Prof. P. Bingelis: jei taip toliau tęsis, liks tik aidas to mūsų dainų krašto

Savaitgalį Kaunas pirmasis pradeda nacionalinę šimtmečio Dainų šventę. Garbė ją pradėti Dainų diena suteikta miestui, kuriame įvyko pirmoji Lietuvos dainų šventė. Tai buvo 1924-aisiais. Kaip tik tų metų rugpjūtį Žaliakalnyje, Petro Vileišio aikštėje, surengta Dainų diena. Paskui Dainų šventė perkelta į Dainų slėnį (Ąžuolyne). Šią savaitę čia įvyks Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga kauniečiams skiriama Dainų diena.

Renginio išvakarėse naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su vienu šios šventės dirigentu, daugelį kartų per tokias šventes anksčiau „dirigavusiu“ dideliam kolegų būriui, buvusiu vyriausiuoju dirigentu bei meno vadovu, Kauno miesto garbės piliečiu ir miesto Tarybos nariu bei Nacionalinės premijos laureatu, profesoriumi P. Bingeliu.

- Pasidomėjusi Dainų švenčių Lietuvoje ištakomis, atkreipiau dėmesį, kad 1924-aisiais Kaune Dainų dienoje dalyvavo trys tūkstančiai dainininkų, o šį kartą jų bus bene tris kartus mažiau, kodėl?

- Todėl, kad netelpa visi chorai į slėnį. Žinoma, čia aš liūdnai juokauju. Bėda, kad tų chorų labai sumažėjo. Dingsta tradicijos. Mieste vaikai nebedainuoja, suaugę - irgi. Kaune turime per 50 mokyklų, o jose - vos trys mišrūs chorai. Universitetuose dar prieš keliolika metų buvo labai gausūs mišrūs chorai, dabar liko vos keli ir maži. Taip yra visoje Lietuvoje. Gal šioks toks pajudėjimas matomas tik ten, kur dirba tikri chorinės muzikos entuziastai, pavyzdžiui, tokie kaip Vilniaus universitete.

- ...bet dar prieš keletą metų tūkstančiai jaunų ir vyresnių žmonių sekė televizorių ekranuose chorų karų „batalijas“, ir norėjosi tikėti: na, jau dabar ateis mada ir į mūsų kraštą (tarkim, kaip Latvijoje ar Vokietijoje) dainuoti būryje bendraminčių - chore, tai kas gi nutiko, kad ji neatėjo?

- Poveikis buvo atvirkščias. Tas televizijos projektas visai nepadėjo chorinės muzikos populiarinimui, tautos tradicijų atgaivinimui. Tie „karai“ baigėsi, ir niekas neina į chorus dainuoti. Visi nori tik pigaus popsinio dainavimo ir būtinai, kad televizija tai parodytų. O juk choras kartu reiškia ir daugelį repeticijų šlifuojant muzikines frazes, išjaučiant dainos skambesį ir savo kūrybinio darbo rezultatą dovanojant kitiems.

Taip, tradiciniai chorai dabar Lietuvoje nepopuliarūs, ir daugelis iš tų, galinčių tapti puikiais choristais, neretai pasako: o kas man iš to? Tokiu atveju atsakau: keiskim situaciją, ir verčiau kiekvienas tegu paklausia: o kuo aš galiu prisidėti?

- Tačiau vis tiek į Dainų šventę, na, gal ne Kaune, bet Vilniuje, tai tikrai ne vienas tūkstantis choristų iš visos Lietuvos susirinks, vadinasi, padėtis dar nėra tokia beviltiška?

- Na, taip. Bus tūkstančiai, o priekyje visų prie mikrofonų stovės tie chorai, kurie gerai moka visą šventės repertuarą ir puikiai jį sudainuos. Tai - profesionalūs chorai. Dar vienas kitas priekyje bus ir rimčiau dirbantis mėgėjų choras. Tuomet atvykusiam į šventę svečiui, kuris nežino, kokia chorinio dainavimo realybė dabar Lietuvoje yra, atrodys, kad turime išsiugdę tūkstančius choristų bei pasiekę muzikinės kultūros aukštumas. O juk čia - apgaulė.

- Ir Kauno valstybinis choras, kuriam jūs, profesoriau, keliasdešimt metų vadovaujate, taip pat priekyje visų dainininkų per šventę stovės..?

- Visur reikia kokybės, todėl į šventę kviečiami profesionalai. Žinoma, prieš žiūrovus stovės ir Kauno valstybinis choras. Tiesa, ne Kaune. Mūsų uždavinys - puikiai pasirodyti sostinėje liepos 1-ąją, kai skambės roko opera „Eglė“. Tik nepagalvokit, kad mes staiga tapome ne Kauno patriotais. Tiesiog toks lemtingas sutapimas bus, - tądien, kai Kaune rengiama Dainų diena, Vilniuje vyks roko operos generalinė repeticija, ir mes joje privalome dalyvauti.

- Pro troleibuso langą, važiuojant Tunelio gatve, teko matyti Dainų slėnyje plušiančių statybininkų, tai gal bent slėnis ūpą pakels dainininkams bei žiūrovams ir šventę pasitiks atnaujintas iš esmės, kaip Savivaldybė prieš porą metų žadėjo?

Gal tik kokius menkus kosmetinius „potėpius“ tie statybininkai paliks, o esmės nė nebus. Na, taip, kai kas pažadėjo ir netesėjo. O dabar vėl iš naujo žada, kad po dvejų metų Dainų slėnis tikrai bus renovuotas. Prie pažadų esame jau seniai pripratinti. Rezultato vis dar laukiame.

- Užsiiminėt apie pavienius entuziastus, tačiau ar tikite, kad jų pastangų turėtų pakakti sugrąžinti chorinio dainavimo tradicijas, jeigu jau lietuvių šeimose, na, gerai, net prie vaišių stalo būriu giminei susėdus, labai retai kur bedainuojama?

- Aišku, pavieniai donkichotai ne kažin ką šiais laikais gali pakeisti. Jei niekas negyvena tiesa, tiesa nuvysta. Gėlė nelaistoma nežydi, upės, jei jų nemaitina vandeniu šaltiniai, išdžiūsta. Taip ir dėl chorų- visi turėtų susirūpinti. Nes jei toliau taip, tai liks tik aidas to mūsų dainų krašto.

Bet ko norėti, juk gyvename tokiais laikais, kai vyresnybei atrodo, kad svarbiausia Lietuvoje tik du dalykai: krepšinis ir pinigai. Atkreipkite dėmesį, kiek pastaraisiais metais mokesčių mokėtojų lėšų mesta sportui, o kokius grašius skiria su chorais dirbantiems vadovams. Jei kas iš esmės paskaičiuotų, skirtumas didelis būtų, Deja, ne kultūros naudai. Jei žvelgsime dar plačiau, tai matysim, kiek arenų per kelerius pastaruosius metus visoje Lietuvoje pristatyta, o normalios koncertų salės - nė vienos...

- ...bet dabar apie chorus kalbame, kas, jūsų nuomone, turėtų pirmiausia imtis jų gaivinimo, kartu gaivindamas ir ilgametę lietuvių tautos tradiciją?

- Kryptingo darbo turėtų imtis ir Švietimo ir mokslo, ir Kultūros ministerijos, taip pat savivaldybės ir Vyriausybė. Visi tą žino, seniai apie tai kalba, diskutuoja, bet yra kaip yra. Ir nežinau, kada viltingai galėsim konstatuoti: puiku, - procesas pajudėjo.

- Dėkoju už pokalbį.

ELTA