Propagandininkams: sekite procesą Hagoje

Praėjusį pirmadienį Rusijos kariškiai į Ukrainos miestų infrastruktūrą (elektrines, kelius, viadukus, gyvenamuosius namus ir biuro pastatus) paleido daugiau nei aštuonias dešimtis raketų. Antskrydis įvykdytas trimis etapais. Ukrainos didmiesčių gyventojai dvi pirmąsias savaitės dienas buvo priversti praleisti slėptuvėse.

Dalį raketų ukrainiečių armijos priešlėktuvinės gynybos daliniams pavyko numušti. Tačiau, nepaisant šių pastangų, daugiau nei 20 žmonių antskrydžių metu žuvo, daugiau nei 100 buvo sužeisti.

Galingiau Maskva Ukrainos miestus atakavo tik aktyvios karo fazės pradžioje, kada vasario pabaigoje į šios šalies teritoriją buvo paleista apie 160 raketų. Apie tai savo „Facebook’o“ paskyroje pranešė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Aleksijus Arestovičius.

Tokiu būdu jis leido suprasti, kad mėgstama Rusijos propagandos ir kai kurių ekspertų versija, esą šios savaitės pradžioje Kremlius įvykdė keršto akciją dėl to, kad prieš tai šeštadienį buvo susprogdintas iš Kerčės pusiasalio į 2014 m. Rusijos aneksuotą Krymą nutiestas tiltas. Ponas Arestovičius tvirtina, esą atakos aštuoniomis dešimtimis raketų net Rusija nesugebėtų organizuoti per porą dienų.

Į Jungtinę Karalystę emigravęs rusų kilmės teisininkas, politologas, Londono universitetinės kolegijos bendradarbis Vladimiras Pastuchovas situaciją aiškina kitaip. Jo požiūriu, negebėdamas pasiekti apčiuopiamų laimėjimų Ukrainos karo laukuose, Kremliaus režimas nutarė aktyviau imtis kitokio kariavimo būdo. Pats p. Pastuchovas jį pavadino „urbicidu“ – kryptingu Ukrainos miestų infrastruktūros naikinimu, siekiant, kad panikos, nepatogumų prislėgti šalies gyventojai imtų reikalauti, kad šalies vadovybė bet kokia kaina nutrauktų karinį konfliktą, t. y. priimtų tuos Rusijos pusės reikalavimus, kuriuos ji pateiktų prie derybų stalo.

Nepanašu, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ruoštųsi eiti tokiu keliu. Viena vertus, jo vadovaujama kariuomenė kovose su Rusijos armija paskutiniu metu pasiekė nemažą pažangą, kita vertus, nuo karo pradžios nebuvo nė dienos, kad rusai nebombarduotų civilių objektų šalyje. Kai kurie Vakarų analitikai tvirtina, kad nuo karo pradžios Ukrainos kritinės infrastruktūros patirta žala gali siekti ne vieną šimtą milijardų eurų.

Todėl ne taip jau kvailai skamba tų komentuotojų požiūris, kurie skelbia, esą ataka prieš Krymo tiltą ir raketų antskrydis prieš Ukrainos miestus yra du vienos ir tos pačios specialiosios operacijos epizodai. Tie komentuotojai, be to, kaip argumentą pateikia faktą, kad, pasibaisėję Rusijos kariuomenės nesėkmėmis Ukrainoje prezidento Vladimiro Putino rėmėjai ir ryškiausi propagandos personažai paskutiniu metu tiesiog nėrėsi iš kailio, tarsi klausdami – ar tai iš tikrųjų yra viskas, ką karo kovose gali pademonstruoti Rusijos – branduolinės valstybės – armija? Kaip reikiant gavusi „į klyną“ Ukrainos Charkivo ir Chersono srityse. Beigi porą mėnesių negalinti pasiekti jokio didesnio laimėjimo kare, kuriame inicityvą visiškai perėmė ukrainiečiai.

Yra ir aštriau besišaipančiųjų, kad esminius dabartinės Rusijos propagandos naratyvus kūrusi p. Putino aplinka tapo jų įkaite – įtikėjo, kad pasaulio vaizdą kuriantys (o ne atspindintys) oficialūs Rusijos televizijos, interneto žiniasklaidos kanalai atspindi realią, o ne išgalvotą tikrovę. Todėl pasitraukti iš šio ratilo yra beveik neįmanoma.

Kai kurie Rusijoje vyraujančių politikos procesų apžvalgininkai drąsiai nurodo, esą pagrindiniai Rusijos propagandos personažai, tokie kaip Vladimiras Solovjovas, Dmitrijus Kiseliovas, Margarita Simonian, atidirba už Kremliaus numetamą duonos kąsnį. Ir jeigu politinio vėjo kryptis pasikeistų, jie p. Putiną beigi jo aplinką imtų talžyti kaip bokso kriaušę.

Galbūt, tačiau nebūtinai. Rusijos propagandininkams vertėtų atkreipti dėmesį į Hagą, kur Jungtinių Tautų specialusis tribunolas dėl genocido Ruandoje ėmė svarstyti vieno žiniasklaidos veikėjo bylą. Ruandietis verslininkas Felicienas Kabuga buvo vienas „Laisvojo tūkstančio kalvų radijo ir televizijos“ (LTKRT) steigėjų (yra teigiančiųjų, kad p. Kabuga iš tikrųjų buvo šio žiniasklaidos kanalo savininkas) ir rėmėjų. Ši radijo stotis, tarptautinio teismo prokurorų, mokslininkų nuomone, yra ypač prisidėjusi, provokuojant hutų etninės kilmės smogikus žudyti kitą šalyje gyvenančių – tutsių – etninę grupę genocido Ruandoje metu, kai skerdynėse gyvybės neteko nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių.

Keli aršiausi LTKRT apžvalgininkai dėl žudynių kurstymo Hagos tribunolo jau yra nuteisti. Ponui Kabugai pavyko slapstytis nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio iki 2020 m. gegužės, kai buvo sulaikytas tarptautinių policijos pajėgų Paryžiaus priemiestyje.

Nuosprendis Hagoje bus nuosprendis neapykantos ir žudynių propagandai.