Profesorė Renata Bilbokaitė: klausimas – studijų raktas

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorės prof. Renatos Bilbokaitės įsitikinimu, kvailų klausimų nebūna. Edukologijos krypties mokslininkės manymu, klausimas pats savaime reiškia, kad žmogus domisi, o jei kažkas domina, vadinasi, matoma prasmė. „Net jei prasmė regima per asmeniško naudingumo prizmę, vis tiek tai geriau nei abejingas dalyvavimas ar užduočių vykdymas be vidinio impulso. Juk dažnai mes išvis neklausiame ne todėl, kad mums viskas aišku, o todėl, kad neįdomu. Pats klausimo kėlimas reikalauja pastangų, vadinasi, studento mintys ir mąstymas plėtojasi apie tai, ko klausiama – vyksta kažkoks svarstymas“, – pažymi ne vieną metodinę priemonę pedagogams ir vaikams parengusi, o laisvalaikiu menu besidominti prof. R. Bilbokaitė.

Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia kuriant santykį, ryšį tarp dėstytojo ir studento?

Pirmiausia, tai yra paties dėstytojo požiūris – kas tau yra studentas? Man studentai visada yra kolegos, aš taip ir kreipiuosi į juos. O taip yra todėl, kad jie yra mano dėstymo proceso bendraautoriai ir rekonstruotojai tiesiogine prasme: vykstant paskaitoms, atlikdami užduotis mes tikrai svarstome garsiai, kuris metodas ar veikla būtų veiksmingesni, nes studijų rezultatus vis tiek reikia pasiekti, tik klausimas – kaip tą padaryti geriau, kad būtų gilu, įdomu ir naudinga? Nesvarbu, kad aš vienaip įsivaizdavau dalyko eigą semestro metu, studentai savo poreikiais, patirtimi, įžvalgomis, refleksija tarsi įpareigoja mane ieškoti naujų sprendinių – taip mano studijų curriculum evoliucionuoja. Kiekvienai grupei dėstau skirtingai, nors dalyko tikslai tie patys, nes vyksta normali bendrakūra. Man tikrai labai svarbu, kad net pats sudėtingiausias ar nuobodžiausias kažkurių studijų temų turinys būtų įdomus kiekvienam, todėl mano paskaitose nebūna tokių metodų kaip testai ar žinių tikrinimai pagal išankstinius paruoštukus.

Antra – atvirumas (laisvė kalbėti / laisvė rinktis) ir draugiškumas. Studentams patinka atviras santykis, laisvė rinktis, o kai suteiki laisvę, jie visada rinksis pagal savo poreikius ir nuojautas bei patirtis – taip į sudėtingas okeano studijas įlieju upelį žmogaus širdies kalbos. Labai branginu studentus, man visi jie atrodo tobuli patys savaime, nepriklausomai nuo būsimų studijų pasiekimų – dažnai tai jiems akcentuoju. Studentai žino mano išankstinę prielaidą, kurią visada įvardiju – visi yra verti geriausio balo, įverčio ir rezultatų, tačiau mes visuomet susitariame, ką, kaip ir kiek giliai studijuosime pagal sutartą planą, kaip galime jį kartu keisti ir kaip įsivertinsime pagal kriterijus. Jei kažkas netinka, studentai man visada pasako, nes jei atvirai – tai atvirai iki galo, nėra jokio reikalo laukti semestro pabaigos – studijos turi būti ir įdomu, ir naudinga, ir reikalinga – turime kartu ieškoti, kaip tai padaryti. Taigi, kuo atviriau bendrauji, tuo lengviau pasieki susitarimą, kaip kiekvienam turėtų būti maksimaliai naudinga paskaitose. Dėstytojai žino, ko reikia, kad parengtų profesionalą, bet kontaktuodami su studentais galime rinktis aplinkybes, priemones, būdus, todėl tik atvirai, šiltai ir net jautriai kalbantis galima padėti jiems stiprinti savo vidinę drąsą demokratiškai reikšti nuomonę, kuri ir yra intelektualios šviesuomenės pamatas.

Trečia – abipusis mokymasis. Dėl studentų diskusijų aš galiu matyti ir girdėti tai, ko be jų niekada nepatirčiau, juk jų daug ir jie tokie skirtingi ir unikalūs – su savo gyvenimo istorijomis, svajonėmis... Aš tikrai į auditoriją ateinu dalytis patirtimi ir iš studentų taip pat kažko išmokti. Visada pabrėžiu, kad šiandien mano to dalyko patirtis didesnė, o ryt poryt gal studentų patirtis bus didesnė nei mano, taigi mokomės visi kartu ir vieni iš kitų, nesustojame – mokomės, kiek tik pajėgiame! Kadangi naudojame daug euristinių, kritinės analizės, refleksijos ir modeliavimo metodų, ten vienodų atsakymų nebūna, todėl juos dialoge kuriame kartu – remdamiesi faktais ir argumentais, vadinasi, aš taip pat daug sužinau, tarsi atrandu vis kažką naujo. Taigi akivaizdu, kad studentai visuomet yra ir mano mokytojai – jie tai pastebi, jiems tai patinka: mes tiesiog esame dvi pusės, kuri viena su kita stengiasi rasti metakalbą ir kartu patobulėti įdėdamos sutartą laiką, pastangas, erdvę ir siekius.

Ką šis santykis suteikia dėstytojui?

Kolegiškas, draugiškas, šiltas, laisve pagal galimybes rinktis ir bendrakūra grįstas dėstytojo ir studento santykis suteikia pačiam dėstytojui galimybę tobulėti. Pirma – neužmiegi ant laurų, nedemonstruoji pranašumo, iš anksto pripažįsti, kad yra daug tiesų, todėl nusiteiki konsensuso paieškoms, nes tikslas yra bendras – laipsniškai artėti prie mokslo tiesos. Studentų poreikiai kinta labai greitai ir niekad nežinai, kaip pasibaigs dėstymo procesas, todėl turi būti budrus, ieškoti, ruoštis paskaitoms kiekvieną kartą, priimti patirtį, adaptuoti, perkonstruoti – tu nuolat kuri procesą – čia kaip performansas, visada žinai, kad galėjai geriau, nes tobulumui nėra ribų. Antra – kas gali būti geriau už draugystę? O mokytojai pasakytų – už vaikų meilę? Kas gali būti geriau už studentų – mokinių pažangą? Taip ir čia – bet kurias dėstytojo pastangas atperka studentų įgyti tavo dalyko gebėjimai, patobulintos kompetencijos. Man visada buvo svarbu – mažiau yra daugiau. Todėl būtent tas santykis su studentais gal ir neskatina mintinai mokytis ir net naktį pažadintiems pakartoti, bet neabejotinai kuria gilų ryšį, gebėjimą naudingiau patobulinti procesą ir stebėti savo pažangą tiek dėstytojui, tiek studentui dialogo aplinkoje.

Kodėl svarbu yra klausti, kokia yra klausimo svarba?

Mano požiūris toks – studentai su manimi išmoks mažiau, bet giliau, nes gylis lemia postūmį aibei klausimų ir permąstymų – kritinei refleksijai, o juk dėl jos ir vyksta pokyčiai iš esmės. Nebūna kvailų klausimų, nes klausimas pats savaime reiškia, kad žmogus domisi, o jei kažkas domina, vadinasi, matoma prasmė. Net jei prasmė regima per asmeniško naudingumo prizmę, vis tiek tai geriau nei abejingas dalyvavimas ar užduočių vykdymas be vidinio impulso. Juk dažnai mes išvis neklausiame ne todėl, kad mums viskas aišku, o todėl, kad net neįdomu. Pats klausimo kėlimas reikalauja pastangų, vadinasi, studento mintys ir mąstymas plėtojasi apie tai, ko klausiama – vyksta kažkoks svarstymas. Jei kliautumėmės Sokratu, tai klausimas apskritai būtų studijų raktas – kartais ir aš mėgstu sokratiškai – į klausimą klausimu ir taip tęsiame tol, kol prieiname bendrą sprendimą. Aš dar manyčiau taip – nėra būtina visada klausti garsiai, nes klausimus verta užduoti ir sau pačiam, nes su savimi gyvensi ir pats mokaisi sau. Tiek paskaitose, tiek pranešimuose viešai keliu klausimus ir sau pačiai, parodau, kur abejoju, kur, ko, kaip ieškau. Kai skaitau grynai teorines paskaitas, patariu studentams mintyse kelti klausimus, juos kur nors pasižymėti, net padarau intarpus ir tokias vokalines dramatiškas pauzes, kurių metu prašau pasvarstyti pagal savo patirtį ir turimą poziciją. Po kažkurio laiko mes prie tų pauzių grįžtame, pasitariame, o kartais tai ir lieka studento vidinis monologas su savimi pagal mano paskaitose vykstančią vidinę pažinimo kelionę. Studentas yra laisvas apsispręsti, kaip atsakys pats sau, ypač kai kalbame apie socialinius dalykus, kur vis tiek dominuoja stiprus žmogiškasis faktorius. Klausti – vadinasi, ieškoti, o mes žinome – kas ieško, tas randa, kas beldžiasi – tam atidaroma.

Kokiais klausimais dažniausiai diskutuojate su studentais?

Visi mano dalykai yra sunkūs teoriškai ir iš prigimties diskusiniai, nes nėra vienos tiesos, vieno instrumento – kalbame apie žmones. Tiek edukologija, tiek švietimo vadyba ir administravimas, tiek didaktikos yra itin jautrios aplinkai, resursams, o tai reiškia, kad pagrindinis procesų vadovas visuomet bus žmogus, proceso atlikėjai irgi bus žmonės. Kuo mes, kaip visuomenė, labiau apsišvietę ir atviresni, kritiškesni ir norintys tobulėti, tuo didesnių pasiekimų galima tikėtis. Dažnai taikau metodą „3 kodėl“, padedantį segmentuoti tariamą iššūkį iki giluminių poteksčių, paprastai nematomų ar nenorimų matyti veiksnių ir leidžiantį sugrįžti prie optimalaus būdo, kaip spręsti konkretų klausimą, šalinant priežastis vieną po kitos, prieš tai nustatant svarbiausią. Studentams pateikiu pavyzdį – jei skauda galvą tik trumpam ar itin retai, gal ir galima išgerti nuskausminamųjų. Bet jie nešalina problemos, jie tik numalšina skausmą. Ko mes siekiame švietime? Ar skubiai šalinti tai, kas mums skaudu, ko nenorime matyti, imituoti, kad pagerėjo popieriuose, ar ieškosime priežasčių – „ligos“ bei jos kilmės ir galvosime, kaip ją eliminuoti ar kaip susigyventi? Nes kartais juk gyvenime turi ir ligą priimti kaip duotybę. Ir čia taip pat mūsų apsisprendimas, nes gyvenimas nesibaigia net ir sunkiausiomis akimirkomis. Taigi reikia mokytis gyventi su visais ir viskuo, laipsniškai siekiant tobulėjimo, pagerėjimo, praregėjimo ir t. t. Mano dalykuose tikrai labai daug klausimų, nes švietimas yra susitarimo reikalas, tai klausimas – ką ir kaip mes susitarsime. Dažnai taikau konkretaus konteksto ar atvejo turinio modeliavimo ir mokslinio diskurso pasirinkta poteme konceptualiąją modeliavimo analizę – tie metodai apskritai yra vien klausimai ir pradžioje būna lengvas šokas, bet pabaigoje, kai įvaldomas metodas, absoliuti euforija!

Nėra nei nuo ko nusirašyti, nei kur pasižiūrėti – visi atvejai originalūs, todėl reikia daug klausti, svarstyti – būnant vienam, kartu su manimi, grupėje – sutelkti visą patirtį (ne tik mano paskaitų, bet ir kitų dėstytojų, ir to, kas išmokta ar įgyta per būtį), valdyti kontekstą ir tik tuomet po ilgų paieškų prieiti labiausiai norimą atsakymą, jį pagrįsti ir pristatyti visiems suprantamai.

Kaip apibūdintumėte, kas yra autoritetas? Kas jums yra autoritetas?

Man autoritetas yra išmintingas ir užtektinai drąsos sukaupęs žmogus, kuris dalijasi tuo, ką turi geriausio.

Tai žmogus, kuris besidalydamas būtinai kitiems sukuria kažką naudingo, gero, svarbaus. Kartais tai nebūtinai pamatoma, pamatuojama, būna, kad dideli dalykai padaromi visiškoje tyloje – bet išmintis ir yra tuo ypatinga, kad kai ją turi, nereikia aplinkos pripažinimo ar pritarimo kūrimui ir dalijimuisi, tai vyksta savaime. Kalbant profesiškai, didžioji dauguma atsidavusių savo darbui mokytojų ir mokslininkų man buvo, yra ir bus autoritetai – gal ne visada išdrįstu tai pasakyti jiems į akis, bet tai tiesa. Ir dar – man autoritetas tikrai siejasi su socialiniu teisingumu ir to tikrojo tvarumo ieškojimu kasdienybėje – kai ne asmeninės finansinės, infrastruktūrinės ar karjeros gerovės siekiniai dominuoja, bet kritiškai svarbios tiesos išsakymas ir aktyvus veikimas keičiant save ir aplinką, kad ir kitiems būtų gerai.