Prostatos vėžio gydymui ir diagnostikai – pažangiausi metodai

Prostatos vėžys yra viena dažniausių vyrų onkologinių ligų. Per praėjusius metus Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus specialistai diagnozavo per 200 naujų ligos atvejų. Klastinga liga dažniausiai diagnozuota vyresniems vyrams. Labai svarbu prostatos vėžį aptikti kuo anksčiau, nes pradinėse stadijose ligą galima efektyviai gydyti. Apie rimtą problemą įspėja simptomai, o pradinėse stadijose, kai simptomų dar nėra, vėžį galima aptikti profilaktinės patikros metu. Į žurnalistų klausimus apie prostatos vėžio diagnostiką, gydymą bei ligos profilaktiką atsako Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas Aurimas ŽIBUTIS:

Į žurnalistų klausimus apie prostatos vėžio diagnostiką, gydymą bei ligos profilaktiką atsako Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas Aurimas ŽIBUTIS:

– Kokie dažniausi prostatos vėžio simptomai?

– Ankstyvosiose prostatos vėžio stadijose dažniausiai simptomų nėra, nes ši liga pradinėse stadijose jokių simptomų nesukelia. Kai vėžys pradeda progresuoti, gali atsirasti šlapinimosi sutrikimų, silpnėti šlapimo srovė, gali pasireikšti erekcijos sutrikimų,  šlapime, spermoje gali pasirodyti kraujo. Vėlyvesnėse, pažengusio vėžio stadijose, gali atsirasti kaulų, raumenų skausmai. Negalima ignoruoti bet kokių nemalonių simptomų lytinių organų srityje ar šlapinantis, nes jie gali įspėti apie rimtą problemą.

– Kaip diagnozuojamas prostatos vėžys?

– Vienas iš pirmųjų diagnostikos tyrimų yra prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas. 

Tai paprastas tyrimas, atliekamas paimant kraujo tyrimą iš venos. Radus padidėjusį PSA (prostatos specifinio antigeno) kiekį, pacientas turi būti nukreipiamas gydytojo urologo konsultacijai. Lietuvoje veikia ankstyvosios prostatos vėžio patikros programa, kurioje vyrams nuo 50 iki 69 metų  ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo priešinės liaukos vėžiu, periodiškai reikėtų atlikti  PSA tyrimą.  

– Ar padidėjęs prostatos specifinis antigenas jau lemia onkologinę ligą?

– Net ir nustačius padidėjusį PSA išsigąsti nereikia. Gavus tyrimų rezultatus, pacientas turi atvykti  pas gydytoją urologą, kur bus nustatyta PSA padidėjimo priežąstis. Tai gali būti ir gerybinės prostatos vėžio hiperplazija, ypač vyresnio amžiaus vyrams, ir lėtinio prostatos uždegimo išraiška, gali būti ir netinkamai atliktas tyrimas. Jeigu atlikus PSA tyrimą ar čiuopiant prostatą urologui kyla įtarimas, kad prostatoje gali būti darinių, pacientas gali būti siunčiamas multiparametriniui prostatos MRT tyrimui, ar  atliekama prostatos audinių biopsija, kuri patvirtina arba atmeta prostatos auglio diagnozę. 

– Koks gydymas taikomas, nustačius prostatos vėžį?

– Nustačius prostatos vėžį, pacientai visų pirma ištiriami ar liga neišplitusi į limfmazgius ar kitus organus. Taip pat pats prostatos vėžys yra skirtingas, jis gali būti mažai, vidutinškai ir labai piktas. Nuo visų šių duomenų priklauso ir koks gydymo metodas bus pasirenkamas.  Nuo aktyvios stebėsenos iki chemoterapijos ar naujausių vaistų skyrimo. Šiais laikais prostatos vėžys išgydomas, bet sėkmė priklauso ir nuo diagnozuotos ligos stadijos, ir nuo paties paciento.

– Koks metodas, gydant prostatos vėžį, sėkmingiausias?

– Kalbant apie onkologiją, visada sėkmingiausias gydymas būna, kai liga „pagaunama“ pradinės stadijos. Kai nustatomas mažos rizikos prostatos vėžys, pacientui gali būti siūlomas aktyvus stebėjimas. Jo metu reguliariai stebimi PSA kiekio kitimai, atliekama prostatos apčiuopa ir  magnetinio rezonanso tyrimas, jei reikia – kartojama prostatos biopsija ir žiūrima, ar vėžinės ląstelė neprogresuoja, ar vėžys neauga.

Stebėsenos periodas labai priklauso ir nuo paties paciento. Jeigu pacientas psichologiškai nepasirengęs stebėjimui, tuomet mes jį galime gydyti – radikaliai operuoti ar taikyti radiologinius gydymo metodus. Yra labai įvairių žmonių. Kai ankstyvos stadijos vėžys lėtai progresuoja, stebėsena gali trukti ir keliolika metų. Stebėsenos pacientų 5 metų specifinis išgyvenamumas yra daugiau nei  90 proc. Jei pastebima, kad vėžys pradeda keistis, pereinama prie aktyvaus gydymo: chirurginės operacijos arba spindulinės terapijos. 

– Kaip nusprendžiama, koks gydymo metodas gali būti skiriamas pacientui?
– Kiekvienam pacientui prostatos vėžio gydymas sudaromas individualiai. Multidisciplininėse komandose, kartu su onkologais, chemoterapeutais, radiologais, patologais, kiekvieną atvejį aptariame ir vertiname individualiai, individualiai skiriami ir tyrimai bei gydymas. Kaip minėjau, kuo vėžys diagnozuojamas anksčiau, mažesnės stadijos, tuo gydymo efektyvumas yra geresnis. „Auksinis standartas“ – yra chirurginis gydymas. Esant piktam vėžiui, turintiems gretutinių ligų ar vyresnio amžiaus pacientams galime taikyti spindulinę terapiją.  Vėlyvesnėse stadijose bei nustačius išplitusią ligą, taikome hormoninį gydymą, chemoterapiją ir kitus modernius gydymo metodus. 

– Ar, įveikus ligą, yra rizika prostatos vėžiui atsinaujinti, ar prostatos vėžys, kai jau yra pašalintas, gali išprovokuoti kitų organų onkologinius susirgimus?

– Po operacijos, brachiterapijos, ar kito spindulinio gydymo pacientas reguliariai  turi lankytis pas gydytoją urologą ar onkologą, kur bus toliau stebima, ar liga neatsinaujina. Pirmus metus kas tris mėnesius, vėliau – kas šešis mėnesius, dar vėliau – kas metus. Jei liga grįžta, atnaujiname gydymą. 

– Kaip pasirenkami gydymo metodai vyresnio amžiaus pacientams, kurių organizmas nebėra toks stiprus?

– Gydymo metodai vyresnio amžiaus pacientams pasirenkami, priklausomai ir nuo tikėtino paciento išgyvenamumo  ir nuo paciento gretutinių ligų.  Jeigu matome, kad pacientas turi daug gretutinių ligų (serga cukriniu diabetu, turi neurologinių ligų, judėjimo problemų ar viršsvorio), jam siūloma spindulinė terapija, kadangi didėja operacinių ir pooperacinių komplikacijų rizika.

– Kokie prostatos vėžio rizikos faktoriai lemia susirgimą?

– Susirgti prostatos vėžiu lemiantys veiksniai daugiausia yra genetiniai. Jei giminėje tėtis ar  brolis yra sirgęs prostatos vėžiu, tai ir paveldėti ligą tikimybė yra didesnė. Lemia ir kiekvienoje šalyje esantys etimiologiniai, kultūriniai faktoriai. Afroamerikiečiai ir europiečiai turi didesnę tikimybę sirgti, azijiečiai – mažesnę. Didesnę riziką susirgti lemia ir nesveikas gyvenimo būdas, greito maisto vartojimas, rūkymas, alkoholis, mažas fizinis aktyvumas, skurdi mityba.

– Ar gyvenimo būdo pokyčiai lemia vėžio vystymąsi, kai jis jau yra diagnozuotas?

– Norint pristabdyti ar išvengti onkologinių ligų, reikia stengtis gyventi sveikai: aktyvi fizinė veikla, sveika mityba, kai vartojama mažiau greito maisto, cukraus, bet daugiau daržovių, vaisių, skaidulinių medžiagų, rūkymo, alkoholio atsisakymas. Tai prisidėtų tiek prie širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos, tiek ir prie bendros organizmo onkologinės apsaugos. 

– Ačiū už pokalbį.