Profesorius įsitikinęs – Lietuva yra kitokia

Zyplių dvare rajono savivaldybės kultūros darbuotojai rinkosi į susitikimą su profesoriumi Libertu Klimka, kuris visus pakvietė į konferenciją „Lietuva, pasitinkanti šimtmetį“. Jos metu profesorius apžvelgė šalies istorinį kelią ir tai, kuo esame stiprūs, unikalūs ir turime teisę didžiuotis.

Pradėdamas konferenciją, L. Klimka prisiminė Zyplių dvaro atgimimo pradžių pradžią, kai pastatai tik kėlėsi iš griuvėsių, o arklidės buvo prieglobstis tautodailininkams. Jo akimis, tai vienas iš nedaugelio mūsų šalies stebuklų, kuris įvyko atgavus nepriklausomybę, kaip ir Jono Basanavičiaus tėviškėje pasodintas tautinio atgimimo ąžuolynas, kuris išliks ateities kartoms kaip paminklas.
„Jei visa Lietuva perimtų suvalkiečių bruožus – darbštumą, tvarkingumą ir kūrybingumą – tai mes jau Daniją būtume pralenkę“, – įsitikinęs profesorius, konferencijos metu apžvelgęs nelengvą mūsų mažos šalies kelią, išskirdamas svarbiausius įvykius bei pabrėždamas, kad kiekvienos tautos tapatybę apsprendžia trys dalykai – kalba, istorija ir papročiai.
L. Klimka prasitarė, kad norėtų sugriauti vieną mitą – nors šiandien Vasario 16-oji laikoma Lietuvos valstybės atkūrimo diena, tačiau, pasak jo, apsisprendimas įvyko kiek anksčiau – 1917 m. rugsėjo 18 d., kai Vilniaus teatre susirinkę kiekvienos apskrities atstovai išreiškė tautos valią – tapti nepriklausoma valstybe. Taigi 20 žmonių Taryba vėliau padarė tik formalius žingsnius – pasirašė Aktą ir paskelbė jį visam pasauliui.
„Štai kurią dieną mums reikėtų švęsti ir prisiminti – rugsėjo 18-ąją“, – įsitikinęs profesorius, primindamas, jog tuo metu dar nebuvo Lietuvos trispalvės, vėliava buvo iš žalios ir raudonos spalvos. Tik vėliau, po metų, dailininkas Tadas Daugirdas pridėjo geltoną spalvą. Be to, tuo metu dar nebuvo apsispręsta, kokia Lietuva bus. Pasak svečio, galvota gal iš dviejų dalių – Žemaitijos ir likusios Lietuvos – sukurti federalinę respubliką.
L. Klimka priminė, kad ant Tauro kalno buvo sumanyta pastatyti Tautos namus. Pasirodo, ir pinigai tam buvo surinkti Amerikoje, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti nei tada, nei dabar. „Aišku, karo metais visi pinigai išgaravo, nes, įvykus revoliucijai Rusijoje, bankrutavo bankas, – pasakojo svečias. – Jų neturime iki šiol. Vis statome ir statome. Šiandien ten pastatytas akmuo – kaip mūsų vilčių simbolis.“
„Kuo šimtmetį pasitinkanti Lietuva yra kitokia nei kitos šalys? – klausė profesorius. – Tai motinos kalba, istorinė atmintis, kad kažkada savo plotu buvome didžiausia Europos valstybė, ir tradicijos.“
Ar yra dar kita Europos tauta, turinti tiek piliakalnių? Nėra. Jų turime arti tūkstančio, o jei apžvelgtume istorinę Lietuvą, suskaičiuotume ir du tūkstančius. Latviai turi perpus, o estai net dešimčia kartų mažiau. Lietuviams laisvės kaina buvo brangesnė už gyvybę.
O kokie mūsų puikūs ir išmintingi karvedžiai! Pasak L. Klimkos, jie ir nulėmė Europos raidą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkai 1362-ųjų rudenį prie Mėlynųjų vandenų nugalėjo Aukso ordą ir išgelbėjo Europą nuo totorių invazijos. Ši data šiemet buvo paminėta Briuselyje, o mes ją beveik pamiršome. 1410-ųjų liepos 15-ąją Vytauto vadovaujami pulkai laimėjo Žalgirio mūšį. Kaip mes juos įveikėme? Turėjome labai mitrius žirgus – žemaitukus ir juostuoto plieno kalavijus, kurie nukalti iš keleto geležies sluoksnių. 1514 m. rugsėjo 8-ąją prie Smolensko įvyko Oršos mūšis, kur karvedžio Konstantino Ostrogiškio kariauna įveikė du kartus didesnius Maskvos pulkus. Kaip teigė profesorius, šią pergalę padėjo iškovoti sėkmingai panaudotos pirmosios patrankos. 1605 m. rugsėjo 27d. Livonijoje, netoli Rygos, lietuviai įveikė švedus. Jiems vadovavo mūsų visų laikų garsiausias karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, sako, nepralaimėjęs nė vieno mūšio.
Profesorius pristatė mūsų tautos indėlį į Europos mokslą. Tai leidiniai, tapę kultūros paminklais. 1603 m. išleista Kristupo Mantvydo knyga apie žirgų auginimą ir treniravimą ,,Hippika“ – geriausias to laiko veterinarinis vadovėlis, kuris kainavo žirgą ir tris auksinus. 1650m. Amsterdame išleistas Kazimiero Simonavičiaus veikalas ,,Didysis artilerijos menas“, iš karto išverstas į anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Šimtą metų geresnio vadovėlio nebuvo. Jis buvo parašytas lotynų kalba ir lietuviai jo vertimo neturi. 1634 m. Oksforde išleistas Martyno Smigleckio logikos vadovėlis. Profesorius siūlė šį vadovėlį išversti į lietuvių kalbą ir išdalyti Seimo nariams.
L. Klimka kvietė pasidžiaugti unikalia mūsų krašto gamta – kiekviena diena pas mus vis kitokia. Jei gyventume po palmėmis, būtų baisi nuobodybė – visus metus vaizdas vis tas pats ir tas pats. Nuo seniausių laikų miškas lietuviams buvo antrieji namai. Ar karo, ar bado metais jis lietuvį visada priglausdavo. Tad medžių kultas kažkada buvo labai svarbus. Jo manymu, koplytėlė, įkelta į medį, kitados buvo krikščionybės kelias į Lietuvą. Malda per medį kilo į dangų.
Pasak profesoriaus, turime didžiuotis mūsų regionų papročiais bei tradicijomis, išsaugoti savo savitą kultūrą ir papročius ateities kartoms, kad neištirptume globalizuotoje erdvėje.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“