Psichologė įvardijo dažniausias skiriantis tėvų daromas klaidas

Žinia apie skyrybas visiems šeimos nariams yra iššūkis. Skyrybos susijusios su didesne fizinės ir emocinės sveikatos sutrikimų rizika bei išaugusia konfliktų ir nemalonių jausmų išgyvenimo tikimybe. Vaiko teisių apsaugos specialistai savo darbe neretai dirba su vaikais iš besiskiriančių šeimų ir dažniausiai jau sutrikdytų santykių. Kokios pagrindinės skyrybų metu suaugusiųjų daromos klaidos ir kaip jiems abiem išlaikyti sveiką santykį su vaiku, pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė. 

„Skyrybos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų gyvenime yra didžiulė krizė, kuri siejasi su labai stipriais išgyvenimais ir pasikeitimais. Kiekvienam šeimos nariui skyrybos sukelia daug streso. Svarbu paminėti, kad suaugusieji skyrybų procese pradėtų galvoti ne tik apie save, bet ir apie vaiką. Pasitaiko, jog besiskiriančios poros į savo atžalas žvelgia kaip į turtą, kurį nori pasidalinti ir pamiršta svarbų dalyką, kad vaikas – asmenybė“, – patirtimi dalijasi Tarnybos psichologė K. Lekavičiūtė. 

Skiriantis daromos klaidos 

Pasak psichologės, būna idealių atvejų, kai besiskiriantys partneriai bendrauja su vaiku ir veikia kaip viena komanda. Tačiau pasitaiko, kad besiskiriančios pusės negeba susitarti ir išlaikyti pagarbą vieni kitiems, o tuo pačiu ir vaikui. Tokioje konfliktuojančioje atmosferoje vaikas dažnai tampa skyrybų įkaitu, o tėtis ir mama bandydami patenkinti savo asmenines ambicijas, tik apsunkina ne tik savo, bet ir vaiko nelengvą išgyvenamą būseną.  

K. Lekavičiūtė išskiria dažniausias skyrybų metu suaugusiųjų daromos klaidas: 

• Bandymai įrodyti pranašumą prieš buvusį partnerį. Besiskiriantys tėvai kartais būna labai įsiskaudinę ir pradeda naudotis vaiku, siekdami įskaudinti buvusį partnerį, pavyzdžiui, mama, su kuria gyvena vaikas, neleidžia matytis su tėčiu, ir atvirkščiai. Tokia patirtis vaikui yra traumuojanti, gali ilgam palikti gilius kaltės ir/ar nuoskaudų pėdsakus.  
• Vaiko tėčio ar mamos kritika. Vaiką labiausiai skaudina, kai tėtis ar mama jo akivaizdoje konfliktuoja, menkina, kritikuoja vienas kitą. Toks suaugusiųjų elgesys didina vaiko nerimą ir nesaugumą.  
• Lojalumo konflikto skatinimas. Tokioje situacijoje dažnai vaikas yra verčiamas pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas pradeda bijoti mylėti juos abu arba išreikšti ar rodyti meilę vienam iš jų kito akivaizdoje. Stiprūs tėčio ir mamos tarpusavio nesutarimai, jų bandymai į konfliktus įtraukti ir vaiką kursto lojalumo konfliktą. 
• Manipuliacijos vaiku siekiant susigrąžinti buvusį partnerį. Pasitaiko, kai tėtis ar mama bando primesti vaikui „šeimos taikytojo“ atsakomybę. Tai labai žalinga, kadangi vaikas labai greitai gali prisiimti šį vaidmenį ir nepasiekus norimo tikslo save gali labai kaltinti, o tai gali privesti ir prie destruktyvių poelgių.  

Nelengva ir suaugusiems 

Suaugę, taip pat kaip ir vaikai, skyrybų metu išgyvena netektį: turbūt vienam iš jų reikės ar teko išeiti gyventi kitur, pasidalyti viską, kas sukurta bendrai gyvenant. Buvę partneriai neišvengiamai patiria daug sudėtingų jausmų, juos kamuoja daug klausimų, užgriuvę pasikeitimai. 

Jeigu vaiko tėvai susituokę, bet vis dažniau pasigirsta žinia apie galimas skyrybas, vaikas gali juos matyti piktus, įsitempusius, galbūt net vienas kito nekenčiančius arba, priešingai, visai abejingus. Jie gali būti taip įsitraukę į tarpusavio nesutarimus, kad gali pradėti vaikui skirti mažiau dėmesio. Vaikas gali jausti, kad jie neberanda laiko su juo pasikalbėti, išklausyti, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi dėl jų konfliktų. Suaugusieji taip gali elgtis ir todėl, kad patys jaučiasi pavargę nuo barnių arba tiesiog nežino, kokiais žodžiais vaikui viską paaiškinti. 

Gali nutikti ir priešingai: vaikas gali jausti padidėjusį tėčio ir mamos dėmesį, kai jie pradės jam pasakoti apie tarpusavio nesutarimus, kaltins vienas kitą ir taip tarsi bandys jį patraukti savo pusėn, kad skyrybų metu jis palaikytų vieną iš jų ir po skyrybų liktų kartu gyventi. Tikėtina, kad suaugusieji taip elgiasi ne iš blogos valios, o tai lemia skausmas, baimė ir kiti tuo metu patiriami išgyvenimai. 

Kartais gali būti ir taip, kad nepaisydami juos užgriuvusių sunkumų vaiko tėtis ir mama sugebės tinkamai elgtis: kaip ir anksčiau rūpinsis vaiku, į tarpusavio nesutarimus stengsis jo neįtraukti, kol patys nepriims aiškaus sprendimo – skirtis ar ne. Jei nuspręstų skirtis, jie pasistengs vaikui tai paaiškinti tinkamu laiku bei jam suprantamais žodžiais. 

„Normalu, jei po skyrybų tėtis ir mama išgyvena įvairiausius jausmus – jaučiasi vieniši, palikti, apleisti, nelaimingi, pavargę, išsekę. Kažkurį laiką bendraudami su vaiku jie gali tapti irzlesni, mažiau kantrūs. Tokiais atvejais vaikas gali norėti stengtis padėti ir pagerinti tėčio ir mamos savijautą, bet jam svarbu suprasti, kad tai gali būti nesėkminga. Būtina pabrėžti, kad tai ne vaiko kaltė, tiesiog po skyrybų natūralu kurį laiką dėl to išgyventi. Kartais skyrybos paveikia priešingai – buvę partneriai gali jausti išsilaisvinimą ir palengvėjimą. Taip nutinka, kai sutuoktiniai ilgą laiką ruošėsi tam žingsniui, nes gyventi kartu buvo nebeįmanoma“, – sako psichologė. 

Kai vaikai tampa įrankiais manipuliacijai 

Su šeimomis dirbantys vaiko teisių gynėjai pastebi, kad neretai skirdamasi pora nesąmoningai įtraukia savo atžalą į neišspręstų tarpasmeninių konfliktų, neigiamų emocijų, nuoskaudų sūkurį. Vaikas pasitelkiamas kaip priemonė tėčio ar mamos asmeniniams poreikiams ir ambicijoms tenkinti. Tokioje situacijoje vaikas kenčia labiausiai ir ilgainiui jam gali kilti psichologinės problemos, pasireiškiančios skirtingomis formomis: savižala, uždarumu, agresyvumu ar destruktyviu elgesiu, fizinės sveikatos sutrikimais ir t. t. 

Tėtis ir mama taip pat dažnai nejausdami ima nuteikinėti antrą pusę prieš vaiką pabrėždami bet kokį, net vienkartinį lūkesčių neatitikusį poelgį, pavyzdžiui, vėlavimą į susitikimą su vaiku arba primena pažadus, kurių antra pusė neištesėjo. Kartais besiskiriantis ar išsiskyrusi pora net ima gąsdinti vaiką, kad jeigu šis nedarys ar nesakys to, kas paliepta, tai mama ar tėtis daugiau nesusitiks su juo. Vaiko teisių specialistai įspėja, kad tokie nurodymai daro vaikui traumą ir jis gali pradėti bijoti reikšti savo nuomonę, emocijas, nenorėdamas susipykti su tėčiu ar mama. 

Svarbu paminėti tai, kad vaikas negali tapti buvusių sutuoktinių tarpininku. Rekomenduojama nevelti vaiko į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir neklausinėti jo apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis. Kalbėtis vienas su kitu (buvę sutuoktiniai) turėtų tiesiogiai, be vaiko pagalbos. Negalima vaiko versti pasirinkti būti tėčio ar mamos šalininku. 

Skiriantis svarbiausia vaiko poreikiai 

Atliktais psichologiniais tyrimais įrodyta, kad namuose vyraujantys kivirčai ir emocinė įtampa vaikui daro didesnę psichologinę žalą nei pačios skyrybos, jeigu po jų vaikas turi galimybę bendrauti su abiem tėvais ir jie palaiko bent minimalų ryšį su vaiku. Būtent dėl to besiskirianti pora, siekdama išsaugoti vaiko gerovę, visų pirma, turėtų susitvarkyti su savo emocinėmis problemomis, išsivaduoti iš neapykantos, pykčio, pamiršti nuoskaudas ir brandžiai žiūrėti į šį gyvenimo etapą. 

K. Lekavičiūtė linki kiekvienam tėčiui ir mamai žvelgti į situaciją išmintingai, keisti požiūrį, skirtis taikiai ir visuomet prisiminti svarbiausius vaiko poreikius šiame sudėtingame etape: 

• Emocinis saugumas. Dažnai vaikai jaučiasi kalti dėl tėčio ir mamos skyrybų. Vaikui turėtų būti suprantamai ir įtikinamai pasakyta, jog jis nėra dėl to kaltas. 
• Ryšys su abiem tėvais. Jie turėtų užtikrinti galimybes vaikui bendrauti, matytis ir su tėčiu, ir su mama. 
• Fizinis stabilumas ir saugumas. Vaiko neįtraukimas į tėčio ir mamos derybas dėl išlaikymo.