Psichologė: ką tėvams apie vaiką gali atskleisti jo piešiniai

Dauguma vaikų mėgsta piešti ir tai pradeda daryti gana anksti. Koše išterliotų delniukų antspaudai ant sienų ar meno kūrinys iš uogienės ant stalo, atsiradęs vos sekundei nusisukus – jau piešimo pradžia. Psichologė Inga Būdvytytė šio vaikų pomėgio pataria ne tik nedrausti, bet ir būtinai skatinti. O prekybos ir laisvalaikio centras „Mega“ kviečia geriau pažinti savo vaikus ir dalyvauti piešinių konkurse „Mano svajonių profesija“.

Vaikai kalba piešiniais

„Piešiniai tėvams gali labai daug atskleisti apie vaikus ir jų pomėgius. Kadangi šiais laikais vis daugiau kalbame apie net ir pačių mažiausių moksleivių profesinį orientavimą, tikime, kad šis konkursas bus ne tik linksma pramoga, bet ir savotiška pagalba tėvams – padės suprasti, įvertinti vaiko norus ir pakreipti savo mažylius tinkama linkme“, – sako „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Ieva Goštautaitė-Gedutė.

Pasak psichologės Ingos Būdvytytės, piešimas taip pat gali būti ir puiki lavinimo priemonė bei būdas pažinti vaiko vidinį pasaulį.

„Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui – padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, – tvirtina I. Būdvytytė.

Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Be to, piešimas gerina vaiko problemų sprendimo įgūdžius, nes jam juk tenka įveikti tokias dilemas, kaip sujungti žmogeliuko koją su kūnu ar kaip prikabinti katinui uodegą.

Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. Tuo tarpu psichinės sveikatos specialistams (ar tėvams) – tai puiki priemonė užmegzti ryšį su vaiku, pažinti jį, susidaryti įspūdį apie jo gebėjimus, emocinę būseną.

„Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, – teigia I. Būdvytytė.

Padeda atskleisti charakterį

Labai daug informacijos apie vaiką suteikia piešinio dydis, formatas, kurioje lapo dalyje jis piešia, piešinio linijų pobūdis ar pasirenkamos spalvos.

„Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Jei vaikas piešia itin preciziškai, stengiasi viską atlikti kuo tiksliau, tikroviškiau ir prie piešinio sugaišta labai daug laiko, gali būti, kad jis patiria spaudimą būti tobulam, yra pernelyg kontroliuojamas ar spaudžiamas“, – sako psichologė.

Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į pasirinktas spalvas – vaikai mėgsta ryškias, o jei mažasis linkęs rinktis juodą pieštuką – nereikia pulti nerimauti – tačiau jei tamsių spalvų pasirinkimas ilgai nekinta, o piešinių turinys atspindi liūdesį arba agresiją, svarbu su juo pasikalbėti apie tai, ką jis nupiešė, kas čia pavaizduota, kas vyksta, kaip jo pavaizduoti žmogeliukai ar kitos būtybės jaučiasi, ko jie norėtų ar ko jiems trūksta.

„Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais“, – atkreipia dėmesį I. Būdvytytė.

Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Kita vertus, taip pat svarbu nepulti visko apibendrinti ir atsižvelgti į kontekstą, mat kurio nors šeimos nario „pamiršimas“, gali būti situacinis ar tik laikino konflikto pasekmė.

Piešiniai taip pat pasitelkiami tiriant pirmokų adaptaciją mokykloje, jie leidžia kelti prielaidas apie tai, ar vaikas mokykloje jaučiasi saugiai, jam smagu bendrauti su klasės draugais ir mokytojais, ar priešingai, jam sunkiai sekasi prisitaikyti naujoje aplinkoje.

Neužgniaužti vaizduotės

Tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi. Jei jis vis piešia kelis jau gerai „išmoktus“ objektus ir laikosi kelių šabloniškų variantų arba apskritai nenori piešti ir vis prašo jūsų tai padaryti už jį, panašu, kad vaikui trūksta pasitikėjimo savo jėgomis – jam nedrąsu eksperimentuoti.

„Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdeliuis, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu – atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais. Svarbu nekritikuoti vaiko piešinių ar gebėjimų, nes tai slopina kūrybiškumą“, – pastebi psichologė.

Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai – kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo – pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite. Popieriaus lape galima net sukurti kokią būtybę ar superherojų, kuris galėtų apginti nuo visokių siaubų.