Profesija pasirinko žmogų

Savivaldybėje šiais metais už­registruota per 250 mirčių. Atsisveikinti su išėjusiais, redakcijos žiniomis, padeda trys firmos. Viena jų – Dariaus Kmelnicko firma, šiais metais skaičiuo­janti dešim­tuosius veiklos metus­ Elektrėnuose. Vėlinių dienos iš­vakarėse su Dariumi kalbėjomės apie profesijos pasirinkimą, laidojimo papročius Elektrėnuose, verslo ypatybes ir kitus – žmogaus gyvenimo bei mirties klausimus.

J.K. Įkūrėte laidojimo firmą – tokį fiziškai ir morališkai sunkų verslą. Koks Jūsų kelias į profesijos pasirinkimą?

D.K. Ne aš rinkausi profesiją, profesija pasirinko mane. Vaikystėje Paparčių bažnyčioje patarnaudavau mišioms. Pagyvenęs klebonas Hiliaras Misiūnas sunkiai vaikščiodavo, o aš buvau paklusnus vaikas, jam visada padėdavau. Būdavo, kai klebonui reikia laidoti žmogų, o jis sunkiai vaikščiodavo, skambindavo į mokyklą ir pašydavo mane išleisti iš pamokų. Kadangi Paparčiuose kapinės yra prie pat bažnyčios, klebonas man duodavo visus reikiamus atributus, užrašytą maldą, reikalingą šventinant kapą, ir siųsdavo mane kapą šventinti. Laidojimo apeigas klebonas stebėdavo iš bažnyčios. Tai žmonėms patikdavo.
J.K. O Jums tai irgi patiko? Ta­da ir pradėjote svajoti apie ritua­lines paslaugas?
D.K. Nei svajojau, nei nesvajojau. Baigęs Paparčių mokyklą įstojau į Kauno statybininkų mokyklą, įsigijau staliaus specialybę. Tėvas dirbo miške, tai aš laisvu laiku irgi ten dirbdavau. Baigęs mokyklą dar padirbėjau prie miško pjovimo, užsidirbau pinigų, susipirkau staliui reikalingą įrangą ir pradėjau verstis staliaus amatu.
J.K. Ar pradėjote gaminti karstus?
D.K. Ne. Pradžioje dariau įvairius staliaus darbus: gaminau kėdes, duris, langus, kitus baldus. Bet Paparčiuose mirus žmogui, nebuvo kur nusipirk­ti kryžiaus. Vienas žmogus paprašė padaryti, kitas. Patiko jiems mano darbas, gandas nuėjo iš lūpų į lūpas, užsakymų pradėjau gauti iš šarvojimo paslaugas teikiančių įmonių, veždavau kryžius net į Vilnių ar Kauną.
J.K. Bet prie kryždirbystės neapsistojote?
D.K. Vien iš kryždirbystės ne­būčiau pragyvenęs, nebūčiau išlaikęs šeimos, bet ir karstų gaminti neplanavau. Tik kartą nuvežiau kryžius į Vievį, o ten šarvojimo namų savininkė Regina Sakalauskienė ­primygtinai prašė pradėti gaminti karstus. Atsisakiau. Kitą kartą vėl ji prašo, siūlė net karstą paskolinti, kad pasimokyčiau daryti. Iš trečio karto sutikau. Pasidariau matmenis, apžiūrėjau patalų, pagalvių išvaizdą ir pradėjau daryti. Pasisekė. Karstai buvo paklausūs.
J.K. Kaip prie staliaus verslo prijungėte ir ritualines paslaugas?
D.K. Kaip viskas mano gyvenime – nieko pačiam ieškoti nereikėjo. Paparčiai – mažas kaimas. Vienas paprašė padėti savo artimą palaidoti, kitas. Iškasiau pirmą duobę – pasisekė. Gražiai papuošiau. Buvau tada 22 metų jaunuolis. Ir pradėjo vėl žmonės prašyti duobes iškasti. Tada ir kitų paslaugų nelaimės ištiktiems žmonėms prireikdavo. Mano paslaugų prireikdavo ne tik Paparčių, bet Žaslių parapijose.
J.K. O kaip žmonės Jus surasdavo?
D.K. Lengvai. Vos tik man sukako 18 metų, klebonas paskyrė mane bažnyčios zakristijonu. Žmonės ­ateina pas kunigą mišių, ir mane randa. O kitose parapijose – iš lūpų į lūpas žinia sklido.
J.K. Tai darbo buvo dar per maža, kad į Elektrėnus atsisukote?
D.K. Žmonės gi ne kiekvieną dieną miršta. Tik retkarčiais. Kartą skaitydamas Kaišiadorių laikraštį radau skelbimą, kad Elektrėnuose skelbiamas konkursas šarvojimo paslaugoms teikti. Pakalbėjome su žmona Angele, kad reikia pamėginti. Konkurse dalyvavome dviese – Vidas Židonis ir aš. Pasiūliau kainą dvigubai mažesnę nei Vidas. Konkursą laimėjau.
J.K. Prisimenu, kaip Elektrė­nuose tokias paslaugas teikė vie­nintelė firma. Vėliau tapote konkurentas. Kaip sekėsi?

D.K. Kaip visada, pačiam nieko ieškoti nereikėdavo. Investavau lėšas, suremontavau apleistą ligoninės lavoninę, pastačiau naujus šaldytuvus, įrengiau mažą šarvojimo salę. Tada ir V. Židonis kartais mano paslaugų – paruošti mirusįjį šarvojimui – paprašydavo. Tiesa, už padėjimą priprasti Elektrėnuose padėkoti turėčiau tuo­metiniam administracijos direktoriui Henrikui Petrauskui. Tai jis buvo suinteresuotas, kad žmogus į paskutinę kelionę palydėtas būtų pagarbiai.
J.K. Ir vėl tuo neapsiribojote? Kaip iš V. Židonio pernuomojote bažnyčios rūsyje įrengtas patalpas?
D.K. Klebonas pasikvietė ir pasiūlė nuomoti. Sutikau, žinoma.
J.K. Dabar tvarkote patalpas Šviesos g., buvusiose „Juozgintos“ patalpose. Atrodo, kad Jums vis maža darbo?
D.K. Pastato savininkai pasiūlė man nuomotis. O man kaip tik reikalingos patalpos ir lavoninei, ir ritualinių prekių parduotuvei. Dabar remontuoju patalpas, viskas bus vienoje vietoje. Patalpos Šviesos gatvėje – patogi vieta elektrėniškiams. Žmonės turės galimybę rinktis iš trijų salių: dvi – bažnyčioje ir viena – Šviesos g.
J.K. Tai jau paskutinės investicijos į verslą?
D.K. Planuoju artimiausiu metu šarvojimo salę atidaryti Semeliškėse. Ten žmonės neturi, kur šarvoti.
J.K. Tapote tarsi šių paslaugų monopolistas. Gal be tos Jus lydinčios sėkmės buvo ir kliūčių?
D.K. Monopolistas tikrai nesu, paslaugas teikia ir kitos firmos. Su jomis konkuruoju sąžiningai ir gar­bingai. O kliūčių buvo – daug nepagrįstų skundų, apkalbų. Ypač atėjus į Elektrėnus. Prisimenu, buvau apskųstas Vilniaus visuomenės sveikatos centrui. Atvažiavo kontrolierė, be mano žinios kažką prirašė, kad kažkas blogai, bet kažkokio dokumento pritrūko. Tada tarnybos viršininkė paskambino, kad pati atvažiuoja patikrinti. Bet aš turėjau laidotuves, paprašiau susitikti po jų. Po laidotuvių skambinu tai viršininkei, o ji atsakė, kad dalyvavo laidotuvėse. Susitikus pasakė nusivylusi savo darbuotoja ir palinkėjo man sėkmės darbuose. Yra buvę keletas kitų smulkių skundų, bet nė vienas klientas neprisipažino skundęs, nė vienas neturėjo priekaištų. Padėkų daug daugiau sulaukiu.
J.K. Dirbate vienas, gal reikėtų daugiau pagalbininkų pasisamdyti?
D.K. Ne vienas. Samdau žmones, padeda žmona, sūnus Lukas, tik su žmonėmis bendrauju asmeniškai pats. Kai pats bendrauji su bėdos prislėgtu žmogumi, nuoširdžiai nori jį išklausyti, suprasti, patarti, padėti. Gali žmogus pasiderėti, jei neužtenka pinigų, gali į skolą paprašyti. Mirusįjį į kapus taip pat pats palydžiu: žinau, kaip kapą ar duobę pa­puošti, ir kt. Jei pats nedirbčiau, vis tiek reikėtų kontroliuoti. Geriau kartu su vyrais dirbti, pasitarti, žmonės geriau jaučiasi, ir aš juos geriau suprantu, žinau, su kokiais sunkumais ar problemos jie dirbdami susiduria.
J.K. O kaip per tą dešimtmetį pasikeitė laidojimo papročiai?
D.K. Šiek tiek pasikeitė. Žmonės dažnai atsisako giedorių, o jei kviečia, tai profesionalus. Nebėra giedančių močiučių, tik kartais Gilučių etno­grafinį ansamblį žmonės pasikviečia. Dažnai prie karsto tik gedulinga muzika leidžiama. Vis daugiau atsiranda besiskundžiančių žmonių, esą trūksta laidotuvėms pinigų, nors mano teikiamos paslaugos nėra brangios. Kartais tenka palaidoti skolon, kartais tenka suktis už valstybės teikiamas išmokas. Tada jau karstą pigiausią renkasi. Šiaip žmonės brangių karstų neskuba pirkti, puikybė laidotuvėse vis mažėja. Mano įmonė vis dar gamina karstus – samdau stalių.
J.K. Elektrėnuose pradėtas statyti kolumbariumas. Manote, kad pa­klausus bus naujasis laidojimo būdas?
D.K. Manau, kad taip, nes kolumbariumai užima mažiau vietos nei tradicinis kapas, o ir prežiūra lengvesnė bei pigesnė nei laidojant į kapavietę. . . Dabar mažytei urnai kapas skiriamas pagal standartus, kapui priežiūros reikia daug.
J.K. Ar padaugėjo kremavimo paslaugų?
D.K. Taip, žmonės vis daugiau renkasi šią paslaugą.
J.K. Ar žmonės su mirusiuoju dažniau atsisveikina prieš kremavimą ar po?
D.K. Dažniausiai atsisveikina su palaikais po kremavimo, bet būna atsisveikinimas ir prieš kremavimą. Tiesa, Kėdainių krematoriume yra atsisveikinimo salė, tai ten atsisveikina dažniau.
J.K. O kaip keičiasi kremavimo paslaugos?
D.K. Aš kremavimui žmones vežu tik į Kėdainius, nes čia kremavimas vyksta sklandžiai, naudojant sertifikuotą kremavimo įrenginį, su velioniu elgiamasi pagarbiai. O ir urnoms kapsulės dabar gaminamos ekologiškos, greitai yrančios. Tad palaidojus urną, pelenai toje vietoje ir lieka. Kartais žmonės kremuoja artimą be rūbų – tik su marškiniais, kartais ir be karsto – padeda ant krematoriumo duodamo padėklo.
J.K. Visas Jūsų gyvenimas susijęs su netektimi. Ar pats laidotuvėse išgyvenate?
D.K. Ne, išmokau atsiriboti. Pats būdamas 22 metų išgyvenau mamos netektį ir tada supratau, kad nuo mirties niekas ir bet kokiame amžiuje nėra apsaugotas. Mamai buvo vos 45 metai. Labiausiai jaudinuosi, kai iš nelaimingo įvykio tenka paimti mirusį vaiką. Šių metų nelaimė, kai Kaišiadorių r. paskendo broliukas ir sesutė, sukrėtė. Kūnelius teko paimti man, nes esu laimėjęs konkursą kūnų pervežimo iš nelaimingų atsitikimų vietos.
J. K. O kaip atsipalaiduojate nuo tokio darbo?
D.K. Kombaine kuldamas, ar traktoriuje – ardamas. Esu ūkininkas, dirbu 250 ha žemės. Kaip sakiau, žmonės ne kiekvieną dieną miršta. Jei kurią dieną palaidojame du žmones, tai paskui kokią savaitę turime atostogų. Tai ariu, sėju. Artimas ryšys su gamta, bendravimas su žmonėmis suteikia jėgų. Vis dar dirbu Paparčių bažnyčioje zakristijonu.
J.K. Skaičiau Kaišiadorių laikraš­tyje, kad padedate parapijai. Kaip?
D.K. Kartais veikti paskatina artėjantys jubiliejai, kad ir Paparčių bažnyčios šimtmetis. Ta proga suorganizavau bažnyčios remontą, nes išorė buvo apleista. Savo dirbtuvėse pagaminome dailylentes, išsinuomavę stelažus bažnyčią apkalėme. Šventorių papuošėme mano šeimos paaukotu kryžiumi, skirtu parapijos šimtmečiui.
J.K. Ar sulaukėte padėkos už gerą darbą?
D.K. Sulaukiau. (Juokiasi…). Žmonės išrinko mane Paparčių seniūnaičiu.
J.K. Plačiai verslu užsiėmėte, o ar turite, kas jį perims?
D.K. Nežinau. Sūnus Lukas šiais metais įstojo į Vilniaus automechanikos ir verslo profesinę mokyklą, vėliau planuoja studijuoti Kauno A. Stulginskio universitete. Gal jis daugiau prie ūkio. Bet ir šarvojimo paslaugų nevengia. Padeda ir duobes kasti, ir karstą nešti, ir kitų darbų neatsisako. Tikiu, kad liks prie namų.
J.K. Ir pabaigai. Gimęs žmogus, visada miršta. Kokį laidojimo būdą pasirinktumėte pats?
D.K. Tradicinį. Aš žinau, kad gulsiuosi Paparčių kapinėse, šalia savo prosenelių, senelių, tėvų. Ir tai man sukelia geras emocijas. Kmelnickai yra Paparčių senbuviai, čia šei­mos kapas skaičiuoja jau šimtmetį. Čia liksiu ir aš, tikiu, kad ir kitos Kmelnickų kartos. Mirtis nėra blogybė, ji yra neišvengiamybė. Bet gyvendamas žmogus turi dirbti, o svarbiausia, kad viską darytų sąžiningai ir su meile. Tada ir gyvenimas, ir mirtis būna gražūs.
J.K. Ačiū už Jūsų sutrukdytą laiką. Tikiu, kad skaitytojams įdomu buvo sužinoti istoriją žmogaus, su kuriuo susitikti dažniausia tenka liūdnomis akimirkomis.

Julija Kirkilienė