„Pri­mirš­ti teks­tai“. Tu atei­ni lyg auš­rinė...

Šv. Va­len­ti­nas kalė­ji­me, lauk­da­mas bausmės įvyk­dy­mo, per­si­svėręs per sa­vo ka­me­ros langą, skin­da­vo ša­lia esan­čių ži­buok­lių la­pus ir, ant jų už­rašęs meilės žod­žius, siųs­da­vo liū­din­čioms mo­te­rims, o bal­ti ba­land­žiai jas joms nu­neš­da­vo. Laik­me­tis, kai ir mums, vy­rai, ne tik per Va­len­ti­no šventę, bet ir Ko­vo 8-ąją ten­ka ba­land­žiais pa­si­nau­do­ti.

Pasirodo, ypač norisi moteris sveikinti, kai tokios galimybės ribotos. Ir nebegalvojant, kad, išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių, į Kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, buvo žiūrima su tam tikra pašaipa kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Aišku, galima sveikinti telefonu, internetu, bet gyvai – visiškai kas kita. Dabar tik savo žmoną tegalime sveikindami pabučiuoti...

Mąstome, jog ir gerai, kad Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti moters kovai už laisvę bei lygias teises ir 1911 metų kovo 8 d. Tarptautinė moters diena jau buvo minima. Tad šiemet šiai šventei – 110 metų, vis šioks toks jubiliejus. Juo labiau kad net moterys, pasisakančios prieš Kovo 8-osios šventimą, vis tiek pamini, kokių dovanų tą dieną lauktų. Kovo 8-oji švenčiama daugelyje Vakarų pasaulio šalių, o štai Kanadoje švenčiama net Tarptautinė moterų savaitė (kovo 2–8 d.).

„Epavelde“ susirandu 1971 m. miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ numerį, skirtą Kovo 8-osios šventei. Norisi prisiminti, kaip prieš 50 metų mūsų dailiosios lyties diena buvo pažymima. Pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis sveikinimas „Su švente, brangios moterys!“ ir nupiešta didžiulė gėlė, kurios kiekviename žiede moterų veidai. Paaiškinama, kad tai miesto gamyklų ir statybų darbininkės, inžinierės, technikės, mokytojos, ryšininkės, prekybos, kultūros, medicinos darbuotojos. Be to, pažymima, jog ši šventė neeilinė, nes švenčiama svarbaus šalies politinio įvykio – partijos XXIV suvažiavimo – išvakarėse.

Kovo 8-osios minėjimus visad lydėdavo koncertai. Tais metais, pasitinkant šią šventę, Šiaulių kultūros namuose koncertavo Tamara Miansarova. Vyko net trys jos koncertai. Pamenu, ypač populiarios buvo jos atliekamos dainos „Juodos katės“, „Teka Volga“ ir „Letka-Enka“. Jurgis Kunčinas anuomet rašė, jog žino du estrados dainininkus – Tamarą Miansarovą ir Stasį Povilaitį. Be to, prisiminė matęs restorane su Hi-Fi plokštelių automatu sėdintį rusų karininką, mėtantį į tą automatą po 5 kapeikas ir besiklausantį Tamaros Miansarovos. Klausėsi, klausėsi ir apsiverkė.

Pagrindiniai moterų sveikinimai vyko televizijoje. Moterims dainuodavo Muslimas Magomajevas, Eduardas Chilis, Josifas Kobzonas. Iš mūsiškių – Romanas Marijošius ir Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu. Pasirodydavo jau ir Stasys Povilaitis, bet tuomet jis dar nebuvo populiarus, nes nebuvo sudainavęs savo hito „Vėl švieski“, o dainuodavo tik apie liūdintį Čipoliną. Bandžiau išskirti, kokia daina dažniausiai skambėdavo moterims. Atrodo, nesuklysiu, jog tai „Vien tik mums“ iš „Nerijos“ repertuaro su įsimintina eilute „Tu ateini lyg aušrinė“.

Tai čia užsienio kompozitorių, o iš lietuvių nenugalima ir dar vis nenugalėta – Algimanto Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“, žinoma pavadinimu „Skinsiu raudoną rožę“. Pirmąkart ją padainavo šiauliečių Nijolės Ščiukaitės ir Jurgio Žukausko duetas. Jei kompozitorius būtų parašęs tik šią vieną dainą, jau dėl jos būtų populiarus ir aprūpintas, ypač šiomis dienomis, kai autorinių teisių agentūros prižiūri, kad kompozitoriai gautų atlygį už jų dainų atlikimą ir įrašus.

Anuomet Moters dienos šventimas prasidėdavo darbe kažkur nuo pietų, nors kartais dar anksčiau. Minėtais 1971-aisiais be baimės buvo keliamos šampano ar net stipresnio gėrimo taurės. Nebijojai jokių kontrolierių, tikrintojų, nes sveikinti moteris būdavo šventa. Jei kas nors priekaištaudamas, kodėl darbo metu švenčiama, būtų veržęsis į biurą, kaipmat būtų išjuoktas ir spyriu į užpakalį išgrūstas pro duris. Tiesa, iš stipresnių gėrimų buvo geriama ne degtinė, bet konjakas, nes degtinę visi laikė vyrišku gėrimu ir ji buvo geriama tik vyrų kompanijoje, o esant ir moterims reikėjo kažko švelnesnio. Viskis iki mūsų tuomet veik neatkeliaudavo, nes jis buvo laikomas JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų panašių šalių buržujų gėrimu.

Bet štai kai Andropovo ir Gorbačiovo laikais prasidėjo blaivybės puoselėjimas, viešo alkoholio gėrimo darbe nebeliko. Teko gerti slapta. Konjakas būdavo supilamas į termosą ir iš jo pilamas į kavos puodelius. Keistai atrodė, kai, išgėrę tokios kavos, vyrai, o ir moterys susiraukdavo ir griebdavo užkąsti silkės.

Įdomu, jog tais 1971 m. nuo kovo 8 d. Šiaulių „Saulės“ kino teatre pradėtas rodyti čekų režisieriaus Ladislovo Rychmano kino filmas „Dama ant bėgių“ , o „Palydovo“ kino teatre – lietuvių režisieriaus Marijono Giedrio „Vyrų vasara“. Pastarojo filmo pavadinimas kažkoks netikras, nes juo tarsi pagerbiami vyrai, bet iš tikro ar gali būti vyrų vasara? Negali. Negali būti ir pavasaris. Šie metų laikai gali būti tik moterų, o vyrų nebent ruduo.

O štai L. Rychmanas svarsto moters padėties problemas. Tramvajaus vairuotoja Marija Kučerova, įsitikinusi vyro neištikimybe, suvokia, kad, paskendusi buitiniuose rūpesčiuose, ji seniai prarado moterišką žavesį. Norėdama atkeršyti, ji nutaria pradėti kovą už moterų lygybę su vyrais.

Buvo laikai, kai prie motociklo vairo dažniau galėdavai išvysti mešką nei moterį prie automobilio vairo. Aišku, tos meškos važinėjo tik cirke, bet cirkų su meškomis buvo daug. Nors kartais moteris buvo artinama vyrui. Pavyzdžiui, tokiam apvaliam cirko pastate, panašiam į didžiulį kubilą, kurio sienomis buvo važinėjama motociklais. Į Šiaulius atvykstančiuose tokiuose cirkuose važinėdavo du motociklininkai vyrai ir viena moteris. Žiūrovai, sulipę į to kubilo viršuje įrengtą aikštelę, iš viršaus stebėdavo tą važinėjimą ir labiausiai plodavo motociklininkei.

Tarybų Lietuvoje pirmoji iš moterų išsilaikė vairuotojo teises ir prie automobilio vairo sėdo garsi smuikininkė Kornelija Kalinauskaitė. Tai buvo, regis, 1946 m. Na, metais galiu suklysti, bet pirmoji pokariu. Apie tai tuomet didingai aprašė žurnalas „Tarybinė moteris“.

Ir baigti norisi viltingai. Artėjant Kovo 8-ajai, telefonu šnektelėjau su viena senjore. Iš anksto pasveikinau, o ji papasakojo naktimis klausanti traukinių dundesio. Gyvenantieji netoliese geležinkelio, o ir tolėliau, naktį girdi pravažiuojančius traukinius. Mano pašnekovė sakė, jog jei pats mieliausias jausmas nakties tyloje – išgirsti dunksintį traukinį, vadinasi, yra dar gyvų.