Prof. Vytautas Miškinis: „Teisę mokyti turi tas, kuris pats kažko išmoko“

XFM radijo laidoje „Mano vardas Meilė“ (ved. Asta Stašaitytė) svečiavosi choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas, profesorius VYTAUTAS MIŠKINIS.

Sakralinė muzika ateina iš Aukščiausiojo

Prof. Vytautas Miškinis yra dažnas svečias krikščioniško radijo laidose, mat didžioji jo sukurtos muzikos dalis – sakralinė. Iš viso jis parašė apie 900 kūrinių, iš kurių 20 – Mišios (bene daugiausiai Lietuvoje). Pasak kompozitoriaus, sakralinė muzika gimsta panašiai kaip pasaulietinė – skaitai tekstą ir kilusios mintys įkvepia kurti.

„Būna, vos perskaitęs sėdu rašyti, nes pradeda skambėti muzika. Iš kur ji ateina? Nežinau, iš dangaus, iš Aukščiausiojo, – sako V. Miškinis. – Psalmės, Senasis Testamentas ir apskritai visa Biblija yra filosofiniai begalinių minčių klodai. Sykį mane įkvėpė Evangelijos dalis apie neregį, kuris pasakė Kristui: „Viešpatie, padaryk, kad regėčiau“. Jam atsakius: „Regėk!“ neregys praregėjo. Tai yra paradoksas, taip gyvenime nebūna, bet ši situacija staiga uždegė norą parašyti kūrinį.“

Paklaustas, ar netikintis į Dievą žmogus galėtų sukurti Mišių muziką, profesorius pripažįsta, kad vargiai. Ir net specialistai polemizuoja, kas yra sakralinė muzika.

„Esu įsitikinęs, niekas nedrįstų prieštarauti, kad „Lietuva brangi“ – sakralus kūrinys. O kartais religiniai muzikos tekstai būna toks kičas, kad sunkiai į bažnyčią įleistum, kaip kad „Eurovizijos“ konkurse nuskambėjęs „Hard Rock Hallelujah“. Visgi ir tokie žanrai sulaukia tam tikrų žmonių palankumo“, – sako V. Miškinis.

Pradžių pradžia – „Ąžuoliuke“

„Ąžuoliukas“ – pirmasis choras, giedojęs tikintiesiems atiduotos Vilniaus Arkikatedros Mišių metu. Profesoriui muzika – itin reikšminga liturgijos dalis, mat ji greičiausiai iš visų menų pasieka žmogaus širdį.

Apskritai V. Miškinis ir choras „Ąžuoliukas“ – neatskiriami bene visą gyvenimą. Būdamas vaikas jame dainavo ir dar studijų metais tapo jo koncertmeisteriu bei dirigentu. Tokias pareigas jam patikėjo choro įkūrėjas, šefas Hermanas Perelšteinas, pastebėjęs ne tik jaunuolio polinkį į muziką, bet ir gebėjimą bendrauti su mažais vaikais.

„Kai man buvo 16 metų, važiavau į stovyklą dirbti vadovėliu, t. y. vadovų pavaduotoju, padėjėju. H. Perelšteinas ir auklėtojai užsiimdavo kitomis veiklomis, o aš kartu su vaikais žaisdavau, pasakodavau istorijas, žygiuodavau į mišką, rinkdavau jo gėrybes ir pan. Taip „Ąžuoliuko“ įkūrėjas atkreipė dėmesį į mano sugebėjimą bendrauti“, – prisimena V. Miškinis.

Apie šefus ir mokmokus

Iki šių dienų H. Perelšteinas vadinamas šefu, o V. Miškinis – mokytoju, tiksliau mokmoku, kad atskirtų nuo kitų mokytojų.

„Kuo toliau, tuo labiau jaučiu norą nusileisti į vaikų lygmenį, kad suprasčiau jų leksiką, psichologiją bei poreikius, tačiau vaikų akimis vis tiek lieku mokytojas, tad ne visada mano noras pildosi. Choro repeticijų metu būnu griežtas, nes be dėmesingumo nebus rezultatų. Visgi prasidėjus pertraukai ar neformaliai susitikęs su vaikais bendrauju kaip lygus su lygiais, be autoriteto baimės“, – dalinasi profesorius.

Paklaustas, kokių savybių reikia mokytojui, V. Miškinis atsako, kad „turi teisę mokyti tas, kuris kažko pats išmokęs. Lygiai kaip negalima kalbėti apie muziką jos neklausius, taip ir dėstantis turi būti patyręs dėstomoje srityje. Neturiu teisės deklaruoti kažkokių tiesų, kuriomis pats neįsitikinau ir kurių mano patirtis neįrodė“.

Be to, dėstant reikia perprasti jaunuolio talentus. Kaip pavyzdį kompozitorius prisiminė genialųjį dirigentą Joną Aleksą, kuris liepdavo studentams kopijuoti jo rankas.

„Neturi teisės daryti savo kopijų, bet turi teisę iš žmogaus padaryti jo paties originalą. Ne visi yra Dievo apdovanoti perprasti jo talentą“, – įsitikinęs V. Miškinis.

Ne tik sau, bet ir Lietuvai

2021 m. V. Miškinis buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Visgi tai profesoriui yra skaudi tema. Jis teigia nesuprantantis komisijos kriterijų.

„Saulius Sondeckis, geriausias Lietuvos muzikantas, ją gavo tik iš penkto karto. Virgilijus Noreika – iš trečio. Galų gale vis tiek dėmesio verti žmonės pastebėti. Gaila, ne laiku,“ – sako kompozitorius ir priduria, kad, žinoma, džiaugiasi, jog jo pastangos yra įvertintos.

Nors dauguma V. Miškinį tapatina tik su „Ąžuoliuko“ veikla, iš tiesų jis bent 10 kartų važiuoja į užsienį skleisti žinios apie savo ir Lietuvos muziką: „Net kai mažas miestelis kviečia, yra didelė atsakomybė, nes atstovauju ne tik sau, bet ir Lietuvai.“

Dainų švenčių fenomenas

Pasaulyje Lietuva ir kitos Baltijos šalys išsiskiria dainų švenčiu fenomenu. V. Miškinio nuomone, Lietuvos dainų švenčių struktūra yra turtingesnė – tai yra renginių savaitė, kai atsiskleidžia visi menai.

„Latviai bei estai labiau dėmesį telkia į pučiamųjų orkestrus, dainavimą bei šokius. Užsieniečiai, pamatę dainų švenčių įrašus, dažnai mano, kad tai – fotomontažas. Bet ne dėl žmonių gausos (apie 15 tūkst. dalyvių) dainų šventės įtrauktos į UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą, o dėl puoselėjimų dainavimo ypatybių, pavyzdžiui, a cappella“, – teigia profesorius.

V. Miškinis sako, kad vienam chorui ir tūkstantiniam dainų šventės chorui diriguoti reikia panašiai – būti įtaigiam minimaliomis priemonėmis. O dainų švenčių dalyvių simpatijos vienam ar kitam dirigentui priklauso ne tik nuo charizmos, bet ir diriguojamo kūrinio.

„Neįsivaizduoju nė vieno dainininko, kuris neatsimintų prof. Liongino Abariaus diriguojamos „Lietuva brangi“. Tai yra taip paprasta, bet taip įtaigu, nes unikalu. Tokių žmonių gyvenimiška patirtis vos išėjus į sceną nuginkluoja“, – įsitikinęs V. Miškinis.

Didžioji meilė

„Pagal laiko sąnaudas (valandas, minutes, dienas, paras, metus), žinoma, daugiausia būnu „Ąžuoliuke“. Tiek fiziškai, tiek ir mintyse mąstau, ką šiandien nuveiksiu arba ką „Ąžuoliukas“ turi nuveikti ateityje. Visąlaik amortizuoju savo smegenis kryptyje, kuri vadinasi „Ąžuoliukas“. Su juo atėjau į muziką, jis mane padarė muziku, galų gale jis yra mano didžioji meilė, su kuria iki šiol gyvenu, dar linkęs gyventi ir mylėti“, – šypsosi profesorius.

Kadangi daug laiko leisdavo su choru, jis prarado savo pirmąją žmoną, bet taip pat ten rado dabartinę mylimąją – Reginą, ilgametę „Ąžuoliuko“ smuiko mokytoją.

„Kiekvienas turi teisę į asmeninę meilę, nesusijusią su kolektyvu ar aplinka. Kiekvienas individualiai jaučia tą meilę muzikai, gamtai, gyvenimui, pasauliui. Jei nemylėtum nieko, būtum nykus. Bet jei turi plačią širdį, gali surasti meilės momentų visur“, – neabejoja ilgametis „Ąžuoliuko“ vadovas V. Miškinis.