Rusijos vadinamasis elitas „pagimdytų“ kitą monstrą. Gal laikinai būtų geriau – kelerius metus, bet... Rusiją reikia pakeisti iš esmės. Rusiją reikia parklupdyti.

Konfliktas, mirus Putinui, nesibaigs. Putinas – Rusijos produktas. Jis yra gangsteris, forsofščikas, teroristas, kagėbistas, jis tas monstras, kurį reikia naikinti. Jis nieko gero neatneša, bet Rusijos žmonės Putiną palaiko.

– O tai gal Rusijos žmonės yra suklaidinti?

– Suklaidinti? Gal baikim (supyksta, – aut. past.)? Turime Salomėją Nėrį, kuri irgi buvo suklaidinta, mokykla jos vardo šalia mano namų... Atsiprašant – žmonės turi prisiimti atsakomybę už tai, ką daro. Vokiečiai prisiėmė atsakomybę už nacių veiksmus. Rusai jokios atsakomybės už nieką niekada neprisiėmė. Jie toliau klaidinami? Daug ten problemų, bet viena didelė rusų problema – jie nenori būti už nieką atsakingi. Rusas arba auka, maždaug – ką padarysi, arba herojus, kuris visada teisus.

– Prasidėjus karui, kai išgirdome šūksnį, keiksmažodžiu pasiunčiantį Rusų karinį laivą, visi šį šūksnį puolėme naudoti su keistu įniršiu, kuris, rodos, vienijo. Dabar šio palinkėjimo niekur nebesigirdi. Kas mums buvo nutikę?

– Mano suvokimas dabar toks, kad Rusijos karius, kurie yra Ukrainoje, reikia žudyti. Nudubasinti jų reikia kiek įmanoma daugiau. Ir tą daryti labai ramiai. Be neapykantos, jokių kitų jausmų. Kai esi desperacijoje, keiktis yra normalu. Aš irgi, būna, keikiuosi. Ypač kai nežinau, ką daryti. Tai reiškia, kad esi įvarytas į kampą. O kare tu dirbi. Ir Lietuva šiuo metu dirba.

– Kalbate apie organizacijos „Blue/Yellow“ dabartinę akciją „Radarom!“?

– Mes dabar pradėjome samdyti žmones, nes savanoriauti nebeįmanoma, visi už viską atsakingi nebepajėgiame būti. Pas mus dirba 8–10 žmonių, jie turi atitinkamas veiklas, tampame panašūs į kompaniją. Aš esu atsakingas už strategiją, planavimą, politinius ryšius, ryšius su kitomis šalimis. Kiti atsakingi už logistiką, pirkimus, administravimą, finansus ir kt. Mūsų veikla privalėjo pasikeisti, nes pasikeitė mastai.

Organizacija „Blue/Yellow“ eilinę dieną sulaukia apie 20–30 tūkst. Eur aukų. Kai vyksta akcijos – daugiau. Per metus žmonės Lietuvoje jau paaukojo 45 mln. Eur. Tai labai rimta. Mes tai priimame kaip ženklą, kad darome teisingą darbą. Žmonės supranta, kad reikia dirbti nuolat, kad sustoti, palaukti negalima. Kiekvieną dieną jaučiu, kad Lietuva supranta.

– O į Ukrainą kada keliausite?

– Mano paties veikla dabar labiau politinė. Aš bendrauju su žmonėmis, kurie nebūtinai yra fronte. Bendrauju su tais, su kuriais naudinga palaikyti ryšį: jau keturis kartus vykau į Vašingtoną, tuoj važiuosiu penktą kartą, ten vyksta rimti susitikimai. Vyksta dalykų, kuri nesimato, bet jie turės daug įtakos ateityje.

– Lietuvoje daug dirbančių ukrainiečių vyrų, yra pabėgėlių ir kai spauda apie jų gyvenimą parašo, užplūsta piktų komentarų, kodėl jie ne apkasuose, kodėl negina savo šalies.

– Aš pats sunkiai teigiamai priimu vyrus ukrainiečius, kurie sėdi Lietuvoje ar Kyjivo kavinėse. Man irgi sunku. Aš Ukrainos kare nuo 2014-ųjų, nors tai ne mano šalis ir paaukojau labai daug. Suprantu, kad yra pabėgėlių, darančių daug gero savo šaliai, negali jų priversti kariauti. Vyrų ir moterų labai reikia kare. Dabar labai gilinuosi į žmonių mokymus kariauti, jų mokymai yra kol kas prasti. Dabar mano viena veiklos sričių – padėti siųsti instruktorius į Ukrainą, kurie paruoštų žmones eiti į karą. Jie privalo kariauti.

– O kokia jūsų nuomonė apie Ukrainos prezidentą Volodomyrą Zelenskį?

– Atsakysiu diplomatiškai – jis atlieka tam tikrą funkciją ir ją atlieka pakankamai neblogai. Jis padarė daug gerų sprendimų, yra savo vietoje, bet padarė ir daug klaidų. Ne viskas yra blogai, bet, kalbant apie Ukrainos valdžią, aš bijau vieno dalyko – kas bus po karo. Kai prasidės šalies atstatymas, atkeliaus pinigai, ar šis politinis elitas gebės atsilaikyti? Korupcija niekur nedingo, jie dabar supranta, kad turi su ja susidoroti, jie valosi, bet nesodina į kalėjimus. Mes irgi kai kuriose vietose esame arčiau Ukrainos, nei norėtume. Na, tiesą pasakius, mes irgi korupcionierių nesodiname. Rytų Europos tam tikra liga. Atsakomybė turi būti, kitaip bus labai sudėtinga.