„Puslapių iš mano gyvenimo niekas neplėšys“

Iš Šiaulių krašto kilęs publicistas, prestižinių žurnalistinių Vytauto Gedgaudo, Vinco Kudirkos ir daugybės kitų premijų laureatas Svajūnas Sabaliauskas Airiją dabar vadina savo antrąja Tėvyne. „Gimtinės iš manęs niekas neatims – buvau, esu ir būsiu lietuvis“, – tikina jis. Kaip S. Sabaliauskui dabar atrodo gimtoji šalis, gyvenant Blackrocke – už 2 tūkst. km nuo Lietuvos – kokie kūrybiniai planai sukasi galvoje ir dėl ko jam labiausiai suskausta, pagalvojus apie Lietuvą?

– Būdamas 51-erių Airijoje pradėjai studijuoti. Kokios šios studijos?

– Tai anglų kalbos stiprinimo studijos. Niekada nemaniau, kad būsiu studentas visą gyvenimą. Studijų pradžia buvo tokia – prieš porą metų dalyvavau konkurse Dundalko menų centro koordinatoriaus pareigoms. Direktorius įvertino mano patirtį ir darbus, bet pasakė, kad reikia tobulinti anglų kalbą, nes šiose pareigose būtina puikiai kalbėti angliškai. Sodinti manęs salėje, kad prižiūrėčiau eksponatus jis nenorėjo, nes esu dar per jaunas sėdėjimui po paveikslais. Taip mano gyvenime ir atsirado anglų kalbos studijos. Greta kalbos studijuoju ir kultūros, meno pažinimą, komunikaciją, žodžiu, grįžau vos ne į kolegijos lygio studijas.

Kurse yra vienuolika ukrainiečių ir vienas lietuvis – tai aš. Tad prisiminiau ir rusų kalbą, kurią buvau gerokai primiršęs. Nes ukrainiečiai net ir tarpusavyje kalbasi tik rusiškai, nors didžioji dauguma moka ukrainietiškai. Tai man primena Lietuvos žydus, kurie su tavimi kalba lietuviškai, o tarpusavyje – rusiškai. To niekados nesuprasdavau.

– Bestudijuodamas laimėjai pirmąją vietą tarp studentų. Kokiame konkurse taip pasisekė?

– Tai buvo gana netikėta. Meno studijų dėstytoja paskelbė, kad yra konkursas, kuriam galima siųsti fotografiją, pieštą darbą
ir pan. Aš turėjau kelias asmenukes su savo katinu Braškiumi. Ir nusiunčiau, tiesiog dėl siuntimo. Po kelių savaičių į paskaitą ateina direktorius ir sako: „Mus ištiko didelė garbė, Svajūnas laimėjo pirmąją vietą.“

Po savaitės buvo apdovanojimai Droghedos galerijoje. Įrėminta asmenukė kabėjo galerijoje ilgiau nei mėnesį. Gavau prizą – piešimo reikmenų: nuo dažų, pieštukų, skirtų profesionaliems dailininkams iki vatmano lapų. Tik mažas „bet“, – tiesiog nekenčiu piešti. Nors sakoma, kad žmones labai ramina mandalų spalvinimas, mane tai veda į įsiūtį (ilgai juokiasi).

– Kokia tau Lietuva atrodo dabar, gyvenant svetur? Pasaulio laimės indekse Airija yra aukščiau, bet Lietuva, kaip skelbiama, nedaug atsilieka.

– Man labai dažnai keistai atrodo visokie laimės indeksai. Dažnai klausimas suformuluojamas taip, kad atsakymas būtų toks, kokį norima išgirsti. Kaip ir statistika. Kokią eilutę žiūrėsime, tokią ir galime komentuoti. O kad Lietuvos pasas yra vienas galingiausių pasaulyje – tai džiugina. Nors... Kai tai paskelbiama žinių portale, kokie komentarai pasipila? Tiesiog atrodo, kad lojančių šunų bandą kažkas paleido. Arba, kad dėl visko kaltas Landsbergis ir konservatoriai. Ir kad bloga valdžia. O kas tą valdžią renka? Aš visada balsuoju parlamento ar prezidento rinkimuose. Būna, kad nusiviliu, bet balsuoju. Liūdna, kad neįvyko referendumas dėl dvigubos pilietybės.

Lietuva keičiasi, sutinku. Bet kartais atrodo, kad Lietuvai kuo tamsiau, tuo geriau. Kai ginami „čekiukų“ skandalo politikai, kai atviras antisemitas yra valdančioje daugumoje... Ir viskas gerai, nes dėl visko kaltas Landsbergis. O kai jis numirs, ir tada dėl visko bus kaltas? Nesuvokia žmonės, kad ši neapykanta tyčia skleidžiama iš Lietuvai nedraugiškos barbarų valstybės.

Lietuvoje lankausi retai. Bet kaskart stebina chamiškumas ir didžiųjų verslininkų godulys. Pavyzdžiui, Lietuvoje užėjau nusipirkti kelių prekių į didelio tinklo parduotuvę. Parduotuvėje vaikštinėjau vienas, nes buvo ankstyvas rytas ir rinkausi sūrį. Staiga į mane kažkas rėžėsi. Tai buvo pardavėja su kažkokiu stumiamu konteineriu. „Ką bl*** nematai, kad einu, negali bl*** pasitraukti“, – pradėjo šaukti ji.

Kai gyveni civilizuotoje šalyje, joks pardavėjas ar šiaip žmogus ant tavęs nešauks. Bet aš puikiai ir ją suprantu. Airijoje tokio dydžio parduotuvėje dirbtų bent keturi žmonės, o čia ji palikta viena. Taip auginami verslininkų pelnai.

Arba važiuoju miesto autobusu į oro uostą. Įlipa kontrolieriai. Autobusas pilnas nelabai blaivų užsieniečių, nes išvakarėse vyko Eurolygos varžybos. Konduktorės veide suspindi šypsena ir ji kolegei džiaugsmingai taria: „Va, savaitės planą įvykdysim, tiek pri**** užsieniečių.“

Jos džiaugsmas baigėsi nusivylimu, nes grupė turėjo vadovą, kuris rankoje laiko bilietėlius. Kontrolierė net keturis kartus garsiai perskaičiavo užsieniečius, o tie tikrai nesuprato, kodėl yra skaičiuojami. Tai lyg ir smulkmena, bet iš jų susidaro bendras valstybės vaizdas.

Man dar labai liūdna, kad Lietuvoje miršta spausdinti laikraščiai. Liūdna ir dėl Šiaulių laikraščių, nebeliko „Šiaulių naujienų“, nebeliks greit ir jūsų laikraščio. Žinau – šis „Etaplius“ numeris yra paskutinis. Čia jau ir aš kaltinčiau valdžią, kuri tikrai galėjo sumažinti mokesčius laikraščiams, platintojams, visai struktūrai.

Airijoje laikraščiai išeina storiausi. Vien šalia manęs esantis Dundalkas leidžia tris savaitraščius. Vienas iš jų nemokamas ir reklaminis. Kiti išeina apie 100 puslapių storumo. O nacionaliniai dienraščiai turi ir storiausius sekmadieninius leidinius. Ir jie išeina kiekvieną dieną, septynis kartus per savaitę.

Taip pat Lietuvoje stebina keli merai, kurie tampa šventaisiais. O gyventojai juos dievina, nes suremontavo gatvę ar pristatė kičinių skulptūrėlių. Ir su tokiais žmonėmis net nepadiskutuosi. Jie mato šventenybę, kuris už jų pinigus ir remontuoja gatves. Vienos draugės paklausiau: „Ar tu klaupiesi prieš bankomatą, kuris tau išdavė tavo pinigus?“ Sako, ne. Tada vėl klausiu, tai kodėl ji dievina merą, už jos pinigus dirbantį darbą, kurį ir privalo dirbti pagal pareigas? Tada buvau apkaltintas, kad esu konservatorius ir kad jie tik vogė, o šis meras gal ir vagia, bet ir miestui duoda.

Beje, vienas toks meras, kai dalyvavau konkurse, koja atidarė duris ir paklausė komisijos: „Tai ką čia darote, dar neišrinkote? Juk sakiau, kas turi laimėti.“ Todėl aš nenoriu gyventi valstybėje, kur meras koja atidaro duris.

– Ar Airijoje dalyvauji lietuviškoje veikloje?

– Labai mažai. Džiaugiuosi, kad vyksta „Poezijos pavasaris“ Dubline. Dalyvauju jame kiekvieną pavasarį, tiesa, jis dar vyko tik tris kartus. Šaunu, kad praėjusiais metais išėjo ir Airijoje gyvenančių rašytojų almanachas „Tarp eilučių“. Smagu, kad yra žmonių, kurie tai organizuoja. Gali būti, kad pradėsiu literatūros kritiko karjerą. Rašau pirmą recenziją savo gyvenime – Airijoje gyvenančios Jundos Vaitkės romanui „Jų dievai nesutarė“. Galiu atsakingai sakyti, kad turime puikią naują aukštos meninės vertės rašytoją.

O kas yra lietuviška veikla? Galbūt tai kalbėti lietuviškai, nedergti savo valstybės užsieniečiams, nešmeižti jos? Gal savo vaikus mokyti lietuvių kalbos, o ne namuose su jais kalbėtis angliškai, sakant, kad vaikui per sunku kalbėti dviem kalbomis? Kažkodėl Vilniaus naujuosiuose rajonuose vaikai puikiai kalbėjo rusiškai, lenkiškai ir lietuviškai, nors namuose kalbėjo rusiškai, lietuviškai arba lenkiškai.

– Pasaulyje ritasi antiemigracinė protestų banga. Lietuvoje protestuojama prieš nekilnojamojo turto mokestį, girdisi antiukrainietiškų balsų. Airijoje taip pat vyksta didžiuliai mitingai, smerkiantys Izraelį ir palaikantys Palestiną...

– Visus tuos mitingus valdo nematoma letena. Airija yra neutrali valstybė, bet vyksta daugiatūkstantiniai mitingai, kaip teisingai pastebėjai, kuriais palaikoma Palestina.

O dėl antiemigracinių protestų, tai pačios valstybės prisižaidė. Žmonėms pradeda atrodyti, kad atvykėliais rūpinamasi labiau. Buvo afganistaniečių, sirų emigracinė banga, dabar daugiau nei 100 tūkst. ukrainiečių. Musulmoniškų kraštų atstovai saugo savo identitetą ir jie nesiasimiliuoja į visuomenę, kurioje gyvena.

Atvykėliams suteikiami namai, o airiai vis dar stovi eilėje, tad normalu, kad kyla pasipiktinimas ir vėl aišku, kas jam diriguoja. Aš suprantu rusiškai ir girdžiu gatvėje kalbantį ne vieną „ukrainietį“, jog gerai, kad rusija žudo „banderovcus“, kad jie sugrįš, kai rusija nugalės Ukrainą. Ir tokių „ukrainiečių“ dabar pilnas pasaulis. Juk neparašyta ant veido, koks jų įsitikinimas. Reikėjo pamatyti, kiek „ukrainiečių“ šventė gegužės 9-ąją. „Už diedus za pabiedas“ kėlė bokalus.

Labai realu, kad naujuoju Airijos prezidentu gali tapti legendinis boksininkas Konoras McGregoras, kuris, įjungęs retoriką, teigia, kad reikia vyti lauk emigrantus. Taip pat jis neslepia susižavėjimo rusijos prezidentu. Štai ir atsakymas, kas valdo šiuos protestus. Politikams reikia atsitokėti, nes trečiasis pasaulinis karas gali sunaikinti žmoniją.