Prisikėlimo aikštėje – šiuolaikinės fotografijos paroda „Homo Absentia“

Ką daryti, kai akys pervargusios nuo zoominimo, kai kinas, teatras, tapyba ir fotografija susilieja mobiliuose pikseliuose, o neuronai pradeda spragsėti?
Reikia eiti į parodas, tik ne virtualias. Yra ir tikrų. „Lewben Art Foundation“ kartu su Šiaulių dailės galerija iš Vilniaus skverų į Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštę perkėlė šiuolaikinės fotografijos parodą „Homo Absentia“ („Trūksta / nėra žmogaus“).

Pandeminę pasaulėjautą vaizduose kuravo žinomas fotografas Gintaras Česonis. Trijose architektūriškai grakščiose konstrukcijose eksponuojami penkių Lietuvos fotografų – Geistės M. Kinčinaitytės, Visvaldo Morkevičiaus, Pauliaus Petraičio, Imanto Selenio ir Indrės Urbonaitės kūriniai įvairiais aspektais byloja pandeminės katastrofos patirtis.

Tačiau tai puikūs menininkai, todėl jų cikluose nėra tiesmukiškų liudijimų – tai ne virtuvinės, bet kosminės vienatvės ir dehumanizavimo lygmuo. Prasminga, visiems prieinama paroda, elegantiškas parodos dizainas, sėkmingas architektūrinis sprendimas praturtins centrinę miesto aikštę iki kovo mėn. pabaigos.

Projektą geranoriškai padėjo surengti Šiaulių kultūros centras, Šiaulių miesto savivaldybė, padengusi ir finansines išlaidas. Tačiau labiausiai norisi padėkoti šia paroda su Šiauliais mielai pasidalinusiems VšĮ „Lewben Art Foundation“.
Kodėl paroda atidaroma vasario 16 dienos proga? Todėl kad šią dieną ir šiuolaikinį meną jungia laisvė, drąsa ir kūrybingumas.

Daugiau apie parodoje pristatomų menininkų kūrinius

HOMO ABSENTIA / Geistė M. Kinčinaitytė
Geistės M. Kinčinaitytės projekto „Tu priklausai man“ (2014–) idėja kilo stebint intensyvėjantį nežemiškų teritorijų kolonizavimą technologijomis ir vaizdais.
Projekte dėmesys sutelkiamas į tai, kaip per tarpplanetines mokslines misijas kaupiama vizualinė medžiaga formuoja antropocentrišką Marso realybę. NASA’os tyrimų projektai leidžia laisvai naudotis Marso paviršiumi keliaujančių robotų (rovers) kameromis padarytų nuotraukų archyvais ir suteikia unikalią galimybę kvestionuoti skaitmeninius vaizdus, atsirandančius tolimoje planetoje, kurios žmogus dar neturėjo progos pažinti tiesiogiai. Kombinuojant robotų užfiksuotus Marso peizažus ir autorės darytas fotografijas, kuriamas dialogas tarp skaitmeninio ir analoginio vaizdo, tarp vaizdų iš skirtingų realybių.
Pagrindinis projekto tikslas – analizuoti šių nežemiškų vaizdų įtaigumą priimant tolimą ir nepažintą kaip artimą ir atpažįstamą. Tai padeda atskleisti fotografijos svarbą savinantis ir okupuojant teritoriją, kūną ar planetą.

HOMO ABSENTIA / Visvaldas Morkevičius
„Viešos paslaptys“ – tai miesto patirčių rinkinys. Patirties geografija apima tiek naktinio miesto gyvenimo sceną ir jos užkulisius, tiek asmenines erdves, kurios ir provokuoja, ir neretai padiktuoja specifinius veiksmus. Miestas yra terpė rastis situacijoms ir jose dalyvauti, o dalyvaujant keisti jo kontūrus – bent jau suvokiamus ir matomus.
Aplinka (miestas ir žmonės) fiksuojama savaip – intymiai, subjektyviai, minimaliai. Tai aštrūs potyriai, charizmatiški personažai, viešos istorijos ir privačios tiesos. Tačiau privatumas nėra pažeidžiamas, nes, tapdamas įvykių dalyviu ir liudininku, fotografas sutelkia dėmesį į turinio požiūriu iškalbingas detales.
Vaizdžiai situaciją nupasakojantys kadrai tampa individualiu fenomenologiniu tyrimu, sudarytu iš kultūros ir kasdienybės užkulisių, kurie, kuriant bendrą ir nesuklastotą miesto vaizdą, yra tiek pat vertingi ir būtini, kaip ir oficialus, fasadinis miesto veidas.

HOMO ABSENTIA / Imantas Selenis
„Tylos“ projekto nuotraukos sudėtos į vientisą seriją, apimančią įvairiausias tarpusavyje nesusijusias autoriaus gyvenimo akimirkas, sukauptas per pastaruosius septynerius metus ir užfiksuotas skirtinguose pasaulio kraštuose.
Visi darbai dekontekstualizuoti – nepateikiama nei pasakojimo pradžia, nei pabaiga, nėra jokių identifikatorių, t. y. datų, vardų ar vietovardžių. Nuotraukas sieja tik nuotaika, juntama per tam tikrus stropiai sudėliotus vizualinius ryšius. Tad chaotiškoje Imanto Selenio atminties istorijoje pasakotojais tampa patys žiūrovai – būtent jie, vedami asmeninės patirties bei nuojautų, kuria ryšius tarp atskirų istorijos momentų.
Autorius šiuo projektu ieško dialogo su aplinka ir kviečia žiūrovus pasinerti į ambivalentišką atminties žaidimą, apmąstyti kolektyvinės atminties įtaką mūsų identitetui ir žmogaus polinkį chaotiškame pasaulyje kurti tvarką, viską suprasti ir paaiškinti.

HOMO ABSENTIA / Paulius Petraitis
Pauliaus Petraičio serija „Vyras su tamsiais plaukais ir saulėlydžio fone“ (2017–2020) tyrinėja mašininį matymą ir vizualaus atpažinimo programinę logiką. Per asmenines fotografijas žvelgiama į technologijos potencialą perbraižyti šiandienos socialinės elgsenos modelius.
Lengva ir poetiška projekto prieiga siūlo pažvelgti į embrioninę dabarties technologijos būklę. Darbų serijoje atskleidžiami žmogiškosios vizijos ir mašininio matymo neatitikimai, keliantys klausimą, kaip vaizdas skaitomas ir tampa atpažįstamas.

HOMO ABSENTIA / Indrė Urbonaitė
„Gėdos būsena“ analizuoja ypatingą nuotraukos ir jos vaidmens santykį. Iš įvairių medijų kanalų surinktas nuotraukų archyvas pateikia slėptis mėginančius įtariamuosius – gūždamiesi ir susiliedami su įvairiais daiktais, jie virsta keista figūra.
Ar slėpimasis yra kaltės pripažinimas? O gal atvirkščiai – nekaltumo prezumpcija? Ar pats šių nuotraukų egzistavimas patvirtina, kad pagrindinė jų funkcija – viešas žeminimas?
Mėginant rasti atsakymus, kiekviena figūra netenka bet kokio sąlyčio su kontekstą kuriančiomis detalėmis, paliekama tik išdidinta forma. Kiekviena šių formų yra ir galutinis identiteto slėpimo rezultatas, ir kartu mėginimas jį atskleisti.