Pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palikimas

Lietuva laidoja partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėją, kovotoją už Lietuvos laisvę, pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Jo gyvenimas ir kova prieš 77 metus nutrūko Dzūkijos miškuose, kur pakirto priešo kulka.

Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, rezistento ir Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio užkasimo vietą daugiau nei pusę amžiaus gaubė tamsi paslaptis ir tik 2022 m. spalį Leipalingyje buvo atrasti jo palaikai.

Palaikų paieškos atvedė prie NKVD rūsio langelio

Ieškota plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio dar nuo nepriklausomybės pradžios. Daug metų niekas nežinojo, kur ir kaip paslėpti Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado palaikai, nors kalbos apie tai, kad jis atgulė Leipalingyje, netilo.

1991-aisiais Leipalingyje buvo surasti ir iškilmingai palaidoti 32 partizanų palaikai. Tiesa, jie nebuvo identifikuoti, nes tuo metu DNR išskyrimo iš palaikų ir jų lyginimo su giminaičių DNR metodika pasaulyje dar nebuvo ištobulinta, plačiau apie ją nežinota. Metams bėgant, padėtis keitėsi, šis metodas atkeliavo ir į Lietuvą, buvo pradėtas taikyti kriminalistikoje.

Taikant jį, buvo surasti ir atpažinti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Apie naujų tyrimų galimybę greitai sužinojo ir J. Vitkaus-Kazimieraičio artimieji, todėl jie kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu dar kartą mėginti ieškoti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų Leipalingyje.

Atsiliepiant į prašymą, Leipalingyje buvo sudaryta Palaikų perlaidojimo komisija, 32 partizanų palaikai ekshumuoti, atvežti į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ten prasidėjo jų identifikavimo darbai. Šiuos darbus koordinavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susibūrusi neformali entuziastų grupė, kurią sudarė tie patys žmonės, kuriems pavyko surasti ir atpažinti A. Ramanauską-Vanagą. Netrukus prie šios grupės prisijungė ir istorikas Rimantas Zagreckas.

Pasak R. Zagrecko, svarbiausiu „kabliuku“, už kurio užsikabinus išsivyniojo atradimų grandinė, tapo nežinomo žmogaus pasakojimas, kurį savo atmintyje išsaugojo ir su kuriuo tyrėjus supažindino Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro žvalgybos kursų ekspertas viršila Ernestas Kuckailis.

Pasak E. Kuckailio, šis žmogus buvo kalinamas Leipalingio NKVD pastato rūsyje ir per vienintelį to rūsio langelį matė, kaip enkavėdistai stribyno kieme atkasė, o po to vėl užkasė kažkokį žuvusį žmogų.

Tyrinėjant buvusios SSRS KGB Vilniuje paliktus archyvus, buvo surasti J. Vitkaus-Kazimieraičio žūtį detalizuojantys dokumentai. Iš jų paaiškėjo, kad būtent Kazimieraitis, čekistams jį užkasus, buvo atkastas, nes jiems kilo įtarimų, kad tai gali būti Pietų Lietuvos apygardos partizanų vadas.

Pasak R. Zagrecko, tapo aišku, kad būtent pro rūsio langelį atsiveriantis vaizdas turi tapti pagrindine J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos vieta. Paieškos darbus pradėjusi dr. Lino Kvizikevičiaus vadovaujama archeologų grupė iš vietos gyventojų sulaukė darbus patikslinančio pasiūlymo, kad „kažkas turėtų būti užkastas štai ten“. „Štai ten“ buvo tiesiai prieš minėto rūsio langelį.

Kantriai tęsiant paieškas, 2022 m. spalio 20 d. buvo atrasti ilgai ieškoti plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Radus partizano palaikus, pasak R. Zagrecko, skubiai norėta sužinoti, kokio amžiaus vyrą pavyko surasti. Sužinojus, kad palaikai yra žmogaus, kuriam tarp 30 ir 40 metų, sužibo viltis, jog pagaliau pavyko rasti Pietų Lietuvos partizanų vadą. Toliau sekė bent keli DNR tyrimai, kurie patvirtino tai, ko seniai laukta, – rasti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.

Surasti ir iškilmingai palaidoti Pietų Lietuvos partizanų vadą buvo nepaprastai svarbu giminaičiams, istorikams ir visai Lietuvai. Pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis buvo ne tik pietų lietuvis partizanų vadas, kovotojas už Lietuvos laisvę, karininkas, bet ir partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėjas, žmogus, kuris būrė ir mokė partizanus ir dėl tėvynės kovėsi iki paskutinio atodūsio.

Šį garbingą karininką savo mokytoju laikė ir Lietuvos partizanų vadas, faktinis šalies vadovas A. Ramanauskas-Vanagas.

Pasak krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, kuris yra ir istorikas, daug rašęs apie partizanų kovas Lietuvoje, šiandien ypač svarbu prisiminti partizanų tvirtumą ir pareigą, kurios vedami jie ėjo kautis už Lietuvą.

„Daugiau nei pusę šimtmečio laukę ir nepraradę vilties, po daugiau nei trisdešimt metų trukusios jo palaikų paieškos, pagaliau – artimųjų pastangų, institucijų bei visų, kuriems rūpi, bendradarbiavimo dėka turime galimybę garbingai atsisveikinti su pulkininku J. Vitkumi-Kazimieraičiu. Atiduodami pagarbą partizaninio pasipriešinimo kūrėjui, Adolfo Ramanausko-Vanago mokytojui, Pietų Lietuvos partizanų vienytojui, kartu prisimename laisvės kovotojus, jų tvirtumą, pasiaukojimo ir pareigos prasmę“, – sakė krašto apsaugos ministras.

Plk. J. Vitkus-Kazimieraitis, prieš tapdamas Pietų Lietuvos partizanų vadu, kovotoju už Lietuvos laisvę, visą savo gyvenimą skyrė tarpukario Lietuvos kariuomenei, karininkų mokymams, struktūros kūrimui.

Pats ne vienus metus praleidęs Belgijoje, mokydamasis karo inžinerijos paslapčių, grįžęs tarnavo Kaune Inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m., gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. Jis buvo ne tik tarpukario Lietuvos karininkų mokytojas, bet ir dabarties karių įkvėpėjas.

Vardas – Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionui

Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu 1999 m. pavadintas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas, tęsiantis garbingą karo inžinierių tradiciją, ateinančią dar iš tarpukario Lietuvos, tos, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis.

Pasak Lietuvos kariuomenės pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vado, pulkininko leitenanto Elvino Servos, J. Vitkus-Kazimieraitis buvo aukščiausio rango karininkas, puikiai išmanantis karybos meną, karo inžinierius, A. Ramanausko-Vanago mokytojas, mokantis užsienio kalbų. Ir jis pasirinko būti ne kažkur užnugaryje, ne užsienyje, o miško bunkeriuose kartu su partizanais – paprastais kaimo bernais.

Pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo. Jis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Tik po dvidešimties dienų šeimai buvo perduotas pieštuku rašytas partizanų pranešimas apie Juozo Vitkaus žūtį.

2023 m. spalio 21 d. 14 val. iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai bus išlydėti į Antakalnio kapines.