„Pri­mirš­ti teks­tai“. Tik­ro­ji ke­lionė – kai sie­la ke­liau­ja su kūnu

Ne­be­pa­me­nu, kur bu­vau už­tikęs ap­klausą apie did­žiau­sius žmo­gaus ma­lo­nu­mus. Res­pon­den­tai prie to­kių pri­skyrė aist­ringą meilę, laimę, džiaugsmą, svei­katą, sėkmę. Jei konk­re­čiau ir ap­čiuo­pia­miau, tai minė­jo trokš­ta­mo daik­to įsi­gi­jimą ir ke­lio­nes.

Bičiulis teigia, jog, žiūrėdamas TV kelionių laidas, apsilanko visame pasaulyje. Kai neaišku, kada realiosios kelionės atsigaus, sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių. Ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“ Man labai patikdavo laidos „Su Anthony Bourdainu be rezervacijos“. Gaila, šis vyras mus anksti paliko. Anksti mus paliko ir krokodilų gaudytojas Stivas Irvinas. Šių iškilių laidų vedėjų vietų šiandien niekas, mano galva, dar ir neužėmė.

Televizijos kelionių laidose žmogus sužino, kur norėtų nukeliauti, ir taip pat supranta, jog ten niekad nenukeliaus. Gal dėl pinigų stokos, gal dėl sveikatos, bet dažniausiai jam pritrūks ryžto. Nors šiandien mąsto, jog jeigu pranyks visi su virusu susieti draudimai, jis tikrai keliaus daugiau ir toliau. Man mieli naivūs turistai, kurie neslepia, kad mato tai pirmą kartą, nesigėdija prisipažinti, kad apie tai nieko nežinojo, o tik bėgioja ir visur fotografuojasi. O nepatinka tie išminčiai, kurie viską žino ir visa savo laikysena byloja: „Mūsų niekuo nenustebinsi“, nors fotografuojasi ne mažiau nei pirmieji. O juk ar ne tokiems skirtas užrašas, įvažiuojant į Austriją: „Čia nėra kengūrų.“ Tiesa, dėl tų užrašų turistams, tai labiausiai patiko šis lentelėje šalia upės: „Jeigu šią lentelę apsėmęs vanduo, per upę bristi draudžiama.“

Šaulių kuopos pasirodymas

Šiandienos kelionių prisiminimuose nusikeliu į Amsterdamą. Jei paklaustumėte, kodėl vertėjo aplankyti šį miestą, tam daug priežasčių ir tai ne tik kanalai ar raudonųjų žibintų kvartalas. Įspūdį palieka Nacionalinis muziejus, Naujoji katedra, Karalių rūmai, gotikinė Senoji bažnyčia, Šv. Antano vartai, Rembranto namas, Van Gogo muziejus, Madam Tiuso muziejus, gėlių turgus ir net blusų turgelis. O kur dar naktinis Amsterdamo gyvenimas.

Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, kai dar nebuvo pas mus įsiskverbęs bet koks moralinis sugedimas ar kitos blogybės. Tai buvo prieš trisdešimt metų, o gal ir dar šiek tiek ankstėliau. Tuomet man Amsterdamas pasirodė panašus į pragarą. Bet ilgiau čia pabuvęs ir dar ne kartą apsilankęs, šį miestą pamilau. Sunku apsakyti tą miesto laisvumą, gyventojų atvirumą, kurie nežino, kas yra langų užuolaidos. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių ir sėdintieji tau negali trukdyti to daryti. Ypač miela šlapintis lauko tualetuose Amsterdamo gatvėse ir kartu (nes tualetas tave uždengia tik iki pečių) stebėti praeivius. Kiekvieną pirmą rugpjūčio šeštadienį vyksta visų gerai žinomi Amsterdamo gėjų paradai.

Bet ar viskas Amsterdame galima? Negalima eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (to niekur negalima daryti, o Amsterdame ypač), rūkyti tik specialiose zonose (nuo 2004 m. mieste uždrausta daug kur rūkyti, kai iki tol dūmas buvo plėšiamas bet kur), o žolės rūkyti viešose vietose visiškai negalima.

Gi labiausiai prisimenu laiką Nacionaliniame muziejuje prieš Rembranto paveikslą „Nakties sargyba“. Minkštasuoly prasėdėjau gal pusvalandį ir grožėjausi. Vienas garsiausių šio dailininko paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną.

„Kombinas“ – kažkur girdėta

Gerbiu keliaujančiuosius. Didžiulė pagarba tiems, kurie ieško Lietuvoje dar nelankytų kampelių ar dar kartą prisimena tuos, kuriuose yra jau buvę. Maniau, kad šie metai bus pirmieji po daugelio, kai Palangos verslininkai nebesibėdavos. Bet kur tau. Prie vieno restorano jo savininkas praneša, jog restorane nėra laisvų vietų, ir priduria, jog tokių blogų metų dar nėra buvę.

Nors susiduriame ir su tuo, su kuo niekad negalvojome susidurti. Vaikai prašo tėvų jiems neskambinti, o patys vis skambina. Sako, kiekvienas skambutis iš tėvų, kai tik telefono ekrane pamato jų vardus, sukelia nerimą – gal kas nors blogo atsitiko. Kažkada buvo mada gerokai prisigėrus ir dar per pilnatį mėtyti per balkoną televizorius. Paskui ta mada dingo, bet dabar kažkokių nesąmoningų poelgių vėl ne vienas. Nors sako, jog tie gąsdinimai, baimės sėjimas ne be pagrindo. Tai politika, nes ilgai ir stipriai gąsdinti žmonės eis paskui bet ką, kas žadės išsigelbėjimą. Sako, kad kai kas taip galvoja laimėti rinkimus. Nors nelabai tikiu įvairiausiomis teorijomis, ypač tomis, jog jokio viruso nėra ir jis tik išgalvotas. Girdi, parodyk bent vieną savo sergantį giminaitį ar draugą. Neturi tokio? Tik nesuprantu, ar būtų geriau, jei jį turėtum.

Kalbomis apie virusą ir gąsdinimais grįžtame į kovo ir balandžio mėnesius. Gali nesiklausyti ir neskaityti pranešimų apie kovidą, bet jie vis tiek kažkokiais būdais tave pasiekia. Tad mintims nukreipti traukiu knygą. Yra knygų, kurios tave gelbsti nuo kvailos kasdienybės. Tokių ir ieškau. Kad pas mus verčiama daug Tolimųjų Rytų autorių, nepasakysi, todėl iškart pastebėjau Saykos Muratos knygutę (truputį mažiau nei 200 p.) „Kombino moteris“, patraukiančiu viršeliu, kuriame melsvame fone akį rėžia baltas prekybos centro kasos kvitas su įrašu toje vietoje, kur šiaip būna nuoroda, koks pinigų likutis tavo kortelėje: „Ši knyga – lobis. Išdaigiškai rimta, kandi ir santūriai giliamintiška – dovana visiems, kurie kada nors jautėsi nepritampą pasauly.“

„Kombinas“ Japonijoje tai tarsi mūsų „Maxima“ ar koks nors kitas maisto ir būtiniausių prekių parduotuvių tinklas. Kaip bebūtų keista, japonų rašytojos herojė Keiko džiaugiasi darbu dideliame prekybos centre. Na, čia, manau, reikia gilintis į japonų kultūrą ir gyvenimo būdą, nes mūsuose pardavėjos, besidžiaugiančios savo įsiprasminimu prekybos centre, atrodo, nežinau. Tiesa, apie patį prekybos centrą autorė nieko gero nepasako: „Tai – vieta, kur prievarta palaikomas normalumas. Svetimkūniai bemat pašalinami.“ Nors Keiko ir pamilsti už jos atvirumą, nors artimas tampa jos naivumas, visgi manęs skaitant neapleido viena mintis – visi mes sugrūsti į „kombinus“ ar panašius prekybos centrus.

Gyventi reikės ir su virusu, ir su naujai išsirinkta valdžia

Jei televizorių ekranuose dažniau matome sociologus Vladą Gaidį ar Rasą Ališauskienę, vadinasi, artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Išsigąsti todėl, kad kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusios gyvenimo gerovės.

Jau esu užsiminęs, kad man tie pažadai labai panašūs į vaikų ar giminaičių pažadus, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik jie užrašys palikimu savo namą ar butą. Pagaliau ateina diena, kai senoliai prikalbinami. Kas vyksta po to, visi žinome. Mums tokia diena šiais metais bus spalio 11-oji.

Kas bus išrinktas, kuri partija laimės? Šiaip jau prognozės – slidus reikalas. Politologai aiškina, kokios partijos ir kokie politikai nugalės rinkimuose, ekonomistai pateikia ekonominių svarstymų, o aš jiems prilyginu ir orų prognozuotojus, kurie pranašauja orus, bet nei vieniems, nei antriems, nei tretiems nesiseka..

Bet gyventi reikia: ir su virusu, ir su pačių išsirinkta valdžia. Gerai, kad dar atidaromos parodos, vyksta koncertai, spektakliai (Šiaulių teatrą dera pasveikinti su nauja premjera). Kažką linksmo reiktų ta proga. Gal apie po parodos atidarymo paryčiais iš galerijos išeinantį dailės kritiką ir pagaliau nusprendusį: „Paroda ne tokia jau ir bloga.“