Prog­no­zė: ba­das lie­tu­viams ne­gre­sia, bet mais­tas brangs dvi­gu­bai

Ki­lus ka­rui Uk­rai­no­je, pa­vo­jaus var­pai skam­bi­na, kad penk­ta­da­liui žmo­ni­jos po­pu­lia­ci­jos šie­met gre­sia ba­das. Mū­sų ša­lies ūki­nin­kai ra­mi­na, kad lie­tu­viai tik­rai ne­ba­daus, ta­čiau pro­gno­zuo­ja, kad mais­tas brangs maž­daug dvi­gu­bai, o gal ir dau­giau. 30–50 pro­c. au­gi­mo esą ga­li ti­kė­tis ne­bent rea­ly­bės ne­su­vo­kian­tys op­ti­mis­tai.
 

Maistui išleisime visus pinigus

Maisto pramonei žaliavą gaminantys ir tiekiantys Lietuvos ūkininkai bado šalyje neprognozuoja, bet spėja, kad būtent maistui šiemet išleisime didžiąją dalį pajamų.

„Negalėčiau gąsdinti, kad Lietuvoje bus badas. Tikrai ne. Bet maistas brangsta. Indikatorius jau dabar – infliacija, kurią skaičiuojant į pirkinių krepšelį įtraukiamas ir maistas. Maisto brangimas bus didesnis už infliaciją. Jei dabar žmonės maistui išleidžia vidutiniškai
30 proc. pajamų, tai ta dalis didės. Valstybė turės spręsti, ką daryti, kad neatsirastų badaujančių. Gal prireiks papildomų mokesčių“, – ir guodžia, ir neramina Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.

Žemės ūkio ir kaimo verslo centro duomenimis, šiemet pabrango visi būtiniausi maisto produktai, bet labiausiai – ekonominės klasės, tai yra tie, kuriuos laikome pigesniais. Labiausiai brango saulėgrąžų ir rapsų aliejus (apie 60 proc.), grikiai (beveik 50 proc.), manų kruopos (beveik 40 proc.), tamsi duona ir ryžiai – 28 proc. Už kvietinius miltus, makaronus ir virtas dešras pirkėjai moka apie 17 proc. daugiau, už batoną – daugiau kaip 15 proc.

Kainų augimą iššaukė karas, bet jų šuolis – dar ateity

Laisvosios rinkos institutas (LRI) konstatuoja, kad rekordines aukštumas pasaulinės maisto kainos buvo pasiekusios dar vasarį. Nauji rekordai fiksuoti po Rusijos invazijos į Ukrainą. Kovo mėnesį, pasak Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), maisto kainų indeksas į naujas aukštumas šovė viršun per 12,6 proc., lyginant su vasario mėnesiu (33,6 proc. augimas, lyginant su 2021 m. kovo mėnesiu).

Pasak specialistų, nenuostabu: kone per parą iš Europos ekonominio žemėlapio dingo trys valstybės, užsidarė svarbūs žaliavų tiekimo koridoriai.

Nors teigiama, kad kainų kilimui daugiausiai įtakos turėjo pabrangęs kuras ir karas Ukrainoje, tačiau kainų kilimas pastebėtas ir iki karo veiksmų pradžios – ne tik grūdų bei aliejaus, bet ir pieno sektoriuje.

Grietinės kaina pakilo beveik 40 proc., o už pieną pirkėjai moka beveik 33 proc. daugiau nei prieš metus. Brango ir kiti pieno produktai: varškės ir kefyro kaina pakilo beveik ketvirtadaliu, fermentinių sūrių ir sviesto – apie penktadaliu. Tiek pat brango ir virtos dešrelės. Tai esą tik pradžia, nes, pasirodo, kad kainų augimą kol kas dar stabdo maisto... perteklius – tiek pernykščio derliaus, tiek nerealizuotų užsakymų.

„Kol kas maisto krepšelio kainos augimą stabdė tai, kad Lietuvoje laikinai turėjome vištienos ir kiaulienos produkcijos perteklių, nes ją dėl politinių dalykų atsisakė pirkti Kinija. Kas nutinka, kai dėl pertekliaus krinta savikaina? Gamintojas stabdo gamybą. Kokia kaina bus, kai poreikis išsilygiuos? Pienas per trumpą laiką itin pabrango. Taip nutiko todėl, kad nuo pernai metų jau 60 proc.
pabrango pašarai. Tai ir pašarų dedamoji galutinėje pieno ir mėsos kainoje atsiras“, – apie laikiną kainų šuolio pristabdymą ir tai, kad jį pamatysime netrukus, kalba R. Juknevičius.

Pasak pašnekovo, dėl maisto trūkumo badas nekils, bet labai tikėtina, kad parduotuvių lentynose matysime mažiau prekių. Taip pat iš parduotuvių parsivešime mažiau, nes bus brangu. Kita vertus, žmonės pradės nebepirkti maisto pertekliaus, atsakingai vartos tai, ką nusipirko, sumažės maisto švaistymo.

Didėja sąnaudos – brangs ir prekė

Kad naujas derlius bus pigesnis – jokių galimybių. Duonos augintojams, besistengiantiems užauginti daugiau maisto produkcijos, situacija šiemet visiškai nedėkinga: trąšos pabrango šešis kartus, kuras – tris, pašarai – 60 proc.

Kilus karui Ukrainoje, sutrūkinėjo ir trąšų tiekimo grandinės (daugelis trąšų buvo vežamos iš užsienio). Tai pavasarį labiausiai ūkininkų perkamas produktas.

„Trąšos yra labai įvairios. Jei imtume jų kainų vidurkį, galėtume sakyti, kad pabrango šešis kartus. Azoto trąšų kaina kokius dvejus metus sukiojosi apie 200 Eur už toną, o dabar – 1200. Buvo ūkininkų, kurie pirko rudenį po 600–700 Eur
už toną. Labiausiai suklydo tie, kurie to nepadarė iki karo, o laukė pavasario, kol pasibaigs šildymo sezonas, galimai atpigs dujos ir gamintojas galės jų pasiūlyti už mažesnę savikainą. Deja, tai neįvyko“, – situaciją pasakoja R. Juknevičius.

Trąšų kaina – viena svarbiausių, skaičiuojant, kiek kainuos grūdų derlius rudenį. Yra dvi išeitys: pirkti brangiai ir dėl to parduoti brangiai arba tręšti mažiau, todėl užderės mažiau, o dėl paklausos vis tiek brangs.

„Už tokią kainą nusipirkus trąšų, kad atsipirktų, reikėtų, kad grūdų kaina būtų po 600 Eur už toną. 2021 m. derliaus grūdai yra po 370 Eur už toną dabar, o išankstinė kaina – po 315. Akivaizdu, kad grūdų kaina turės padvigubėti. Gali būti, kad dalis ūkininkų priims sprendimą tų trąšų naudoti minimaliai, tai turės įtakos bendram derliui. Taip nenutiktų nebent tuo atveju, jei mes turėtume stebuklingai gerą derlių“, – sako R. Juknevičius.

Jau dabar žemdirbiai linguoja galvomis, žiūrėdami į dangų dėl užsitęsusio sauso laikotarpio. Dar nežinia, kokia bus vasara, ar pavyks išvengti nuostolių dėl liūčių, vėtrų ir sausros.

Kita svarbi maisto produktų kainos dedamoji – degalai

„Pernai degalų kaina buvo apie 54 ct už litrą, duok Dieve, kad šiandien už 1,6 Eur galėtum nusipirkti. Tris kartus pabrango. Įvertinus visus procesus, energija produkcijos savikainoje sudaro 30 proc. Degalai naudojami ir džiovinimui, sandėliavimui, produkcijos pristatymui. Iškyla klausimas, kaip subalansuoti savikainą ir pardavimo kainą“, – konstatuoja R. Juknevičius.

Toks didelis kainų svyravimas rinkoje stabdo ir ūkininkų investicijas. O kitas kraštutinumas – kai ūkininkas dėl išaugusių sąnaudų nusprendžia šiemet visai nieko nesėti, palieka žemę dirvonuoti. Tai irgi lems mažesnę pasiūlą, vadinasi, ir didesnę kainą pirkėjui.

100 procentų!

„Kadangi gamyba visad yra paskirstyta laike, vartotojai poveikį gamintojams savo kailiu pajunta vėliau. Šiandien matomas galutinių maisto produktų kainų šuoliavimas gali būti ne pabaiga“, – su būsimu kainų šuoliu sutinka ir LLRI tyrimų vadovas Robertas Bakula.

Anot jo, svarbi kainų augimo visuose sektoriuose dedamoji yra ne tik atsivėrusi išteklių stoka, bet ir pinigų politika. Šiandien centriniai bankai yra pakliuvę į aklavietę. Laimindamas masines pinigų injekcijas, Europos Centrinis Bankas (ECB) prognozavo, kad pasieks 2 proc. metinę infliaciją. Kiek brangs maistas, spėliojama: trečdaliu, 50 proc., o gal dvigubai.

„Tikėtis, kad maistas pabrangs tik 30 proc., gali tik mūsų optimistai-ekonomistai. Reikia ruoštis tam, kad maistas pabrangs 60, 100 proc., o gal ir daugiau. Ne gyventojams reikia ruoštis: žmonės nelabai ką galės padaryti – jie kaip valgė, taip ir valgys. Valstybė turėtų ruoštis tam“, – apie būtiną pasiruošimą blogiausiam scenarijui kalba Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Ką daryti?

Žmonės neturi galimybių nusipirkti maisto atsargų metams ar dvejiems į priekį. Lieka kitos priemonės: mokesčių, pajamų – ypač pensijų ir kitų pašalpų neturtingiesiems – didinimas. Lietuvos ūkininkų sąjunga su nerimu stebi valstybės neveiklumą ar pavėluotą reakciją.

„Dėl galutinės kainos lentynose mes turime konkuruoti ne tik tarpusavy, bet ir su kaimynais, ypač lenkais, pas kuriuos lengvatinis PVM yra ir maistui, ir kurui, ir trąšoms. Mūsiškiai nebegali daugiau mušti kainos, jei jie tą darys, gilins savo bankroto duobę. Mūsų politika atsilieka nuo gyvenimo ir tai neramina“, – sako ūkininkų atstovas R. Juknevičius.

Ekonomistai nelinkę pritarti kainų reguliavimui. Jie siūlo mažinti biurokartiją.

„Kalbant apie priemones valstybiniu mastu, svarbiausia prisiminti esmines ekonomikos pamokas ir netraukti iš stalčių tokių idėjų kaip kainų reguliavimas, kurių pasekmėmis beveik visada tampa stygius ar tolimesnis kainų augimas. Amortizuoti augančias kainas valstybė gali, pirmiausia, mažindama savo kainą: kur yra prikaupta perteklinės biurokratijos, smulkmeniško reguliavimo, kur administracinė našta pralenkia bet kokius protingus šalies pajėgumus ir stabdo būtinus greitus pokyčius – viso to dabar laikas atsisakyti“, – teigia LLRI tyrimų vadovas R. Bakula.

Kol kas vienintelis valstybiniu mastu priimtas infliacijos reguliavimo sprendimas – tai pensijų, pašalpų, socialinių išmokų ir NPD didinimas nuo antrojo šių metų pusmečio. Tai toli gražu nekompensuos prognozuojamo maisto kainų padvigubėjimo.