„Pri­mirš­ti teks­tai“. Vie­ni­ši žmo­nės žiū­ri ne į to­lį, bet į te­le­fo­ną

Sa­ko, tik­ras lie­tu­vis tu­ri pa­sta­ty­ti na­mą, pa­so­din­ti me­dį, užau­gin­ti sū­nų ir bent kar­tą me­tuo­se ap­si­lan­ky­ti Pa­lan­go­je. Ma­no jau­nys­tės me­tais, jei bu­vo pa­mi­ni­mas žo­dis „ato­sto­gos“, tai ki­tas bū­da­vo „Pa­lan­ga“. Neį­si­vaiz­da­vo­me, o ir neturėjome ga­li­my­bės, kur dau­giau ato­sto­gau­ti. Aiš­ku, bu­vo ato­sto­gau­jan­čių­jų Šven­to­jo­je, bet ato­sto­gos te­n ir­gi bu­vo va­di­na­mos ato­sto­go­mis Pa­lan­go­je.
 

Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusiųjų Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Šiais metais septyni liepos mėnesio „broliai mižaliai“ buvo kažkur dingę, tad Palanga sulaukė dar daugiau poilsiautojų. Tiesa, tie broliai kartkartėmis pasirodydavo, akimirksniu audringai išliedavo per kelias dienas susikaupusį vandenį ir vėl pradingdavo.

Palangoje didesnių pasikeitimų nėra. Nors pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs, bet visi svarbiausia kurorte laiko J. Basanavičiaus gatvę. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos neišvengsi – ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „Basankės“ vardu pakrikštyta gatvė tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina.

O jei apie pasikeitimus kurorte, tai pasikeitusios nebent kainos. Brangiau. Ekonominės klasės dviviečio kambario viešbutyje kaina prasideda nuo 60 Eur (nors tokie kambariai greitai išgraibstomi) ir siekia net 100 Eur, liukso – dvigubai brangiau. Aišku, jei esi vienišas, tai kur nors palėpėje pas močiutę pigiau pernakvosi. Nors 20 Eur irgi gali prireikti.

LRT kalbina Šventosios poilsiautojus, ką jie mąsto apie šiame miestelyje pakilusias automobilių statymo kainas, kai dabar reikia mokėti 2 Eur už 1 stovėjimo valandą. „Reikia, tai reikia“, – atsako užklaustieji. Liepą tyliai, be triukšmo pakilo elektros ir dujų kainos. „Kylančios kainos yra gero gyvenimo požymis“, – teigia ekonomistai. Tiesa, populiariausias J. Basanavičiaus gatvės restoranų patiekalas – cepelinai – kainuoja nuo 5 iki 7 Eur.

Visi pasakoja apie Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, atsidariusią naują nedidukę užkandinę „Gruzinų namai“. Išsikėlusi Sakartvelo vėliavą, užkandinė vilioja charčio sriuba, šašlykais, chačiapuriais ir chinkaliais. Sako, jokios prabangos, bet skanu. Dirba gruzinų šeima – trys žmonės. Guodžiasi, kad pradžioje nesisekė, buvo tuščia. Tuomet sugalvojo gatvėje dalyti chačiapurio gabalėlių. Taip visus priviliojo. Galima pasimėgauti ir tikru gruzinišku vynu. Nors daug jiems talkina aplinka, tai yra šalia esantis restoranas, kuriame dainuoja Vitalija Katunskytė. Jos skardus balsas puikiai girdėti ir „Gruzinų namuose“.

Graikijoje barmenas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, pasigyrė, jog yra buvęs Palangoje. „Kaip patiko?“ – paklausėme mes. „Cool“, – sakė jis. Šiais metais, kad šalta, nepasakysi. Gaila tik, jog besiskundžiantiesiems, girdi, Palangoje nėra ką veikti, nes koncertai ar spektakliai –vienas kičas. Sunkiai nuginčyčiau. Gerai tiems, kurie gali kelias valandas gulėti pliaže ar pirmyn atgal vaikščioti J. Basanavičiaus gatve. Man, tiesa, patinka takelyje prieš tiltą sėdėti ant suolelių ir žvelgti į jūrą, tik tie suoleliai veik visad būna užimti. Meno gurmanai aplanko Mončio muziejų, o kas toliau? „Domino“ teatras? Yra, mažai kas ir žino, suvenyrinių šunų muziejus (per 2 tūkst. eksponatų). Na, nebent atvykusiesiems iš miesto, kuriame yra Katinų muziejus, gali būti šiek tiek įdomu.

Kaip kasmet, koncertų salėje buvo numatyti daugelio rusų atlikėjų koncertai. Prieš kelias dienas turėjo koncertuoti Vera Brežneva, rugpjūčio 8 d., tai yra artėjantį sekmadienį, Stasas Michailovas, bet jų koncertai atšaukti. Virusas. Todėl vienas paskui kitą seks Mikutavičiaus, Jankauskaitės, Prūsaičio ir kt. koncertai. Rugpjūčio 19 d. poilsiautojai išvys Salvadorą Sobralį.

Bent aš, būdamas Palangoje, mėgstu apsilankyti prie kurorte stovinčių paminklų ir pasigrožėti skulptorių darbais. Nėra čia P. Cvirkos ar S. Nėries ir nieko nereikia versti. Nors net kolaboravusius su sovietų valdžia rašytojus mes labiau linkę prisiminti kaip rašytojus ir pamiršti jų kolaboravimą. Užkietėjęs komunistas Genrikas Zimanas 1984 m. rašė, jog stovintis Petro Cvirkos paminklas byloja, kad „jis greta su mumis, mielas ir brangus, niekuomet neužmirštamas“. Vytautas Vareikis „Šiaurės Atėnuose“ pastebi, kad nuolaidieji lietuviai dėl paminklo vertimo ar toliau stovėjimo naudojasi lietuvių liaudies išmintimi: „Tegul stovi, valgyti neprašo.“

Palangoje priskaičiuoju septynis paminklus. Na, gal visų ir nežinau, gal dar koks yra kur nors užlindęs. O jų lankymą pradedu nuo „Laiminančio Kristaus“ skulptūros priešais Tiškevičių rūmus. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta, o 1993 m. skulptoriaus Stasio Žirgulio atstatyta. Nors labiausiai mėgstu vėl ir vėl pabūti prie Roberto Antinio „Eglės žalčių karalienės“ ir Nijolės Gaigalaitės „Jūratės ir Kastyčio“. Ir visi kiti paminklai netoliese: „Rebeka“, dar žinoma pavadinimu „Vandens nešėja“, „Šaulys“, „Birutė“, „Šv. Panelė Marija“.

Vasaros skaitykloje, daugiau nei 50 metų gyvuojančioje Vytauto gatvėje 72, pristatomas „Lapo“ leidyklos tik pasirodęs architektūros gidas „Palanga“. Tik kas sugalvojo spausti knygas mažytėmis raidėmis? „7 meno dienose“ šią knygutę recenzavusi Monika Krištopaitytė pastebi, jog norėtųsi tokių ano meto ryškių objektų, kaip „Žilvino“ poilsio namai, „Lino“ baseinas, „Auskos“ kompleksas, „Naglio“ kino teatras ir kt., matyti ir to meto nuotraukas, tai yra jų spindesio dienų, o ne šiandienos vaizdus, kurie gali sudominti nebent skvoterius. Ypač gaila tų senų simpatiškų medinukų, kuriuos išstumia eklektiškos architektūros pastatai.

O dabar prie teksto pavadinimo. Vieniši žmonės žiūri ne į tolį, bet į telefoną. Jeigu šį tekstą dar skaitote, vadinasi, pavadinimas man pavyko. O prisiminiau šiuos kažkur girdėtus žodžius, lankydamasis Palangoje. Jūra, kopos, bet žmonės nenori matyti atsiveriančio grožio, o įnikę į telefonų ekranus. Sėdintieji J. Basanavičiaus gatvėje prie stalelių restoranuose irgi iš rankų telefono nepaleidžia. Kiek reikia būti vienišam, kad nepastebėtum šalia augančios pušies, prieškarinio žavios architektūros dar išlikusio medinuko ar šalia esančio žmogaus? Kur jau kur, bet Palangoje nevalia būti vienišam. Nors ir esi vienas, tai negali reikšti, kad vienišas.