Pusiaukelėje tarp žiemos ir vasaros

Kiek švenčių būna po Naujųjų? Valstybės atkūrimo diena, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Meilės, Moterų diena... Tik balandis visad kiek ramesnis. Bet ne šiemet. Šiais metais balandį pradeda Velykos. Tiesa, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai – šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdite dviese – tu ir šventė.

Vis dėlto balandis be švenčių pripratusiesiems švęsti būtų nei šioks, nei toks. Šiaip tai puikus mėnuo: atviras, nekoketuojantis, nė kiek nesimaivantis, dar nuogas ir to nesidrovintis. Būtent šį mėnesį, kaip pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis. O kadangi balandis tai pusiaukelė, kuri po žiemos veda vasaros link, tai ji tampa šviesesnė už tą, kuri būna spalį, kai iš vasaros žygiuojame į žiemą.

Kiaušinių žymėjimas

Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių nei balandžio 25 d. ir ankstesnių nei kovo 22 d. Velykų nebūna.

Kūčios ir Kalėdos – visiems aiški šventė. Velykos – paslaptingesnė. Gaila, kad Velykų rytą pas mus išblėsęs pasisveikinimas: „Kristus prisikėlė!“ Pasveikintasis turėtų patvirtinti: „Tikrai prisikėlė!“ Praėjusių metų Velykų rytą taip ir pasveikinau vieną bičiulį: „Kristus prisikėlė!“ Tas pažvelgė į mane ir tesuburbėjo: „Nu.“

Daugelis rašančiųjų apie Velykas prisimena vaikystės atviruką – dailininko Michaelio Sowos paveikslą „Laimingų Velykų!“ Per dar tik pradėjusią želti pavasarinę žolę bėga tėvelis su dukrele. Pro niūrius debesis išnyranti saulė ir jų nešamas krepšelis kiaušinių byloja, kad jie abu skuba į šventę. Viskas būtų gražu, tačiau vaikystėje mane gąsdindavo bėgantiesiems už nugaros iš esančio kalnelio išlendantis milžiniškas zuikis. Prisimenu žiaurų zuikio žvilgsnį ir suprantu, kad tėvelis su dukrele stengiasi išnešti sveiką kailį. Kiškis (šventės simbolis) – didžiulis ir siaubingas, žmogeliai – tokie mažyčiai ir be galo išsigandę, bet švęsti vis tiek nori.

Daugelis mėgina Velykas sieti su margučiais, virtu kumpiu bei aštriais krienais... Aišku, Velykos be margučių – ne Velykos. Todėl kiaušinių tema šiomis dienomis tampa aktuali. Štai bičiulis vaišino žuvimi. „Nebijok, ji ne iš siaubingai užterštos Baltijos jūros“, – nuramino jis, duodamas suprasti, kad švinu organizmo neužteršime. Taip ir su kiaušiniais: reikia žiūrėti į pirmuosius ant lukšto antspaudo kodo skaičius. Patys geriausi kiaušiniai paženklinti raide A (B net pardavinėti draudžiami) ir skaičiais 0 ir 1. Tai kiaušiniai vištų, kurios laisvai gali vaikščioti lauke ir lesti natūralų lesalą. Na, dar gali būti 2 – ant kraigo laikomų vištų kiaušiniai. Nuo 3 jau prasideda narvai. Gal ne taip aktualu, bet galima pasidomėti ir kitų šalių ISO kodais: PL – Lenkija, LV – Latvija, DK – Danija... Kiek svarbesni didžiai: XL – labai dideli (73 g ir daugiau), L – dideli (63–73 g), M – vidutiniai (53–63 g) ir S – maži (53 g ir mažesni).

Likimu tiki visi

Kiaušinių žymėjimas man priminė lygiai prieš 25 metus (1993) pasirodžiusį Irvino Wesho romaną „Traukinių žymėjimas“, pagal kurį greitai (1996) režisierius Denis Boilas susuko to paties pavadinimo kino filmą. Bet tai tarp kitko. Tiesiog žodis „žymėjimas“ sukėlė prisiminimų.

Jaunystėje eidavome į geležinkelio stotį palydėti traukinių. Jie pralėkdavo gal kas dešimt minučių. Keleiviniai sustodavo, prekiniai dažnai net greičio nelėtindavo. Informatorės keleivinių traukinių išvykimus skelbdavo su slavišku akcentu, neištardamos trumpųjų balsių. O ką bekalbėti apie priegaides. Ir tada, ir dabar traukiniai išvyksta, mano nuomone, įdomiu laiku: 9.47, 13.02, 16.28. Kodėl negalėtų būti 9.45, 13.00 ir 16.30 val.? Gal tuo norima įrodyti, kad traukiniai važinėja minutės tikslumu? Gal todėl, kad lietuviams laikas nėra aiški sąvoka? Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pats ar dar trumpiau. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 ar net 10, 15 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

O geležinkelio stotyje skirtumas nuo jaunystės metų tik tas, kad dabar traukinių mažiau: jie pasirodo kas valandą, geriausiu atveju – kas pusvalandį. Ir nebėra romantikos palydėti jų.

Pažįstamas temą apie lietuvius ir laiką pratęsė pamąstymu, kad platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Ypač lietuviai nėra stiprūs savo istorijos žinovai. Daugeliui tautos istorija susideda iš pasakėlių, kurių prikūrė aušrininkai: kaip Jogaila pasmaugė Kęstutį, kaip Vytauto žirgas braidžiojo Juodojoje jūroje, kaip buvo sumušti kryžiuočiai prie Žalgirio, kaip didingai susidegino Pilėnų gynėjai... Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu, kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. Mes esame sutverti kitiems dalykams, todėl niekada nenugalėsime „Eurovizijoje“.

Kitos įsimintinos balandžio mėnesio dienos

Jeigu jau prisėdau prie teksto apie balandį, tai kaip nepaminėti ir kitų šio mėnesio švenčių arba, jei tiksliau, įsimintinų dienų (nes šventė tai jau ypač kažkas didingo). Kadangi sveikata – brangiausias mūsų turtas, tai vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena. Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga yra puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni. O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro kerštas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“

Šiemet Melagių diena sutampa su Velykomis. Žodžiu, turėtų būti linksma. Bent man Melagių dieną norisi vadinti Juoko diena. Ne primityvaus, bet sveiko, pozityvaus, gal kiek ironiško, bet neįžeidaus. Jei tą dieną niekas nepasišaipo iš tavęs, tai bent pačiam iš savęs verta pasijuokti.

Štai, dirbdamas galerijoje ir besisukinėdamas prie paveikslų, ir aš panorau ką nors nutapyti. Pabandžiau. Bičiulis, pamatęs paveikslą, konstatavo: „Aš nieko nenusimanau apie meną, bet tu turi talentą.“ Tegalėjau jam atsakyti: „Taip, tu teisus – tu nieko nenusimanai apie meną.“

Bet ką apie kitas dienas bekalbėtum, mintys vis tiek krypsta prie Velykų. Skaičiau, kad JAV mokslininkai ištyrė 52 garsius Paskutinę vakarienę vaizduojančius paveikslus, nutapytus nuo 1 000 metų iki šių dienų. Tyrėjai nustatė, kad Jėzaus ir jo mokinių maisto porcijos per tūkstantmetį stulbinamai padidėjo. Panaudoję kompiuterinės grafikos technologijas, mokslininkai nuskenavo paveiksluose pavaizduotus pagrindinius patiekalus, duonos kepaliukus ir lėkštes bei apskaičiavo vidutinį porcijų dydį. Paaiškėjo, kad per tūkstantmetį pagrindinio patiekalo porcijos palaipsniui padidėjo 69,2 proc., lėkščių dydis – 65,6 proc., o duonos kepalėliai – 23,1 proc.

O dėl lietuvio savybių, tai išskirčiau mūsų atkaklumą. Norinčiojo įsidarbinti firmos direktorius klausia: „Kokia jūsų pagrindinė savybė?“ „Atkaklumas“, – atsako šis. Direktorius padėkoja už atsakymą, paprašo atėjusiojo eiti namo ir pažada, kad apie firmos sprendimą jam bus pranešta. „Aš čia palauksiu“, – nusprendžia ieškantysis darbo.