Profesorius Kęstutis Vitkus: „Sausio 13-ąją ligoninė tapo karo lauku“

Sausio 13-osios dalyviai tragiškų įvykių prisiminimais dalytis nelinkę. Nes jiems tai įvyko ne prieš kelis dešimtmečius, o lyg vakar. Šį vakarą TV3 laidoje „Visi mes žmonės“ pokalbis su tais, kurie iškovojo mums laisvę – Rimantu Olšinsku, Kęstučiu Vitkumi, Nijole Oželyte ir Algiu Šalkausku.

1991 m. Sausio 13-ąją Lietuvos piliečiai taikiai pasipriešino Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Žmonės ginkluotus desantininkus bandė sulaikyti savo kūnais.

Pusantro metro – iš tokio atstumo desantininkas šovė į vilnietį energetiką Rimantą Olšinską, tuomet 31-erių.

„Šokas. Nepamenu, kaip atsitraukiau dar savo jėgom, kol pripuolė žmonės, kažkas šaliku užrišo peršautą koją ir mane išvežė į ligoninę“, – prisimena Rimantas Olšinskas.

Jis su žmona net nesvarstė, rizikuoti ar ne, nors dukroms buvo ketveri metai ir vos vieneri – jauna pora nuskubėjo savo kūnais dengti Radijo ir televizijos komiteto pastato, kad į jį neprasibrautų desantininkai. Sumaištyje pasimetusi žmona kurį laiką nežinojo, ar iš viso jos vyras gyvas, puolė ieškoti jo ligoninėse ir vos atpažino savo Rimantą – kruviną, pajuodusį, sudegusiais plaukais ir barzda, su nuplėštu antakiu, su kumščio dydžio šautine skyle kojoje.

„Žmona ir šiandien apie tai niekam negali pasakoti – per baisu“, – sako Rimantas.

Televizijos bokšte iki šiol dirba Algis Šalkauskas – Radijo, televizijos ir technologinės infrastruktūros priežiūros skyriaus vadovas. Jis prisimena, kad neramu buvo dar iki Sausio 13-osios, nes tanketėmis kariškiai vis atvažiuodavo prie bokšto pasižvalgyti. Darbuotojai patyliukais jau iš anksto ruošėsi, kad, jei ką, – desantininkai taip lengvai neperimtų svarbaus šalies objekto. Nors darbo savaitė vyrui baigėsi penktadienį, jis su draugais vis atvykdavo prie televizijos bokšto, kur būriavosi žmonės. Lemtingąją naktį Algis su bičiuliais buvo ten taip pat, tik į darbovietę patekti jau negalėjo. Televizijos bokšte dirbo jo kolegos šešių žmonių pamaina – jie buvo kariškių išvaryti ir buvo įsitikinę, kad ginklai bus nukreipti į nugaras... Tos nakties siaubo - šūvių, žyrančių stiklų ant žmonių, tankų vikšrų džeržgesio, sužeistųjų aimanų – Algis negali pamiršti iki šiol. Pirmadienio rytą vyrui dar pavyko apgauti desantininkus ir patekti į savo darbo vietą – norėjo padaryti taip, kad kai kuriais prietaisais priešai negalėtų naudotis. Sausio 14 dieną jis su žmona švęsdavo josios gimtadienį, tačiau po kruvinos nakties tokiai dienai būdingo džiaugsmo neliko ir tas justi šeimoje iki šiol.

Išgirdęs šūvius plastinės chirurgijos specialistas profesorius Kęstutis Vitkus iš karto su tėvu Mečislovu Vitkumi šoko į automobilį ir nuvyko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Kas kad ne jų darbo laikas – yra šūvių, vadinasi bus sužeistų. Juk ir savaitė iki lemtingos nakties nieko gero nežadėjo.

Ligoninė tą naktį tapo kruvinųjų įvykių epicentru: sužeistuosius greitosios vežė vieną po kito. Skirstyti ligonius Kęstutis Vitkus stojo petys į petį su kolega Renaldu Vaičiūnu – ligoninėje net grindys netrukus buvo nuklotos neštuvais su sužeistaisiais. Lavonus teko krauti laiptinėje – vietos reikėjo dar gyviesiems.

„Loretos (Asanavičiūtės, - red.) oda buvo nudeginta, su tankų vikšrų atspaudais, dubuo – kaip kruopų maišelis, viskas sutrupinta... ji dar šiek tiek kalbėjo, o aš žinojau, kad jos išgelbėti nepavyks...Tikra karo lauko ligoninė... Žmonės atvežti pašautomis rankomis, kojomis, išplėštais audiniais, sprogmenų skeveldros įstrigusios įvairiose kūno vietose, vienos moters koja kabojo tik sausgyslės... Tą naktį stengėmės aplenkti mirtį – daryti, kas būtiniausia, kad tik išgelbėti gyvybę, stabilizuoti padėtį, atidėdami tai, kas dar gali palaukti, – prisimena profesorius. – Nepamenu, kada rytą išėjau pėstute namo. Kiek pailsėjęs grįžau ligoninėn vėl – su kolegomis pajuodę, apžėlę ir toliau savaitę neišėjom iš darbo, nes vis operavom sužeistuosius.“

Profesorius Kęstutis Vitkus Sausio 13-ąją visada leidžia prie laužų ir vis sulaukia buvusių tragiškos nakties pacientų, kurie jam dėkoja už išgelbėtą gyvybę.

„Tankai eina!” – aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, Sausio 13-osios naktį leidusi Parlamente, pamena momentą, kai ją pasiekė ta žinia. Kunigas Robertas Grigas susirinkusiems tarė, kad asmeniniam paskutiniam patepimui laiko nėra – salėje klaupėsi visi, net ir komunistai.

Kai pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis paprašė kolegų perduoti, kad moterys ir vaikai pasišalintų iš aikštės, nes juos gali traiškyti tankai, Nijolė Oželytė, pamena, išgirdo drąsų moters su vaiku ant rankų atsakymą: „Oželyte, manai Lietuva tik tavo?“

„Tai buvo mūsų Pilėnai, mūsų legenda, žmonėse nebuvo jokio brutalumo – tik giesmės ir maldos, tik taikus pasipriešinimo demonstravimas. Buvo pasiektas toks laipsnis, kai mirti nebeskauda. Tai svarbiausia naktis mano gyvenime“, – pasakoja Nijolė Oželytė.

Apie visa tai – žurnalo „Žmonės“ ir TV3 televizijos kuriamoje laidoje „Visi mes žmonės“ pirmadienį 19.30 val. per TV3!