Profesorės statusas slepia šokėjos laisvę

„Negali visą laiką būti griežtas. Reikia atsvaros, reikia išsilaisvinti“, – įsitikinusi Šiaulių universiteto dėstytoja prof. Diana Cibulskienė. Uždariusi universiteto duris, l. e. p. mokslo ir meno prorektorė laisvalaikiu sukasi valso, džaivo, tango, salsos ir kitų šokių ritmu. Tai talentingai moteriai sekasi puikiai – prieš kelias savaites iš Vokietijoje vykusio pasaulio linijinių šokių čempionato ji grįžo su aukso medaliu ant kaklo.

Profesorė, norinti šokti

Vos išgirsti žodį „profesorius“, nejučia prieš akis iškyla rimtas, griežtas veidas. Dažnai – net vyresnio amžiaus žmogaus. Ir šokiai, rodos, sunkiai suderinamas dalykas. Bet stereotipinį mąstymą šalin stumia šiaulietė profesorė D. Cibulskienė. Jauna, žavi, linksma – tokia yra Šiaulių universiteto dėstytoja, savo sunkiu darbu ir atsidavimu pasiekusi profesoriaus laipsnį vos 36-erių. Tačiau gyvenimas susideda ne vien iš darbo.

„Profesorė – tai yra mylimas, mėgstamas darbas, pasirinktas gyvenimo kelias, kai dirbi ir tobulėji toje srityje. O kita pusė yra hobis, kuris suteikia gyvenimui papildomo džiaugsmo, galimybę išsilaisvinti, pailsėti“, – teigia pašnekovė. Dianos hobis yra šokiai. Nuo vaikystės besižavėjusi grakščiais šokėjais, puošniomis šokėjų suknelėmis, ji pati savo laisvalaikį nusprendė paskirti šokiams. Nuo septintos klasės šoko tautinius šokius folkloro ansamblyje „Sedula“, o 2010 metais moteris pasirinko tuomet Lietuvoje dar ne tokius populiarius linijinius šokius.

„Norėjau kažkaip aktyviai praleisti laisvalaikį. Tai yra muzika, judesys, galimybė visiškai atsijungti nuo savo darbų, įsipareigojimų, rūpesčių, pagrindinės veiklos. O kai šoki, tu apie nieką daugiau negali galvoti, tik apie žingsnelius ir muziką. Tai man tikrai padeda atsipalaiduoti“, – sako ji.

Žinoma, aistra šokiams atsirado vaikystėje, tačiau daugiau galimybių realizuoti norus pašnekovė gavo tik suaugusi. „Vaikystėje labai žiūrėdavau per televizorių dailųjį čiuožimą, šokių čempionatus, filmus apie šokius. Sustingdavau, matydama, kaip gražiai jie ir jos šoka. Matyt, ir pačiai atėjo tas laikas, kai norėjosi pabandyti, aišku, suvokiant, kad taip, kaip profesionalai, tikrai nešoksiu“, – pasakoja ŠU profesorė.

„Žmogus turi turėti kitą pusę“

Svajingi žvilgsniai į televizorių realybe netapo: karjera pakrypo socialinių mokslų – ekonomikos – linkme. „Šiauliai yra mano miestas, aš čia gimiau ir užaugau, studijavau, baigiau bakalauro ir magistro studijas ir pradėjau dirbti ŠU. Dėkoju žmonėms, kurie manimi patikėjo ir pasitikėjo, leido dirbti katedroje ir įsitikinti, ar tikrai noriu dėstyti. Iš tikrųjų labai sunku stovėti prieš auditoriją, kai į tave žiūri jaunos, žingeidžios akys, o tu turi jiems perteikti informaciją, dalytis žiniomis. Reikėjo pabandyti ir suprasti, ar tai man pavyks, nes šis darbas labai įpareigoja“, – sako pašnekovė.

Darbas su studentais jaunai magistrantei patiko ir leido suvokti, kad šiuo keliu ji nori žengti drąsiau. Tad Diana pasinėrė į ekonomikos doktorantūros studijas VGTU, ėmė rašyti mokslinį darbą ir pasinaudojo galimybėmis vykti stažuotis į Vokietiją, Šveicariją.

„Tuomet suvokiau, kad užsienyje yra daugiau galimybių, daugiau duomenų, žurnalų, kurių galbūt niekada net nesvajojau, kad galėsiu pačiupinėti… – šypsosi. – Tai man atvėrė kitokį požiūrį, praplėtė mąstymą, suvokimą. Pamačiau, kaip ten vykdomi projektai, mokslinės diskusijos, rengiami straipsniai, kaip bendraujama su studentais ir pan. Grįžusi į Šiaulius, stengiausi įgytą patirtį pritaikyti, dirbdama Šiaulių universitete.“

Dabar ji – viena iš jauniausių profesorių Lietuvoje, jau vien tuo griaunanti tipinio profesoriaus paveikslą. Gal šokiai irgi savaip prisideda prie stereotipų laužymo?

„Galbūt, nežinau, – juokiasi moteris. – Bet čia priklauso nuo žmogaus požiūrio, hobio. Gal kiti žmonės irgi kažką veikia, bet jų veikla nėra tokia matoma kitų. Žmogus turi turėti kitą pusę – negali visą laiką būti griežtas, įrėmintas į taisykles, turi atsipalaiduoti, išsilaisvinti, o tai vadinama hobiu.“

Azartas pasirodyti vis geriau

Svarstydama, kur lankyti šokių pamokas, Diana turėjo vieną sąlygą – ieškojo tokių šokių, kuriems nebūtinas partneris. Nepaisant to, kad tai – tik jos laisvalaikio veikla, mokslininkei aukščiau kilti puikiai sekasi ir šioje srityje. Pašnekovė atvira: kaip ir profesinėje srityje, taip ir čia pamažu atsirado noras tobulėti, priimti iššūkius, tad, šokių vadovės Vitos Butnorienės paskatinta, ji po trejų metų ėmė dalyvauti konkursuose, čempionatuose Lietuvoje, o šiek tiek daugiau nei prieš metus Diana vyko į pirmąsias tarptautines varžybas, vykusias Milane. Pradėjusi nuo žemiausio lygio, dabar ji jau užkopė iki ketvirtojo.

„Na, pabandei – pasisekė vieną kartą, – šypsosi. – Tą skonį jau pajutai, atsiranda azartas šioks toks. Kai užimi antrą ar trečią vietą, imi svarstyti, ką ne taip padarei, tada atsiranda noras pažiūrėti ir tobulėti toje srityje.“

Kiekvienas naujas lygis reikalauja sudėtingesnės choreografijos šokių, todėl šokėjų reakcija turi būti greita. „Yra labai sudėtinga, nes visi šeši varžybų šokiai yra visiškai skirtingų stilių. Turi persiorientuoti nuo džaivo iki rumbos, po to – valsas, tada – ča ča ča, tada – gatvės šokiai ir dar vienas šokis – dažniausiai toks „crazy“, – pasakoja šokėja ir priduria, kad būti geriausiai visuose šokiuose ypač sunku, nes tai reikalauja daugybės darbo ir pastangų.

O laiko tam darbui profesorė, laikinai einanti ir ŠU mokslo ir meno prorektoriaus pareigas, daug skirti negali. Repeticijoms šokių studijoje „Salida“ per savaitę paskiriami keletas vakarų po porą valandų. Pašlifuoti šokių žingsnelius prireikia ir namie: „Vietoj to, kad sėdėtum prie televizoriaus, eini pašokti, nes darbo individualiai taip pat reikia.“

Varžybose, kaip pasakoja Diana, galima dalyvauti ir solo, ir rengiant komandinius pasirodymus. Moterį džiugina tai, kad jos lankoma šokių studija taip pat subūrė komandą – tarsi vieną didelę šeimą. „Žinoma, yra daugiau darbo, nes komandoje jis yra sudėtingesnis: turi būti sinchronas, atitikimai, jei kažkas negali, reikia keisti choreografiją… Bet dėl mūsų vadovės Vitos užsispyrimo, išmanumo ir mūsų darbo pasiekiame puikių rezultatų. Komandos pasirodymai būna nuostabūs. Tuo labai džiaugiamės“, – neslepia Diana.

Ant nugalėtojų pakylos

Pasirodo, kasmet linijinių šokių varžybų choreografijas kiekvienam lygiui paruošia Tarptautinė kantri šokių federacija (WCDF). „Ten nustatomos konkrečios choreografijos konkrečiam šokiui. Iš pradžių parenkama muzika ir kuriama choreografija, vadinasi, mes visi turime šokti vienodus žingsnius. Interpretacijos galimos, bet labai minimalios“, – ypatumus vardija D. Cibulskienė.

Be Lietuvos masto varžybų, pasak jos, dažniausia šiauliečių šokėjų kryptis už gimtinės ribų būna Ryga, kur organizuojamos tarptautinės varžybos, tačiau teko lankytis ir Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

„Taip jau pasisekė, kad 2018 metais tiek Rygoje, tiek Vilniuje užėmiau I vietą“, – kukliai šypsosi pašnekovė. O prieš Naujuosius vykusiame WCDF pasaulio čempionate Vokietijoje aukso medalis ir vėl suspindo ant jos krūtinės. Tiesa, moteris džiaugiasi, kad aukštomis vietomis gali pasigirti ir kiti šokių studijos šokėjai. „Visi jau sakė: „Kur šoka lietuviai, tai dažniausiai būna tarp prizininkų.“ Visi lietuvius jau žino“, – džiaugiasi linijinių šokių pasaulio čempionė, nuo šių metų pradžios perėjusi į dar aukštesnį šokių lygį.

Tiesa, svarbiausiu prioritetu visuomet jai liks pedagoginis, mokslinis ir administracinis darbas universitete, tad ne visomis galimybėmis nuvykti į užsienyje vykstančias varžybas lemta pasinaudoti. Juo labiau kad šis hobis turi ir savo kainą.
Neskaičiuojant kelionių išlaidų, norisi pasirūpinti tinkama apranga: „Siuvamės sukneles arba perkame, nesinori išeiti bet kaip ant parketo… Kai kurie šokiai tarsi patys reikalauja tam tikros suknelės, tačiau norisi ir pačiai gerai jaustis.“

Abi veiklos, kuriomis užsiima Diana, leidžia jai jaustis laimingai. „Tai, ką aš darau, man teikia labai daug malonumo. Man labai labai patinka dirbti su studentais ir mokslinį darbą“, – tikina ji. Pajuokauju: galbūt kartais lengviau suprasti savo studentus ir panuolaidžiauti, kai ir pati vėl pajunta vertinančius žvilgsnius ant šokių parketo? „Su studentais mes tikrai puikiai sutariame ir randame bendrą kalbą. Bet, žinoma, kai pats atsiduri ant parketo, supranti, kad ir tave teisėjai vertina, vadovaudamiesi tam tikrais kriterijais. Tačiau to subjektyvumo šiek tiek būna visur, nes esame žmonės“, – šypteli D. Cibulskienė, 2013 metais tapusi „Metų dėstytoja“.

Kol kas suderinti abi savo aistras Dianai sekasi puikiai, o palaikymo negaili nei kolegos dėstytojai, nei studentai: „Labai jie džiaugiasi, o studentai žavisi. Esu kvietusi ir juos į šokius. Tai labai džiugu, kad tokia veikla sudomina ir įtraukia.“