„Pri­mirš­ti teks­tai“. Šiuo sun­kiu me­tu mes tu­ri­me lai­ky­tis kuo to­liau vie­nas nuo ki­to

Bičiulis sako, jog, norime mes to ar nenorime, apie kalėdines dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę. Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Aš mąstau šiais metais gerai prasisukti. Paskambinsiu visiems draugams ir pasakysiu, kad šiais metais mano dovana – palinkėjimas sveikatos. Sakysiu, jog manau, kad tai pati geriausia dovana, o geresnės ir neturiu. Juk puiku, jei dovaną lydi gražūs jos įteikimo žodžiai. Pamenate iškalbingąjį elegantiškąjį Liudviką XIV, kuris, įteikdamas dovaną savo moteriai, visad sakydavo: „Mano nuostabioji, mano puikioji, mano gražioji, mano vienintele.“ Ji į tai atsakydavo: „Mano nuostabusis, mano puikusis, mano gražusis Liudvikai keturioliktasai.“

Apie ką dar mąstome, besibaigiant 2020 metų rudeniui? Nepatekusieji į Seimą tikriausiai mąsto, kodėl jie ten nepateko, patekusieji mąsto, kodėl pateko (yra ir tokių mūsų seimūnų, kurie nieko nemąsto), pensininkai mąsto, kad gal jau geriau dar kartą reikėjo balsuoti už Karbauskį, visi mąsto, ko laukti iš naujosios valdžios, trokštantieji kultūros bėdavojasi, kodėl, skirtingai nei parduotuvėse, negalima bent iki penkių žmonių lankytis muziejuose ir galerijose. Nors muziejuose tarsi turi teisę lankytis dvi krepšinio komandos su treneriais, teisėjais ir atsarginiais žaidėjais.

Knygos pergyvena savo autorius

Kai šiandien populiaru dalytis patarimais, ką skaityti, pastebėjau, kad mažiau patarėjų, ką skaityti 14-mečiams ar dargi jaunesniems. Todėl parinkau keturias jau šiek tiek primirštas knygas. Tai M. Hemingway „Nematoma mergaitė“,
S. Edgar ir P. Beorn „14–14“, R. Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis“ ir M. Aromštam „Kai ilsis angelai“.

Pirmoji knyga tai Ernesto Hemingvėjaus anūkės Marielės, kuri, tiesa, gimė, kai senelis prieš keturis mėnesius jau buvo miręs. Viena iš Marielės seserų serga depresija, kita – šizofrenija. Marielė visada pasirengusi padėti seserims ir mokosi iš kiekvienos gyvenimiškos patirties. Knygoje labai subtiliai atsiskleidžia asmenybės brendimas. O dviejų autorių knygos „14–14“ istorija naujametė: trylikametį Adrianą mama verčia parašyti naujametį sveikinimą savo giminaičiams, tarp jų – ir seniai matytam bendraamžiam pusbroliui Hadrianui. Nors šie vaikai gyvena vieno šimtmečio skirtumu, tačiau jie vis tiek susirašinėja, pasakoja vienas kitam apie savo problemas. Tai istorija apie trylikamečių kasdienybę. Trečioji knyga apie ligą, bet drauge ir apie gyvenimą bei meilę. O ketvirtoje knygoje pasakojama istorija apie kitokią mokytoją, kurios pradinukai vaikai nesimoko iš vadovėlių, gi mokytoja yra gerokai atitrūkusi nuo vadovėlinių pedagogikos standartų.

Praėjusiame „Etaplius“ numeryje rašytojas Rimantas Kmita vardija savo mėgstamiausių knygų penketuką: K. Donelaičio „Metai“, V. Mačernio ir D. Kajoko poezija, Biblija ir R. Gavelio „Vilniaus pokeris“. Dar, atsakydamas į kitą klausimą, pamini G. Beresnevičių, tad ką geresnio ar besurasi.

Vilnietis verslininkas ir paveikslų kolekcininkas Evaldas Rimšelis, neseniai rengęs savo kolekcijos parodą mūsų miesto „Laiptų galerijoje“, rašo skaitąs ir sužavėtas avangardinio meno kūrėjos Marinos Abramovič biografine knyga „Eiti kiaurai sienas“. Performansų močiute vadinamos menininkės memuarai žavi atvirumu ir tiesos branginimu. Kaip reta šviesi knyga.

Istorinio filmo belaukiant

„LRT plius“ parodė Eimunto Nekrošiaus režisuotą S. Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“, pastatytą Klaipėdos dramos teatre. E. Nekrošiaus teatrinė kalba sudėtinga, tad teko gliaudyti ne vieną sceną ir supratau tik viena – nelaimingi tie lietuviai ir vargu ar kada nors laimingi taps. Varpininkas Karvelis pasakoja kaimo žmonių gyvenimo istorijas. Gyvenimai ir mirtys veja vienas kitą parapijoje, kur klebonui Kristijonui pavesta rūpintis ganomaisiais. Greitai suvoki, jog tai Kristijonas Donelaitis, o ir visas spektaklis tarsi atkartoja jo parašytus „Metus“.

Ką parodys mūsų televizijos, artinantis Kalėdoms ir Naujiesiems metams? Vėl tas pats „LRT plius“ (ačiū jam) pradėjo sukti lietuviškų filmų retrospektyvą, pradėdami režisieriaus A. Žebriūno „Paskutine atostogų diena“. Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. Žmonės anuomečiuose filmuose buvo tik geri arba blogi, egzistavo tik balta arba juoda, bet ne todėl, kad kinas tuomet buvo dar nespalvotas. Tiesa, sovietmečiu lietuviškame mene galėdavai išskaityti ne vieną užslėptą laisvės simbolį, mokeisi ieškoti prasmės tarp eilučių. Nuo 1990-ųjų lietuviškasis kinas tapo nebepopuliarus, gal todėl, kad, atkūrus nepriklausomybę, tokie skaitymai tarp eilučių nebebuvo reikalingi. Nors dabar mūsų kinas vėl atsigavęs.

Be abejo, vis svajojama sukurti istorinį filmą (nuo „Herkaus Manto“ laikų nutekėjo jau daug vandens). Apie būtinybę sukurti istorinį filmą kalbėjome jubiliejiniais 2009-aisiais, neišblėso tokie planai ir dabar. Nors lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metų („Skrydis per Atlantą“ – miela išimtis), o pagonių ir panašūs laikai. Tiesa, jei jau aišku, kad filmo apie Žalgirio mūšį, kuris turėjo būti skirtas šio mūšio 600-osioms metinėms, nebesukursime, tai „Tado Blindos“, tarsi lietuviško epo, naująją versiją turime.

Man atrodo, per mažai dėmesio skiriame dokumentiniam kinui. O juk jis pasaulinio lygio, nes mes turėjome tokius meistrus kaip Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius. Dabar tai tęsia Audrius Stonys ir Arūnas Matelis – didžiausią europiečių apdovanojimą mes turime už dokumentiką, A. Stonio filmą „Neregių žemė“.

Tegul astrologai įpūs geresnio gyvenimo viltį

Buvo laikmetis, kada apie Kūčias ir Kalėdas viešai nebuvo galima net užsiminti, tad šias šventes tekdavo pažymėti slapta ir tyliai. Kadangi eglutės sovietmečiu turėjo būti puošiamos Naujųjų metų išvakarėse, tad tuomet jos ir turėdavo pasirodyti prekyboje, bet kažkaip įvykdavo, kad pasirodydavo gruodžio 24 d. Ne vienas tvirtina, jog jei ne sovietmetis, tai turbūt taip ir neturėtų supratimo, kas yra tikros Kalėdos su šeimą jungiančia pagarbos, meilės ir tikėjimo dvasia. Be sovietmečio Kalėdų patirties sakytum – šita godumo ir apsirijimo šventė ne man.

O Naujųjų metų dažniausiai visi laukdavo prie televizoriaus. Galėjai rinktis iš dviejų programų: lietuviškosios ir rusiškosios. Per lietuviškąją rodydavo „Traviatą“, per rusiškąją „Likimo ironiją, arba Po pirties“, L. Brežnevo sveikinimo žodį ir Kremliaus kurantus. Sutikus Naujuosius, lietuviškosios programos nebelikdavo ir visiems tekdavo žiūrėti „Žydrąjį žiburėlį“. Gi lietuviškoji programa atsigaudavo tik įdienojus sausio 1-ajai ir rodydavo pramoginių šokių konkursą.

Šiandien visi trokšta, kad TV sutiktų Naujuosius su „Traviata“, tuo patenkinant mazochistinius ir nekrofilinius lietuvių norus švenčių proga pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį (turiu galvoje Violetą). Nors nesisielokime, ir kituose šalyse panašiai – ten nori matyti „Vargdienius“. Net miuziklas pagal šį V. Hugo romaną sukurtas. Kam teko vaikščioti Londono, Paryžiaus ar Niujorko gatvėmis, pastebėjote, kaip dažnai akys užkliuvo už pavadinimo „Les Miserables“.

O šiais metais, nors nesu horoskopų šalininkas, visgi, nesulaukus Kalėdų Senelio, tegul astrologai įpučia geresnio gyvenimo viltį.