„Pri­mirš­ti teks­tai“. Švil­pi­ko be­lau­kiant

Bent aš sau­sio mėnesį pra­de­du lauk­ti Bar­su­ko ir Švil­pi­ko dienų. Bar­su­ko – sau­sio 25 d., Švil­pi­ko – va­sa­rio 2 d. Gal ir keis­ta, bet pa­sta­ro­ji ame­ri­kie­čių šventė pas mus po­pu­lia­resnė nei Bar­su­ko die­na.

Švilpiko dieną švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi – be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo. Mažame Pensilvanijos valstijos miestelyje Punxsutawney įkurtas Švilpiko dienos klubas. Visą Švilpiko dienos ceremoniją galima stebėti internetu. Jų laiku ji prasideda apie 7 val. ryto (Lietuvos laiku – 14 val.).

Apie šią dieną gana daug sužinome iš to paties pavadinimo kino filmo. Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Kokį orą beišpranašautų švilpikas, jis vis tiek kažkam bus blogas, nes oras niekada nebūna visiems geras. Sako, švilpikas išpranašauja ir kitas gyvenimo negandas. Tik pagalvojau, o kam čia reikalingas švilpikas, juk dėl kitų negandų ir taip visiems aišku, kad jų bus.

Su barsuku viskas tas pats, kaip ir su švilpiku: jei barsukas, išlindęs iš savo olos, išvysta šviečiančią saulę, vadinasi, pavasario dar teks palaukti, jei tądien būna apniukę, barsukas nebesiverčia ant kito šono, o gula ant to paties, nes ilgai miegoti nebeteks – greit pavasaris. Tik barsukas, anot senųjų lietuvių, iš olos išlenda šiek tiek anksčiau nei švilpikas – sausio 25-ąją, per patį žiemos vidurį.

Jogaila Vytauto veidu

Skaičiau, jog vieno mėgstančio keliauti ruso žurnalistai paklausinėjo, kur jis norėtų gyventi, jei pasaulyje liktų tik Lietuva, Latvija ir Estija. Jis atsakė, jog gyventi norėtų Taline, mokytis – Tartu, o labiausiai nenorėtų Daugpilyje.

Labai laukiu grįžtančių kelionių. Manau, ir Tu, gerbiamas skaitytojau. Šiandien žiūrėdamas TV kelionių laidas, pastebėjau, jog man maloniau matyti kraštus, kuriuose jau esu buvęs. Vien dėl užplūstančių prisiminimų. Kad ir Krokuva. Lenkijos sostinėje reikia apsilankyti vien todėl, kad ten tiek daug Lietuvos istorijos. Iš šio miesto ilgai buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Vavelio katedroje palaidotas Jogaila. Ten ir Žygimantas Augustas, Kazimieras Didysis, Adomas Mickevičius ir daug kitų asmenybių, kurių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Vienas garbaus amžiaus turistas iš Lietuvos, ilgai stovėdamas prie A. Vivulskio paminklo, sukurto Žalgirio mūšio pergalei, ištarė: „Dabar galiu ir numirti.“ Kiti taip pasakytų apie Paryžių.

Nors vos negavau nuo to turisto lupti, kodėl sakau, kad Žalgirio mūšio paminkle ant žirgo raitas Jogaila, o ne Vytautas. Turistas buvo įsitikinęs, kad tai Vytautas. O dar labiau jis įtūžo, kai parodžiau Vytautą, stovintį paminklo papėdėje nuliūdusį, panarinusį galvą. Tiesa, gal ir paminklo kūrėjui Antanui Vivulskiui norėjosi, kad ant žirgo būtų Vytautas, o ne Jogaila, nes pastarojo veidas labai jau panašus į Vytauto. Antra vertus, ko stebėtis – juk jie giminės.

Būnant Krokuvoje, verta pavažiuoti 100 km ir aplankyti Zakopanę: pavaikščioti šio kalnų kurortinio miestelio gatvelėmis, pakilti į Tatrų kalnus, pabuvoti kapinėse, kur buvo palaidotas Jonas Biliūnas. Rašytojo palaikai perkelti į Anykščius, bet kapas ir paminklėlis likę. Vakare po ekskursijų pranešiau apie rytojaus planus: „Rytoj 9 valandą išvykstam į kapines. Nevėluokit.“

Nuvykus į kurį nors miestą, man maga paklausti vietinių gyventojų, ką jų mieste verta pamatyti, ir pagal jų nuorodas susidaryti savo kelionės planą. Nors liaudies siūlymai kartais gali nuvesti ne pačiais teisingiausias keliais. Gi iš kelionių knygų, esu tikras, geriausia „Michelin“ dėl savo senų tradicijų. Pirmą kartą šis kelionių vadovas pasirodė 1900 m. ir buvo skirtas Prancūzijai.

Svečių šalių draugai

Prisimename ir tolimuose kraštuose gyvenančius draugus: viešnages pas juos, jų apsilankymus pas mus. Prisimenu anuomečius susitikimus su žmonėmis iš Rusijos gilumos. Sovietmečiu, pamatę mūsų parduotuves, jie tuoj imdavo piktintis, kad iš jų viskas išvežama į Lietuvą. Pamenu, su vienu tokiu yra tekę diskutuoti ir man. Kai jis ėmė burbėti, kad lietuviai tarpsta ant jų gėrio, nusprendžiau pajuokauti. Prisiminęs, kad prieškaryje Lietuvoje buvo prievolė pirkti žąsis, papasakojau tai svečiui. Nepaminėjau, kada tai buvo, o tik piktinausi mums uždėta žąsų pirkimo prievole. Kodėl šitaip? Ar pas juos to nėra? Svečias atsakė, jog ne. Paklausiau, ar turi giminių, draugų kaime. Atsakė turįs. Pasiteiravau, ar daug kas iš jų augina žąsis. Ilgai galvojęs, atsakė, jog niekas neaugina. Tuomet prašiau jo grįžus rasti bent ką nors iš auginančiųjų ir pakalbėti su jais, kad augintų žąsis tik sau, o mūsų jomis neužverstų.

Šiek tiek kitaip bendrauji su žmonėmis iš Vakarų pasaulio. Štai, rodos, 1992-aisiais, lankantis Švedijoje, pakvietė vakarienės pasiturintis senjoras, besidomintis Lietuva, o savo šalyje valdantis autoservisų tinklą. Vadino jis jį garažais.

Kol rinkosi svečiai ir stoviniuodami gėrėme aperityvą, vakaro organizatoriai man parodė krėslą, kuriame sėdės šeimininkas, ir krėslą šalia, kuriame turėsiu sėdėti aš. Sakė, būtinai turiu į tą krėslą sėsti, o ne kur kitur. Kai susirinkome prie stalo, šeimininkas sėdo visai į kitą krėslą ir net kitoje stalo pusėje. Truputį pamąstęs, nusprendžiau, jog tokiais atvejais reikia laikytis žmogaus, o ne kėdės, tad atsisėdau šalia jo.

Šeimininkas visą vakarą su manimi kalbėjo apie golfą ir tik apie golfą. Pamąsčiau, jog gal ir įdomiau kalbėti apie orus. Netikėtai jis manęs paklausė: „Kas Lietuvos prezidentas?“ „Brazauskas“, – atsakiau. „Ne, Landsbergis“, – pataisė mane šeimininkas ir papasakojo, kad Landsbergis dažnai atvykstąs pas jį žaisti golfo. Net nesupratau, ar čia šeimininko fantazija, ar iš tikro Landsbergis yra jo dažnas svečias. O kitą dieną apsilankiau ir viename šio senjoro autoservise. Tiesa, pradžioje net suabejojau, ar čia autoservisas, nes ant sienų nebuvo nė vienos pusnuogės merginos nuotraukos.

Keliones primena suvenyrai ir linksmos istorijos

Šiandien galime naujai peržiūrėti iš kelionių parsivežtus suvenyrus. Pažįstama, dažnai besilankanti Danijoje, vis parsiveža po keletą alavinių kareivėlių. Jau prisirinko didoką kolekciją. Bičiulis iš Amsterdamo parsiveža mažų namelių (vienas namelis – degtukų dėžutės dydžio) ir susistato Amsterdamo gatvę, gal tiksliau vadinti – kanalo pakrantę. Namus keičia pagal savo architektūrines fantazijas ir grožisi mažo mastelio Amsterdamo dalele. Dar kitas bičiulis kolekcionuoja pypkes, kitas – kaklaraiščius, moterys labiau linkusios kolekcionuoti drambliukus, nykštukus, varlytes...

Tokiu metu reikia ir linksmų istorijų. Bičiulis papasakojo anekdotą apie profesorių, besikeliantį liftu. Viename aukšte prasivėrus durims, laukusysis lifto paklausė: „Jūs aukštyn ar žemyn?“ „Taip“, – atsakė profesorius. Išgirdęs prisiminiau panašų anekdotą, kai viršutiniame aukšte į liftą, kuriame jau buvo keleivis, įpuolė dar vienas ir iškart paklausė: „Jūs aukštyn ar žemyn?“ „Į šoną“, – atsakė buvusysis lifte. Tiesa, karantino metu šie anekdotai negali būti tikroviški, nes lipti į liftą, kuriuo jau kažkas kyla ar leidžiasi, yra nemandagu.

Įsteigta firma, besireklamuojanti, jog išpildo visus prašymus. Paskambinau ir paprašiau: „Noriu saulėtos dienos, pražydusių gėlių, temperatūros ne mažiau nei 20 laipsnių, lengvo vėjelio.“ Iškart atsakė: „Jūsų užsakymas priimtas, jis bus išpildytas gegužės 20 dieną.“

Grįžtant prie Švilpiko dienos, tai keista, kad kai pranašautojai pasakoja apie Švilpiko dienos nesėkmes, man ši diena nėra nelaiminga. Svarbiausia – ji praneša apie artėjančią žiemos pabaigą. Be to, pastaruoju metu, ar pastebėjote, ji vis būna ūkanota, kas byloja apie greitai prasidėsiantį pavasarį