Psichologė: svarbiausia, kad seksualinę prievartą patyręs vaikas aiškiai išgirstų: tai ne tavo kaltė

Tylėti - ne išeitis kilus įtarimui, kad vaikas patiria seksualinį smurtą. Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.

„Nujausdami, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas, bet pasirinkę tylėti, mes ne tik trikdome jo raidą, bet ir leidžiame toliau kęsti prievartą, o skriaudikui atveriame kelią ieškoti naujų aukų“, - pabrėžė psichologė.

- Kokias klaidas dažniausiai daro seksualinę prievartą patyrusių vaikų artimieji?

- Turbūt vienos dažniausių pagrindinių klaidų - netikėjimas vaiku, neva jis išsigalvoja, meluoja.

Žinia apie galimą vaiko tvirkinimą ar prievartavimą tėvams sukelia galybę jausmų: nerimo, baimės. Neretai nesinori net priimti tokios žinios, nes tai reikštų, kad jie nesugebėjo apsaugoti savo vaiko.

Netikėjimas tokiu atveju tampa tarsi gynybinė reakcija. Ją dažnai pastiprina ir tai, kad galimas prievartautojas yra šeimos narys ar vienas iš tėvų, kuris tokią galimybę neigia. Tuomet kitas iš tėvų, kuriam atsiveria vaikas, turi pasirinkti, kuo tikėti - vaiku ar suaugusiu žmogumi.

Patirtis rodo, kad dažniau pasirenkama tikėti suaugusiuoju, net nekeliant klausimo, o kodėl vaikas išsigalvoja būtent tai, kodėl jo pasakojimai tokio turinio.

Dar viena dažnai praktikoje sutinkama klaida - menamų klausimų uždavimas vaikui. Siekdami kuo daugiau sužinoti tėvai neleidžia vaikui pačiam papasakoti, kas nutiko, ima klausinėti detalių, vardų, vietų, kurių vaikas gali net neprisiminti. Tai gali būti traumuojanti, gąsdinanti arba sufleruojanti patirtis vaikui.

- Taigi, ką sakyti ir ko nesakyti seksualinį smurtą patyrusiam vaikui?

- Kalbant apie bet kurios s rūšies patirtą prievartą, svarbu suprasti, kad pokalbis su vaiku neįvyks, jei jam nebus sudaryta saugi, pasitikėjimą kurianti aplinka. Taip yra ir su seksualine prievarta. Svarbiausia kalbantis su ją patyrusiu vaiku - užtikrinti saugumą ir pasitikėjimą.

Kalbantis su vaiku svarbu įdėmiai jį išklausyti, parodyti, kad suprantate jo situaciją arba mėginate tai padaryti. Parodykite, kad tikite vaiku, jo žodžiais, atsakykite į visus jam kilusius klausimus.

Nemažiau svarbu ne tik tai, ką galime pasakyti, bet ir tai, kaip reaguojame, kai vaikas su mumis dalijasi savo išgyvenimais. Mano patarimas būtų reaguoti kuo neutraliau, stengtis išlaikyti ramybę, nepanikuoti.

Pravartu vaikui neatskleisti savo jausmų, susijusių su galimu skriaudiku, nes pats vaikas jam gali jausti prieštaringus jausmus (pvz., ir mylėti, ir neapkęsti, nenorėti, kad jam nutiktų kažkas blogo).

Galiausiai mūsų užduotis - klausytis ir išgirsti, ką vaikas sako, tikėti juo ir nė akimirką nedvejoti.

Svarbiausia, kad vaikas aiškiai išgirstų, kad tai, kas nutiko, yra ne jo kaltė.

- Kodėl tylėti - ne išeitis?

- Ne tik darbo patirtis, bet ir daug mokslinių tyrimų patvirtina, kad vaikystėje patirta prievarta (tiek fizinė, tiek, emocinė, tiek seksualinė) neigiamai paveikia fizinį bei psichinį asmens vystymąsi, turi galybę neigiamų padarinių net ir sustabdžius ją anksti.

Tylėdami, mes ne tik neigiamai veikiame vaiko raidą, bet ir leidžiame jam toliau kentėti prievartą, atveriame kelią skriaudikui ieškoti naujų aukų.

Žinoma, bijodami prisiimti atsakomybę, esame linkę ją perleisti kitiems, manydami, kad ir kiti mato, ir kiti žino, kad kiti papasakos... Svarbu suprasti, kad tylėjimas seksualinės prievartos atvejais tikrai ne išeitis, nes kol mes nedrįstame kalbėti - vaikas kenčia.

Mes negalime pakeisti to, kas vaikui nutiko, bet kalbėdami, pranešdami galime užtikrinti, kad jis sulauks pagalbos, kad bus apsaugotas. Taip pat čia svarbu priminti, kad vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato pareigą pranešti apie nusikaltimą. Taigi tylėdami, mes prisidedame prie nusikaltimo.

- Ką išgyvena seksualinį smurtą patiriantys vaikai, kuo jų patirtys skiriasi priklausomai nuo amžiaus, ką pastebite bendro?

- Visiems vaikams bendri stiprūs kaltės ir gėdos jausmai, atsakomybės už patirtus įvykius prisiėmimas. Priklausomai nuo amžiaus skiriasi pats seksualinės prievartos suvokimas. Maži vaikai nesupranta seksualinio smurto esmės, taip pat gali neturėti žodžių tam pavadinti.

- Kokias rekomendacijas teikiate šeimoms, kuriose auga vaikų, patyrusių seksualinį smurtą?

- Svarbu suprasti, kad seksualinė prievarta yra traumuojantis įvykis visai šeimai, stipriai ją sukrečiantis, sukeliantis daug jausmų, todėl pagalba turi būti sisteminė, siekianti padėti ne vien nukentėjusiam vaikui, bet ir kitiems šeimoms nariams.

Visuomet rekomenduojame psichologinę, psichoterapinę pagalbą, nukreipiame į kitus specialistus. Svarbu užtikrinti pagalbos kompleksiškumą ir tęstinumą. Taip pat reikalinga psichoedukacija tiek tėvams, tiek vaikui. Rašydami rekomendacijas pateikiame ir konkrečias elgesio su vaiku strategijas, kurios padėtų įveikti patirtą traumą.

***

Pirmą šių metų mėnesį į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą prie globos namų „Užuovėja“ Vilniuje atvežta apie 20 nepilnamečių iš visos Lietuvos.

Nuo šio specializuoto centro atidarymo - 2016 metų birželio - pagalba suteikta 260 vaikų , galimai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, konsultuoti 99 juos atlydėję artimieji.

Mergaičių ir berniukų čia atvyksta maždaug po lygiai, apie pusė vaikų, kuriems šiame centre suteikta pagalba - nuo 2 iki 13 metų amžiaus.

Kaip sakė globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė, dėl galimai seksualinę prievartą patyrusių vaikų į pagalbos centrą gali kreiptis bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuriam kilo įtarimas, kad vienas ar kitas vaikas patyrė seksualinį smurtą. Vaikams ir juos lydintiems artimiesiems pagalba teikiama nemokamai.

ELTA

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama