Psi­chiat­ras: pra­dė­ti rū­ky­ti ga­li­me ir dėl vai­kys­tė­je pa­tir­tų trau­mų

Ne­sau­gu­mas, emo­ci­nis šal­tu­mas ir ki­ti vai­kys­tė­je pa­tir­ti iš­gy­ve­ni­mai ga­li bū­ti vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės pra­de­da rū­ky­ti. Ku­riuo nors vai­kys­tės lai­ko­tar­piu pa­tir­tos trau­muo­jan­čios pa­tir­tys ga­li lem­ti psi­chi­kos su­tri­ki­mus, ku­rių simp­to­mus žmo­nės sten­gia­si pa­leng­vin­ti var­to­da­mi tam tik­ras me­džia­gas. Il­gai­niui tai virs­ta pri­klau­so­my­be.

Gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna sako, kad rūkymas kaip viena iš priklausomybės formų yra nuvertinta. Psichiatrai į rūkymą žvelgia kaip į nelabai sudėtingą problemą. Taip pat ir žmonėms, kurių artimieji turi ne po vieną priklausomybę, atrodo, kad didžiausia problema yra alkoholis ir narkotikai, bet ne rūkymas.

„Tačiau jeigu žmogus suvokia, kokią žalą savo sveikatai daro rūkydamas, bet rūko, vadinasi, jis turi psichologinių problemų, o visos psichologinės problemos ateina iš vaikystės. Tiesiogiai ar netiesiogiai sąsaja su vaikystėje patirta žala raidai lemia, kad žmogus rūko“, – kalba
R. Alekna.

Vaikus žaloja ir emocinis šaltumas

Anot R. Aleknos, vaikai žalojami, nes tėvams trūksta specifinių žinių, kaip auklėti vaikus, arba tėvai patys turi iš savo vaikystės atsineštų psichologinių problemų. Situaciją galėtų sušvelninti mokykla, jeigu joje būtų daugiau tikslinių programų, suteikiančių mokytojams žinių, kaip jie galėtų padėti vaikams iš problemų turinčių šeimų.

„Problemiškos šeimos nebūtinai yra asocialios. Ir tvarkingos šeimos, vedamos geriausių ketinimų, gali pakenkti savo vaikams. Vaikus žaloja emocinis šaltumas, empatijos ir supratimo stoka“, – kalba R. Alekna.

Deja, mokyklos nėra pakankamai įsigilinusios ir neišnaudoja galimybės dirbti su tėvais, kad vaikai būtų apsaugoti nuo psichologinių traumų. Mokytojai dažnai net nesupranta, kad rūkymas yra priklausomybė, jau nekalbant apie pagalbą rūkantiems vaikams. Laiku nesuteikus pagalbos šiame etape, su vaikais jau reikalų turi psichologai, o kai psichologai neįveikia problemos, tuomet jos imasi psichiatrai.

Kaip galėtų padėti mokytojai?

„Vieniems vaikams reikia saugumo, kitiems ryšio, žmogaus, kuriuo jie galėtų pasitikėti. Būtent mokytojas galėtų pastebėti vaiką, kuriam reikia pagalbos, užmegzti su juo ryšį, įgyti pasitikėjimą. Nereikia rūkymo vertinti kaip nusikaltimo, negero elgesio, už kurį baudžiama, bet bandyti įsigilinti, o kodėl vaikas rūko. Žinoma, vaikai gali rūkyti ir smalsumo vedami – tai nėra tokia didelė problema. Tačiau, kaip teigia statistika, iš keturių vartotojų trys yra smalsuoliai, o vienas ieško vaisto, kuris galėtų padėti spręsti problemą“, – sako R. Alekna.

Pasak specialisto, kritika visuomet provokuoja maištą, todėl rūkančių vaikų nereiktų kritikuoti. Kartais ir rūkymas gali būti maišto pasireiškimas prieš neteisingą kritiką jų atžvilgiu, prieš neteisingus reikalavimus. Tokiais atvejais labai svarbu, kad mokytojas suprastų – tiek kritika, tiek pataikavimas yra vienodai negeri būdai.

„Mokykla turėtų suteikti vaikui daugiau struktūros. Kai yra struktūra, vaikas pradeda bendradarbiauti, o kai vaikas jaučiasi saugus, jis tampa kūrybiškas. Kūrybiškumas gali padėti suprasti, kad gyvenimas įdomus ne vien tik veikiant pašaliniams stimulams, padėti atrasti muziką, meną, sportą, suprasti, kad jie teikia ne mažiau džiaugsmo, po kurio nebūna blogos savijautos. Beje, priklausomi žmonės prie blogos savijautos galiausiai taip įpranta, kad tampa savotiškais mazochistais, kankinančiais save ir psichologiškai, ir fiziškai“, – kalba R. Alekna.

Žingsnis po žingsnio sveikimo link

Geriausia, ką rūkaliai gali padaryti savo sveikatos labui, yra mesti rūkyti iš karto, tačiau dažnai mesti iš pirmo karto nepavyksta, dėl to kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV rekomenduojama pereiti prie alternatyvių priemonių, tokių kaip elektroninės cigaretės ar bedūmiai tabako gaminiai. Švedijos, kur nedegios tabako alternatyvos apmokestinamos ženkliai mažiau nei degios cigaretės, mirštamumas nuo rūkymo sukeliamų ligų yra vienas iš mažiausių visoje Europoje.

R. Alekna tokį pasirinkimą laiko daliniu sprendimu žalos mažinimo link. Vis dėlto, pasak jo, gydant priklausomybę, svarbu spręsti problemą iš esmės.

Švedijos patirtį psichoterapeutas prisimena kalbėdamas ir apie geruosius pavyzdžius taikant pakaitinę terapiją sergantiems kita priklausomybe – nuo heroino. Vienu metu Švedijoje nuo heroino priklausomi žmonės buvo griežtai įtraukiami į pakaitinės terapijos programą, jeigu jie tuo pat metu dalyvavo socializacijos programoje.

„Tokiu būdu per ilgą laiką žmogus eina link visiško sveikimo per socializaciją, psichoterapiją ir žmogišką ryšį, ir ilgainiui gali gyventi be jokių stimuliatorių“, – kalba R. Alekna.