Puošnūs desertai – kūrybai ir laisvalaikio malonumui

Maisto vartojimo kultūra Lietuvoje sparčiai tobulėja. Mes vis dažniau į savo virtuves įsileidžiame naujus skonius, bandome naujus receptus, kartais jaukinamės egzotinių šalių, o kartais – klasikines virtuves. Mums svarbi tampa maisto estetika, kompozicija. Mes norime, kad maistas kurtų džiaugsmą, kad jis nebūtų tik alkio numalšinimo priemonė. Su tokiomis mintimis įspūdingo grožio ir skonio desertus pradėjo gaminti ir marijampolietė Viktorija Vyšniauskaitė. Mergina yra kukli ir sako, kad kol kas tai yra tik jos hobis, tačiau jos kūriniai laisvai galėtų konkuruoti su patyrusių konditerių darbais ir net pretenduoti juos nurungti.

Pyragas, lėmęs studijų pasirinkimą

Viktorijos kelias į virtuvę buvo gana vingiuotas. Mergina pasakojo, kad jos namuose maistas visada užėmė svarbią vietą. Gaminti mėgo močiutė, mama, vėliau maisto gamybą susidomėjo brolis, tačiau ji pati virtuvę atrado vėliau ir labai netikėtai.

– Kai brolis šeimą stebindavo naujais patiekalais, aš tik stovėdavau nuošalyje ir džiaugdavausi jo sėkme. Viskas pasikeitė, kai kažkada pabandžiau iškepti pyragą. Nežinau, kaip tiksliai viskas buvo, tačiau man patiko gamybos procesas, krapštymasis virtuvėje, pyrago apipavidalinimas. Po to karto į virtuvę užsukdavau vis dažniau. Supratau, kad man tai patinka ir kad galbūt norėčiau su tuo net sieti ateitį, – prisiminė Viktorija.

Atsitiktiniai bandymai virto tuo, kad mergina mokykloje ėmė mokytis ne tuos dalykus, kurie jai sekėsi geriausiai, o tuos, kurie vedė maisto gamybos link. Didelis noras, užsidegimas ir ryžtas padarė savo. Puikiai išlaikiusi reikiamus brandos egzaminus mergina tapo Kauno technologijos universiteto maisto mokslo ir technologijų specialybės studente. Šiandien ji – baigiamąjį bakalauro darbą rengianti ketvirtakursė, kuri aiškinasi miltinės konditerijos paslaptis.

Nuo pyragų prie puošnių desertų

Nors šiuo metu Viktorija yra be galo užimta, visgi turbūt nebūna dienos, kad neužsuktų į virtuvę ir nepagamintų deserto. Ir ne bet kokio, o prancūziško, netikėtų formų, aplieto veidrodine glazūra. Artimiausi draugai ir giminės sako, kad šie desertai – Viktorijos vizitinė kortelė. Mat ne bet kas sugeba tokius grožius sulipdyti. Daug kas galvoja, kad šiuos desertus mergina gaminti išmoko universiteto laboratorijoje, tačiau tai – kruopštaus, atsakingo individualaus Viktorijos darbo vaisius.

– Viskas prasidėjo turbūt nuo to pyrago. Po jo sekė kitas, dar kitas, kol tiesiog viskas pabodo. Ėmiau ieškoti kažko naujo, sudėtingesnio, įdomesnio. Taip praeitą pavasarį susidomėjau prancūziškais glazūruotais desertais. Pamačiau juos internete, pagalvojau, būtų įdomu kažką panašaus pagaminti pačiai. Pagaminau, tačiau tas gaminys buvo toli gražu nepanašus į tai, koks turėtų būti tikrasis prancūziškas desertas, – prisiminė Viktorija.

Tuomet mergina pradėjo desertais domėtis daugiau. Žiūrėjo videoklipus internete, skaitė. Suprato, kad didelio noro šiems desertams nepakaks. Mat tobulam pyragaičiui pagaminti reikia nemažai specialios įrangos, taip pat – maisto chemijos žinių.

– Šių desertų pagrindas yra putėsiai. Paprastai kaip biskvitinį tortą jų nesuformuosi. Kad pyragėliai įgautų tam tikrą formą, reikalingos skirtingų dydžių silikoninės formos. Iš pradžių įsigijau jas. Kai jau pavyko išgauti tobulą pagrindą, ėmiau gilintis į glazūros subtilybes. Supratau, kad čia irgi ne viskas paprasta. Veidrodinė glazūra – sudėtingas gaminys. Kad jis būtų tobulas, labai svarbi temperatūra, ingredientų kiekiai. Kol išmokau ką, kaip ir kokiu būdu derinti, ką daryti, kad viskas pavyktų puikiai, praėjo nemažai laiko. Glazūrai pagaminti gali pakakti paprastų ingredientų, tačiau laikui bėgant norisi išmėginti naujus skonius, tekstūras ir gamybos metodus. Tam reikia sudėtingesnių sudedamųjų dalių, kurių eilinėje parduotuvėje nerasi. Gerai, kad yra internetas ir internetinės parduotuvės. Reikiamus produktus įsigyju ten ir tokiu būdu nuolat mokausi, – pasakojo Viktorija.

Desertų pardavimui dar nėra pasiruošusi

Apie jos pomėgį gaminti neįtikėtino grožio desertus ilgą laiką žinojo tik patys artimiausi žmonės – šeima, giminės ir keletas draugų. Viktorija sako, kad net ir dabar, kai yra pagaminusi keletą šimtų pyragaičių, šioje srityje nesijaučia labai stipri. Dėl šios priežasties jos desertus kol kas skanauja tik patys artimiausi žmonės. Nepaisant to, kad draugai ragina ją atidaryti desertinę ar pyragaičius gaminti pagal užsakymus, Viktorija to daryti kol kas neketina.

– Kad galėčiau parduoti desertą svetimiems, jis turi būti tobulas. Mano nuomone, kol kas jie tokie nėra, todėl gaminu tik savo malonumui. Ilgą laiką niekam net nesakiau, kad gaminu. Žinojo tik patys artimiausi. Ir tik visai neseniai pyragėlio nuotrauka pasidalinau feisbuke. Esu savikritiška ir keliu sau aukštus reikalavimus. Galbūt kada nors ateityje būtų galima pagalvoti apie desertus kaip apie mano profesinę veiklą, bet kol kas tai palieku namų virtuvei. Kad galėčiau dirbti su užsakymais, turėčiau atiduoti tam visą save, skirti visą savo laiką. Šiuo metu aš mokausi, desertai yra tik mano hobis – jie man leidžia atsipalaiduoti, užsimiršti, kurti. Nemanau, kad šiuo metu esu pasiruošusi iš to daryti verslą, – samprotavo desertų kūrėja Viktorija.

Dėl to jos šeima ir artimieji neliūdi – mat visi merginos pagaminti desertai šiandien atitenka jiems. Anot Viktorijos, labiausiai juos mėgsta tėtis. „Turbūt nebūna dienos, kad prie kavos deserto nepaprašytų“, – juokdamasi sakė mergina.

Save regi kaip kūrėją

Paklausus Viktorijos, kur visgi save regi ateityje, konkretaus atsakymo ji nepateikė. Šiuo metu ji – apsisprendimų kelyje ir sako, kad variantų turinti daugybę.

– Viena vertus, man patinka gaminti desertus. Jie reikalauja ypatingo kruopštumo, tikslumo ir man tai patinka. Kita vertus, nežinau ar galėčiau nesustodama nuo ryto iki vakaro tai daryti. Kol tai yra kūrybinis procesas, mane džiugina skonių derinių paieška, formų įvairovė, spalvų kombinacijų bandymai. Apskritai maisto versle save įsivaizduoju kaip kūrėją. Manau, kad galėčiau kurti naujus receptus, ieškoti naujų skonių, formų ir panašiai. Receptą atiduočiau kažkam ir vėl eičiau kurti naujo. Žinoma, niekada nesakau niekada. Šiandien galvoju vienaip, bet gal po keleto metų stovėsiu už nuosavos desertinės prekystalio. Juk žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, – svarstė V. Vyšniauskaitė.

Skatina eksperimentuoti

Kadangi maisto gamyboje Viktorijai svarbiausia kūryba, visiems gaminantiems ji taip pat pataria nepamiršti kurti.

– Manau, kad lietuvių skonis tampa vis labiau išlavintas. Net ir vyresni mano aplinkos žmonės pamatę ir paragavę glazūruotų pyragaičių sako, kad jiems jie patinka. Tai reiškia, kad esame neabejingi naujovėms. Tai yra labai gerai, nes nauji skoniai neleidžia įsivyrauti rutinai, kasdienybei. Kartais gali pakakti naujo prieskonio, kad liktume nustebę. Tad patarčiau nebijoti eksperimentuoti, nes kartais netikėti sprendimai gali duoti nenuspėjamą ir labai gerą rezultatą, – patarė desertų fėja Viktorija Vyšniauskaitė.