Psi­chiat­ras: koks po­žiū­ris į gy­ve­nimą, toks ir į vais­tus

Pa­sau­lio svei­ka­tos spe­cia­lis­tai ste­bi išau­gu­sią psi­chi­kos ligų bangą ir pro­gno­zuo­ja rim­tes­nes ka­ran­ti­no pa­sek­mes psi­chi­nei žmo­nių svei­ka­tai. UAB „Ak­menės svei­ka­tos cent­ras“ gy­dy­to­jas psi­chiat­ras Ma­ri­jus Lo­pai­tis sa­ko, kad mažųjų miestų ir kaimų gy­ven­to­jams ka­ran­ti­nas ne­smogė taip skaud­žiai, kaip did­mies­čių, ta­čiau pro­gno­zuo­ja, kad į psi­chi­kos spe­cia­lis­tus po ka­ran­ti­no kreip­sis 10–15 pro­c. dau­giau pa­cientų. Kodėl?

– Ar gydytojai psichiatrai jaučia žmonių psichinės sveikatos blogėjimą?

– Karantino sąlygotas ilgalaikis buvimas namuose, baimė, stresas, neigiamos informacijos gausa, melagienos – tas visas informacijos srautas varo žmones į kampą ir todėl nenuostabu, kad psichinė žmonių būsena blogėja. Tačiau miesto ir kaimo žmonių gyvenimas yra skirtingas: tie, kurie gyvena nuosavuose namuose, kaimiškose vietovėse, karantiną pakelia lengviau. Kodėl? Kaimo žmonėms žiemos periodas yra pasiruošimas vasaros darbams, jie ir normaliomis sąlygomis daugiau laiko praleidžia namuose. Eiliniai kaimo žmonės ir į šiltus kraštus atostogauti daug neskrisdavo, pramogauti nevykdavo, tad jiems nelabai kas pasikeitė. Aš dirbu kaimiškame rajone, kol kas ryškaus susirgimų, panikos, nerimo sutrikimų pagausėjimo, lėtinių susirgimų paūmėjimų nematome.

Bendravau su kolegomis, dirbančiais miestuose, tai ten panikos ir nerimo sutrikimų tikrai matoma daugiau.

Mūsų šeima gyvena vienkiemyje, tai su žmona pajuokaujame, kad jei karantino metu gyventume bute, greičiausiai išsiskirtume per mėnesį. Tikrai nėra gerai, kai negali niekur išeiti, susitikti su draugais, negali skirti laiko pomėgiams, išeiti į kiną, klubą, koncertą. Sėdi namuose, žiūri į televizoriaus ekraną, iš jo tau skelbia, kiek susirgo, kiek numirė, kokie papildomi apribojimai. Sužinai, kad nuo viruso mirė vienas, kitas, trečias studijų draugas... O kai atsidarai feisbuką, matai, kaip tavo socialinio burbulo draugai, net tie, kurie visada elgėsi adekvačiai, staiga ima kovoti prieš skiepus ir skelbti kad kovido nėra. Įprastomis sąlygomis dauguma žmonių realiai vertina situaciją, bet kai yra apribojama jo įprastinė veikla, trūksta objektyvios ir suprantamos informacijos apie realią padėtį, nuolat garsinamos sąmokslo teorijos – prisideda papildomas stresas...

– Ir kas tada?

– Ilgalaikis stresas išprovokuoja nerimo sutrikimus. Gilios depresijos galbūt neišprovokuos, bet gali kilti panikos atakos, adaptacijos sutrikimai. Karantine esančiam žmogui, jei nežino kitų būdų atsipalaiduoti, kyla noras daugiau vartoti alkoholio, vaistų. Dėl ilgalaikio buvimo ribotoje erdvėje, ekonominio nesaugumo įtampa auga, gali kilti smurtas šeimose.

Manau, kad karantino pasekmės rajonuose dar išryškės. Tiesiog kaimo žmonės yra kantresni. Įtampa niekur nedingsta ir mes jau laukiame, kada žmonės ateis pas medikus. Manau, kad naujų pacientų bus 10–15 proc. daugiau. Ir tai įvyks, kai žmonės pradės lengviau judėti.

– O padaugės sergančiųjų sunkesnėmis psichikos ligomis?

– Sergantieji gilia depresija, šizofrenija ir kitomis ligomis ir iki karantino gyveno savotiškai kitokį gyvenimą, kuriame nuolat bendrauja su savo gydytoju. Šie kontaktai ir per pandemiją nenutrūko. Ką besakytų sąmokslo teorijų kūrėjai, viso karantino metu nuolat bendraujame su savo pacientais, niekada neatsisakėme gyvai susitikti su tais, kuriems to iš tikro reikia.

– Vaistininkai pastebėjo, kad per pandemiją labai išaugo raminamųjų vaistų – tiek žolinių, tiek ir receptinių – pardavimai. Yra žmonių, receptinių vaistų gaunančių nelegaliai.

– Nieko gero iš to tikėtis negalima. Netinkamas raminamųjų migdančių vaistų vartojimas – įsisenėjusi problema. Kažkada raminmieji vaistai skirti į kairę ir dešinę, kai kurie žmonės įprato juos gerti patys. Receptinius vaistus vaistinės laisvai pardavinėjo be receptų dar 1993–1995 m., kai kurie vaistai reklamuoti kaip labai efektyvūs, trumpai veikiantys. Šie vaistai šeimos gydytojų buvo skiriami neužmiegančiam žmogui labai lengvai, neįsigilinant, kodėl jis nemiega.

Manau, problemą gilina ir tai, kad dabar gyvename visuomenėje, kuri įpratusi viską gauti greitai. Kalba eina apie bet kokios ligos gydymą, svorio metimą, gerai apmokamo darbo gavimą. Visiems mums reikia visko čia pat, dabar, vos tik užsimanai.

Dirbau 15 metų vienu iš tarptautinės kompanijos vadovų ir tikrai, atėję į darbą, jauni žmonės norėjo atlyginimo iki dangaus, naujausio telefono, automobilio.

Toks dabar apskritai žmonių požiūris į gyvenimą, toks jis ir į ligas, į vaistus. Žmogus nori tabletės čia ir dabar, nori, kad iškart būtų gerai, bet neturi laiko kapstytis po savo problemas, ieškoti nerimo ar nemigos priežasčių. Net siūlo susimokėsiantys privačiai dirbančiam psichiatrui, kad tik jis skirtų vaistų, kokių pageidauja, o ne konsultuotų.

Taip, šiuo metu vaistų suvartojama tikrai daugiau, bet kai išmoksime gyventi su kovidu, kai gyvenimas atsistatys į naujas normalias, nesakau, kad į tas pačias, vėžes, tada su laiku sumažės ir vaistų vartojimas. Paprasta.

– O gali sveikatai pakenkti įvairūs žoliniai preparatai?

– Jei išgersite 100 litrų vandens, jums ir jis pakenks. Tai, kas per daug, – nuodas. Žoliniai preparatai, papildai, jei rekomenduojami specialistų, yra naudingi. Kartais vien dėl savo placebo efekto. Taip pat labai svarbu yra gyventi įprastą gyvenimą. Mūsų visų kasdienis gyvenimas vyksta pagal įpročius arba ritualus. Moksliškai – dinaminį elgesio stereotipą. Šiek tiek sutirštinant spalvas – jei ryte laiku neišgėrei kasdien geriamos kavos iš mylimo puodelio su gėlyte, visa diena nueina veltui (juokiasi).

– Bet karantinas tą kasdienį mūsų ritualą ir sugriovė?

– Žinoma. Todėl susikūrėme naujus: daugiau bendraujame su artimaisiais, vaikais, atradome seniai pamirštus užsiėmimus. Profesine prasme, kai pirmojo karantino metu buvome priversti dirbti nuotoliniu būdu, iš pradžių pacientai džiaugėsi, kad niekur nereikia važiuoti, sutaupo laiko. Po kurio laiko atsirado vis daugiau žmonių, kuriems prireikė žmogiško kontakto. Jie skambindavo tiesiog pasikalbėti, net paklausti, kaip daktaras gyvena. Trūksta gyvo bendravimo ir tai dar kartą įrodo, kad gydo ne tik vaistas, bet ir bendravimas, prisilietimas, žvilgsnis, balsas. Kontakto nebuvimas tik blogina situaciją.

Sudėtinga ir pačių medikų situacija. Kaip ir kiti, mes turėjome išmokti dirbti bekontakčiu būdu, vieniems tai buvo sunkiau, kitiems lengviau. Mūsų darbe, karantinui tęsiantis, vis labiau kankina jausmas, kad gali padaryti klaidą. Juk žmogus daugiau nei 70 proc. informacijos gauna akimis. Vertinant paciento būklę, labai svarbu ne tik balsas, intonacija, bet ir kūno kalba, išraiška. Būna ir taip, kad žmogus, rodos, kalba normaliai, o tave vis vien kankina šeštasis jausmas, kad kažkas čia ne taip, kad turi atidžiau pažiūrėti. Konsultuojant nuotoliniu būdu, tokius smulkius požymius lengva praleisti. Tada jautiesi tikrai nekaip.

– Seniau žmonės buvo įpratę susitikę apsikabinti, o dabar daugelis nebežino, kaip elgtis.

– Mes turėsime išmokti naujų žaidimo taisyklių. Kai visi būsime paskiepyti, tikrai apsikabinti galėsime.

– Tad ką daryti, kad visuose sunkumuose, gąsdinančios informacijos jūroje išsaugotume gerą psichinę sveikatą?

– Turėti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Holokausto metu žydai, uždaryti getuose, stengėsi išgyventi, užsiimdami kiek įmanoma pozityvesne įprasta veikla: rengė koncertus, statė spektaklius, kūrė bibliotekas, mokė vaikus mokyklose. Tai padėjo išlaikyti sveiką protą. Šiuo metu ir mes visi esame savotiškuose getuose, tad mokykimės naujų dalykų, prisiminkime tas veiklas, kurias užmetėme prieš daug metų: skaitykime knygas, žaiskime žaidimus, megzkime, siūkime, grokime, dainuokime, tapykime, kurkime eiles. O svarbiausia – atsikėlę ryte, pažvelkime į veidrodį ir tarkime sau: „Išaušo dar viena graži diena. Aš esu puikus žmogus ir man viskas seksis.“ Savitaiga – didelis ginklas.