Psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė: „Pasitaiko, kad daiktus arčiau savęs glaudžia sužinoję, jog kolega – iš globos namų“

Neregima stigma: be tėvų augę vaikai į darbo rinką įsilieti ir nori, ir bijo.

„Apie vaikų globos namus palikusius auklėtinius visuomenė mąsto dvejopai: arba turi įsitikinimą, kad jie vagys, nusikaltėliai, gatvės vaikai, ragavę narkotikų ir pabuvoję prostitucijos žabangose. Arba jaučia jiems gailestį ir elgiasi kaip su vargšeliais, kuriuos reikia saugoti, globoti ir visko sušelpti. Tačiau realybė kur kas margesnė, o gyvos istorijos labai įvairios. Problemas ir egzistuojančią stigmą paneigti sunku, tačiau sėkmės istorijų taip pat nemažai“, – sako Kaune veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Actio Catholica Patria“ Savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ koordinatorė ir psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Kasdien artimai su tais, kurie augo be tėvų ir į gyvenimą kabinasi palydimi globos namų darbuotojų, bendraujanti ir pagalbą jiems teikianti psichologė situacijos į vatą nevynioja: socialinių ir bendravimo įgūdžių stoka, ryšio tarp laisvės ir atsakomybės nesuvokimas, nemokėjimas valdyti konfliktinių ir stresinių situacijų, negebėjimas planuoti laiko ir savo ateities buvusiems globos namų auklėtiniams dažnai kiša koją ieškant ar net susiradus darbą. Tačiau kartais karti gyvenimo istorija tampa pamoka ir paskata dar stipriau siekti svajonių.

Daro ir meškos paslaugą

Globos namų auklėtiniai – viena tų socialinę atskirtį patiriančių grupių, kurių darbo rinkoje patiriama diskriminacija – netiesioginė. Net priešingai – dažnai juos ne tik noriai įdarbina, bet ir atlaidžiau žiūri į darbo rezultatus ar elgesį.

„Tikrai yra tas paradoksas, kad šiuo atveju stigma nebūtinai yra tiesioginė – esą jei tu iš globos namų, tai darbo nesusirasi. Jei tik norėsi – tikrai susirasi, ypač esant dabartinėms aplinkybėms, kai ekonominė situacija gera, o darbo rankų visiems trūksta. Esu turėjusi jaunuolį, kuris per pusę metų sugebėjo įsidarbinti į vienuoliką darboviečių. Bėda tik ta, kad ne visi auklėtiniai supranta, kad, įsidarbinus, kasdien reiks eiti į darbą, dirbti, o ir algą tik kartą per mėnesį, o ne kiekvieną savaitę mokės“, – kiek ironiškai sako I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. Jos teigimu, tokios situacijos, kai globos namų auklėtinius į darbą priima, tačiau atlaidžiai žiūri į veiklą, – tikra meškos paslauga patiems jaunuoliams.

„Pavyzdžiui, jaunuolį iš gerų norų įdarbina pažįstami, žinodami, kad gyvenime nesusiklostė situacija ir jis iš globos namų. Viskas gerai, kai viskas sklandžiai klojasi. Tačiau jei jaunuolis neateina į darbą kelis kartus, bet, nepaisant to, vis tiek yra laikomas įmonėje, jį tik žodžiu sudrausminus, bet realių pasekmių neskyrus , – tai čia jau meškos paslauga. Toks elgesys yra neadekvatus ir nepadeda žmogui suprasti, kaip iš tiesų funkcionuoja visuomenė, kokie principai veikia darbo rinkoje, už ką darbuotojai yra vertinami bei kaip „ateina“ pinigai. Juk nuėjus į kitą, ne savo pažįstamų valdomą įmonę ir ,„pamiršus“ ateiti į darbą“, tikrai neišlaikytum darbo vietos“ –- aiškina specialistė.

Socialine iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“ siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į socialinę atskirtį patiriančių žmonių situaciją darbo rinkoje, o darbo vietas kuriantys verslai bei kitos organizacijos skatinamos šiems žmonėms suteikti ne tik vienodas galimybes, bet ir vertinti juos pagal profesines kompetencijas bei sugebėjimus, bet ne jų asmeninę praeitį.

Vieni slepia, kiti – piktnaudžiauja

Tačiau ar tikrai darbdaviams įdomi žmogaus gyvenimo istorija, jo praeitis? Ir ar dažnai patys jaunuoliai pasakoja, kokia jų dalia?

„Situacijų yra visokių. Vieni jaunuoliai sugeba priimti faktą, kad augo globos namuose kaip natūralią savo gyvenimo dalį. Nesigėdija jos, neneigia, ramiai apie tai kalba esant reikalui ir žiūri į ateitį. Tačiau yra ir tų, kurie šį faktą sąmoningai slepia, vengia lankytis ten, kur reikia prisistatyti, pasakoti apie save, savo šeimą. Būna, net mokykloje sąmoningai nesako, kad yra iš vaikų globos namų, kad tik juos vertintų kaip visus ir nedarytų išlygų, nelaikytų vargšeliais, nesiūlytų uogienių ir dešrų. Taip pat žinau ir tokių situacijų, kai kolegos, sužinoję apie jaunuolio praeitį, ima atsargiau, nepatikliau žiūrėti, ar net savo daiktus arčiau savęs laikyti. Tokios situacijos įstringa, yra skaudžios. Visgi didžioji dalis jų slepia, kad yra iš vaikų globos namų“, - pasakoja I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Tiesa, yra ir kita pusė – kartais gyvenimo istorija ir papiktnaudžiaujama.

„Būna ir taip, kad tiesiai šviesiai, neklausti pasako, jog yra iš globos namų ir todėl tikisi paramos, lengvatų. Gaila, bet supratimo, kad ir pats turi atitinkamai elgtis, laikytis įsipareigojimų, ieškoti kompromisų, prisiimti atsakomybę, konfliktus spręsti ramiu tonu ir žodžiais, o ne riksmais ar kumščiaisi, auklėtiniams kartais pristinga. Bet tam ir esame mes – kad padėtume susitvarkyti, suprasti, kas vyksta, kaip turėtų ir galėtų reaguoti kitaip“, - aiškina savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ koordinatorė.

Svarbus lygiavertis požiūris

Pasak jos, šių jaunuolių gyvenimas dažniausiai nelengvas ir pilnas paradoksų, todėl visuomenės, darbdavių palaikymas ir sveikas požiūris – tikrai svarbus.

„Pavyzdžiui, palikdami globos namus jie patys turi susidėlioti, kaip toliau gyvens, ko griebsis. Tada neretai pasimeta, nebežino, kaip spręsti situacijas ir...laukia nurodymų – konkrečių, griežtų. Juk iki 18 m. juos kasdien gaudavo iš socialinių darbuotojų. Tuo pat metu tiems nurodymams ir priešinasi, galvoja, kad čia laisvės suvaržymas. Bet be jų gyventi – kur kas sunkiau. Tai būtent balanso radimas, gebėjimas nenuleisti rankų, mokytis iš klaidų ir paklydimų yra tiesiausias kelias į sėkmę“, - įsitikinusi psichologė.

O gerų pavyzdžių, pasak jos – netrūksta.

„Yra tokia tendencija, kad didžioji dalis jaunuolių, kol dar nepasirenka profesijos, galvoja apie tokias veiklas, kuriose galėtų prižiūrėti kitus vaikus. Pastaraisiais metais ryškėja dar viena tendencija – supratimas, kad asmeninė patirtis gali reikštis kaip vadybiniai gabumai. Gyvenimiška patirtis, būtinybė išgyventi, išmokti derėtis, įtikinti – jei šias savybes ugdai, teisinga linkme nukreipi, atsiveria didelis darbo vietos pasirinkimo galimybių spektras“, - aiškina I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Brandus ir adekvatus, nemenkinantis tačiau ir ne pernelyg globėjiškas visuomenės ir darbdavių požiūris tokių sėkmės istorijų leistų papasakoti dar daugiau, įsitikinusi specialistė.

„Ko globos namus palikę jaunuoliai labiausiai nori, tai būti paprastais žmonėmis, kuriuos vertintų lygiai kaip ir kitus. Kuriems nesiūlytų valgyti, nes jie yra pajėgūs patys maisto nusipirkti. Tai kalba apie žmogišką orumą, galėjimą ir gebėjimą būti su kitais ir savimi pasirūpinti“, - reziumuoja I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.