Primirštos profesijos atstovė negali gyventi be rankdarbių

Nedaug Lietuvoje liko audėjų – galima sakyti, kad šis amatas pamažu nyksta, nes rankomis austus audinius išstumia gamyklinėmis automatinėmis staklėmis išaustos medžiagos. Visgi yra Lietuvoje moterų ir vyrų, kurie moka šį amatą ir skleidžia savo žinias kitiems žmonėms, todėl galima tik viltis, kad audimas rankomis visiškai neišnyks, priešingai – galbūt atsiras norinčių mokytis austi ir dėvėti ar kitaip naudoti rankomis austus drabužius bei daiktus. „Utenos diena“ kalbino vieną iš nedaugelio jaunų žmonių, mokančių austi ir tai darančių – Vaivą Lašienę, savo žiniomis besidalijančią su kitais tradicinių amatų centre „Svirnas“. Moteris pasakojo apie savo meilę tekstilei ir audimo subtilybes.

Kaip pasirinkote savo profesiją ir kaip tiksliai ji vadinasi?
Baigiau tekstilės specialybę Vilniaus dailės akademijoje, o apibūdinti mano profesiją galima taip – tai įvairiomis technikomis atlikti meno kūriniai, taikant tekstilines ir netekstilines medžiagas. Mane visą laiką traukė tokia profesija. Vaikystėje svajodavau, kad turėsiu pinigų (kokį milijoną) ir prisipirksiu daug audinių, galėsiu iš jų siūti. Aš visada mėgau siūti.

Kodėl netapote dizainere?
Man dailės mokytoja sakė, kad, norint tapti dizainere, reikia turėti turtingą vyrą (šypsojosi). Kažkodėl netraukė ši specialybė, mane labiau domino tekstilė, mezgimas, audimas, siūlai, medžiagos. Kai stojau, tuo metu neblogai laikėsi tekstilės fabrikai ir mano tėtis sakydavo, kad baigusi mokslus ir grįžusi galėsiu dirbti fabrike „Linas“ (Vaiva kilusi iš Panevėžio – aut. past.). Kai baigiau, fabrike jau nebeausdavo. Per kursus, kurie vykdavo akademijoje, aš labai nervindavau savo dėstytojus, nes primygtinai klausdavau, ką galėsiu dirbti įgijusi šią specialybę. Jie atsakydavo labai abstrakčiai: galėsi dirbti viską – ir scenografe, ir dizainere užuolaidų siuvimo salone, ir dailės kuratore, ir dirbti muziejuose. Ir dar mėgdavo sakyti, kad tekstilė – tai ne profesija, tai – gyvenimo būdas. Mane labai nervindavo toks atsakymas. Aš tiesiog norėjau konkrečiai žinoti, ką aš iš to gausiu ir ką galėsiu. Mano diplome taip pat labai abstrakčiai parašyta – dailės bakalauras, specializacija – tekstilė.

Ką Jums reiškia mokyti šios profesijos kitus žmones?
Tradicinių amatų centre „Svirnas“ atsidūriau netyčia. Atvažiavau gyventi į Uteną, nes mano vyras uteniškis. Pradėjau ieškoti darbo ir skaityti savivaldybės skelbimus, tikėdamasi rasti ką nors sau tinkančio. Taip pamačiau skelbimą, kad reikia panaudotų staklių. Pasiūliau vyrui padaryti, nes jis jau buvo pagaminęs ne vienas stakles (Vaivos vyras Audrius Lašas gamina audimo stakles ir taip pat moka austi – aut. past.). Jis pasiskambino, susitarė, padarė stakles, vėliau, kad staklės nestovėtų be darbo, reikėjo kam nors jomis užsiimti. Vyrai tokiems darbams dažniausiai nelabai tinkami, jie nemėgsta vesti edukacinių užsiėmimų ir tuščiai plepėti, todėl teko man perimti šią pareigą. „Svirno" vadovė Dalia (Dalia Urbonienė – aut. past.) pakvietė vieną, paskui kitą kartą pamokyti austi. Štai ir bendradarbiaujame.

Galiu pastebėti, kad mokamų užsiėmimų žmonės nelanko, užtat jie mielai ateina mokytis, kai jie nekainuoja ir yra dengiami iš kokio nors projekto lėšų. Praėjusiais metais čia austi mokėsi Biržų muziejaus darbuotojai, tarp jų buvo moteris, kuri muziejuje atsakinga už tekstilę. Todėl ji daug ką žinojo, bent jau iš teorinės, istorinės pusės. Atvažiavę muziejininkai dirbdavo iki vidurnakčio ir ilgiau.

Vadinasi, žmonės rodo tikrai didelį susidomėjimą...
Man buvo tikrai malonu su jais dirbti, nes netingėjo, o audžiant iš tikrųjų reikia įdėti daug darbo. Ir studentes (Vaiva dirba Utenos kolegijoje dėstytoja – aut. past.) kai kada pasikviečiu, kad jos suprastų, kas yra audinys ir kaip jis padaromas, kad susipažintų su audimu nuo tradicinių, pačių primityviausių audimo būdų, tokių kaip juostos, virvės vijimas.

Kada Jūs pati išmokote austi?
Kai įstojau mokytis, austi nemokėjau. Pirmame kurse mus mokė audimo pagrindų, todėl man tada viskas buvo nauja ir sunkiai suprantama. Ne visada viskas pavykdavo iš karto – ir traukė, ir rietėsi audinys. Tiesą pasakius, tik pirmame kurse mokėmės austi, paskui trečiame, ketvirtame kurse kiekvienas studentas pasirinko, kurią kryptį nori studijuoti išsamiau, kuri technika patinka labiau. Ypač – kai reikėjo atlikti baigiamuosius darbus. Pavyzdžiui, pirmame kurse buvo audimas, antrame – rištiniai kilimai, arba gobelenai, trečiame kurse, pavyzdžiui, audžiau mini gobeleną, kuriame pavaizduotas senutės veidas.

Minėjote, kad yra skirtingų audimo technikų, kokios jos?
Pavyzdžiui, viena technika yra audimas ant staklių, kita – ant rėmo, trečia – rištinis gobelenas, įvairūs marginimai, mezgimas. Naudojamos tikrai įvairios technikos. Besimokydami ne tik audėme, bet ir siuvinėjome, eidavome į Taikomosios dailės muziejų, nagrinėjome siuvinėtus liturginius drabužius.

Bet siuvinėjimas Jūsų nepatraukė?
Ne, siuvinėjimas man labai nuobodus darbas.

Grįžkime prie audimo – audimo rašto sudėtingumas, spalvinė gama, audinio tekstūra, kas Jums svarbiausia audžiant?
Man – spalva. Mėgstu ryškias spalvas, kontrastus arba švelnius niuansinius atspalvius. Man patinka liaudiški sijonai, nes ten susipina spalvos, atsiranda pustonių. Man būtų neįdomu austi, pavyzdžiui, prijuostę, nes ji visa balta, tik apačioje atsiranda keli raudoni „žičkai“.

Kokius gaminius esate nuaudusi savo rankomis?
Studijuodama dirbau manufaktūroje-galerijoje „Jūratė“, Vilniuje, ir ten ausdavome įvairius gaminius. Sukurdavome kolekciją ir ausdavome, pavyzdžiui, vonios kilimėlius arba takelius ant stalo, medžiagą servetėlėms arba iš išaustų audinių siūdavome rankines. Jei nebūčiau dirbusi „Jūratėje“, būčiau užmiršusi audimą. Mokymai „Svirne“ vėl leido prisiminti audimą. Kai pirmam audimui metėme metimą, nuo paskutinio mano audimo buvo praėję kažkur aštuoneri metai. Taigi su vyru vienas kitą palaikydami pamažu viską prisiminėme, atgaminome.

Ką sudedate į savo nuaustą audinį?
Tikriausiai nieko neįdedu, nes dažniausiai audi todėl, kad reikia nuausti, ir tuo metu nieko nemąstai. Kai dirbau manufaktūroje-galerijoje „Jūratė“, gaudavau užsakymą ir turėjau jį įvykdyti – tada nebelikdavo malonumo austi, nes atsirasdavo monotonija.

Ar nepasiilgdavote audimo, kai neaudėte aštuonerius metus?
Visą laiką galvojau, kad reikia ką nors nuveikti su savo sugebėjimu austi. Bet kaip batsiuvys be batų, taip staklių gamintojas be staklių. Tada atsiranda kitų veiklų. Kai neaudžiau, dirbau Vilniuje, teatre „Raganiukė“, scenografe ir gamindavau lėles spektakliams. Kai baigiau mokslus, Panevėžio kultūros centre taip pat dirbau tą patį darbą. Taigi, jei nėra vienos veiklos, vietoj jos atsiranda kita. Aš mėgstu siūti drabužius. Jei tik kažkas su tekstile – ir man viskas gerai.

Ar dažnai dabar audžiate?
Dabar mane „pramušė" (šypsojosi), todėl laisvalaikiu audžiu rankines iš trikotažinių atraižų. Atsisėdu žiūrėti televizoriaus ir audžiu. Vieną rankinę man užtrunka nuausti tris ar keturias dienas, net nežinau, kiek turėčiau už ją paprašyti pinigų, kad atsipirktų įdėtas triūsas.

Bet dabar Lietuvoje rankų darbas tampa vertinamas ir nemažai apmokamas, kartais perkami tokie rankdarbiai, kurių, regis, praktiškai buityje nelabai ir panaudosi, tik grožiui...
Aš mugėse perku tik tai, ko pati negaliu pasidaryti, ir tai, ką panaudosiu praktiškai. Nemėgstu smulkių, nereikalingų detalių namie ir nemėgstu daiktų tik grožiui, kurie vėliau dulka kur nors kampe. Gaminiai turi būti praktiški ir naudojami.

Kokios aplinkos Jums reikia audimui?
Labai mėgstu dirbti žiūrėdama filmą ar serialą. Galima sakyti, užimu rankas, kad tuščiai neleisčiau laiko. Juk tai dviguba nauda – nenuobodu dirbti ir greičiau atliekamas darbas, taip nuveju šalin monotoniją. Kiekvienas pasirenka tai, ką mėgsta, nors audimas yra gana sudėtingas darbas, aš galėčiau tai daryti ilgai, kaip ir siūti.

Ar svarbu išsaugoti šią profesiją kaip tradicinį amatą, juk dabar toks didelis įmantriausių audinių, audžiamų automatinėmis staklėmis, pasirinkimas?
Tikrai yra jaunų užsidegusių žmonių, kurie norės tyrinėti šią sritį ir jos neapleisti. Kas norės, tas ras. Tradicinius amatus reikia saugoti, žinoma, ne taip masiškai, kaip dabar kartais mėginama daryti, bet reikia. Amatai yra lėti, gaminys gaminamas lėtai, todėl kartais jaunam žmogui ne visai įdomu, jis nori greito rezultato. Liaudies menas yra labai praktiškas, ten nėra nereikalingų dalykų, viskas apskaičiuota ir apgalvota labai racionaliai, todėl ir dabartiniai dizaineriai labai daug remiasi liaudies menu – būtent tuo praktiškumu, ergonomiškumu.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Jurgita ULKIENĖ