„Primiršti tekstai“. Šį savaitgalį pakvieskime savo moterį į restoraną, arba Stalelis dviem

Labiausiai restoranuose man patinka stalelis dviem. Gal todėl, kad anuomečiuose restoranuose tokių nebuvo. Ir jei būdavote dviese, jus sodindavo prie keturviečio stalelio, prie kurio jau sėdėjo tokia porelė, tad intymiai bendrauti buvo sunku. Aišku, susipažindavome su tais kaimynais, net bendrus tostus imdavome kelti, tačiau mielo privatumo jau nebebuvo.

Kodėl negalėdavome dviese sėdėti prie keturviečio stalelio? Todėl, kad restoranai būdavo perpildyti ir salės administratorius akylai stebėdavo, kad neliktų nė vienos laisvos vietos. Tų cerberių buvo begalė. Pirmiausia durininkas, po to rūbininkas ir galiausiai administratorius, kuris palydėdavo prie stalelio, kurį parinkdavo jis pats. Tai dažniausiai būdavo ne kur norėdavai tu, bet kur norėdavo jis. Aišku, įbrukus jam į kišenę keletą rublių, atsižvelgdavo ir į tavo norus.

Pinigai anuomet daug lėmė. Prasmukti į restoraną pro durininką kainuodavo, jei neturėdavai kaklaraiščio, nes be jo negalėjai būti restorane, galėdavai jį išsinuomoti iš rūbininko, o apie santykius su administratoriumi jau užsiminiau.

Šie prisiminimai atgimė Kovo 8-osios išvakarėse, o ir šiaip malonu mums, senjorams, dalytis mintimis apie ano meto restoranus. Nedažnai juose buvo galimybė lankytis ir leisti vakarus, todėl šie prisiminimai dar brangesni.

Be to, juos paakino, neseniai grįžtant iš sostinės, nostalgiškas stabtelėjimas Šeduvos malūne, kurį daugelis vadino Velnių malūnu, bet anuometė valdžia, nenorėdama minėti nei velnio, nei Dievo vardo, malūne įsikūrusį restoraną pavadino „Užuovėja“. Kaip šiandien jis vadinamas, net nežinau. Apsilankyti šiame restorane tuomet buvo prestižo reikalas ir vietas jame reikėdavo rezervuoti iš anksto, net prieš kelis mėnesius. Du objektai šiame Lietuvos regione buvo labiausiai lankomi – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ir Šeduvos malūnas, nes apie Kryžių kalną tuomet net nebuvo galima užsiminti.

Gaila, bet ilgamečių kavinių Lietuvoje nėra daug

Atkūrus nepriklausomybę, malūnas buvo primirštas ir apleistas. Šiandien atgaivintas ir gerokai prasiplėtęs. Šalia malūno išdygo motelis ir kiti pastatai, skirti banketams. Vienas stiklinis pastatas malūno aplinkoje atrodo gana savotiškai. Nekas, bet, norėdamas jame įžiūrėti ką nors gero, pagalvojau apie piramidę priešais Luvrą Paryžiuje. Toji stiklo piramidė irgi atrodė akibrokštas, bet ilgainiui prie aplinkos puikiausiai pritapo.

Sako, restoranas išsaugojo net svečių knygą, kurioje apsilankiusieji gali pamatyti savo įrašus, darytus toje knygoje anais laikais. Valgiaraštis nesiūlo kažkokių įmantrių patiekalų. Silkė su karštomis bulvėmis, Valdorfo, graikiškos ir Cezario su vištiena salotos, dienos sriuba, aštri sriuba, šaltibarščiai, kreminė sriuba, malūnininko troškinys „Čenakas“, „Velniškas kepsnys“ iš kiaulienos, karka su raugintais kopūstais ir, aišku, cepelinai. Kaip ir anuomečiame sovietmečio malūne, kai niekas nebijojo nei taukų, nei cholesterolio.

Sėdėdamas Šeduvos malūne, susimąsčiau, ar Šiauliai turi tokių sakralinių maitinimo įstaigų. Lietuvoje ilgamečių kavinių nėra daug, Šiauliuose, su liūdesiu atsakysiu, – irgi ne. Vilnius garsėja „Neringos“ kavine, tiesa, šiuo metu remontuojama, Kaunas – „Metropoliu“, virtusiu kičinės beskonybės pavyzdžiu. Tik kauniečiai gali puikios architektūros pastatuose viską sugadinti ir suvesti į savąjį nevykusį grožio supratimą, ko, ačiū likimui, net Šiauliuose jei pasitaiko, tai retai. Apskritai, bent man kauniečiai visad kažkokie specifiniai. Net nežinau, kaip juos apibūdinti.

Kai norisi pasikalbėti

Anais laikas mėgdavome apsilankyti restorane ir po kokio nors kultūrinio renginio: koncerto, spektaklio, parodos atidarymo. Ypač po spektaklio. Jei po premjeros neskubėdavai namo, o norėjosi dar bendrauti, dalytis įspūdžiais, vadinasi, spektaklis įsiminė ar net sukrėtė. Ir tai būdavo tas atvejis, kai nebūtinai stalelis turėjo būti tik dviem.

Po prasto spektaklio burdavomės rečiau, tiesiog nusiminę traukdavome namo ir tiek. Aišku, tokie pasisėdėjimai sovietmečiu buvo tarsi išsivadavimas iš primesto gyvenimo su viena tiesa.

Vasario pabaigoje Šiaulių dramos teatre žiūrėdamas rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo premjerinį pjesės „Ežeras“ spektaklį, pagalvojau, jog ilgu, kad tokia susibūrimų tradicija dingusi. O kaip būtų puiku žinoti vietą, kur po spektaklio susirinks ištikimi žiūrovai ir aktoriai. O juo labiau kad tokį pasisėdėjimą šįkart provokavo pati pjesė. Rusai išsisakyti jau nuo Čechovo ir Gorkio laikų renkasi sodybas miške, paežerėje. Po šių rusų klasikų apie tokius pasisėdėjimus sodybose rašė ir sovietmečio dramaturgai, pavyzdžiui, I. Dvoreckis („Veranda miške“). Neaplenkia šios temos ir jaunesnieji. M. Durnenkovo pjesėje tokioje sodyboje susiburia nedidelė draugų kompanija. Regi, jog tai turtingi žmonės, nes jų toji vila, nes liejasi gėrimai, kepami šašlykai, o ir visko tarsi per akis. Atrodo, sėkmingi žmonės, bet, kaip ir ežeras, kiekvienas jų turi „dvigubą dugną“ (šiuos žodžius užtikau pjesės anonse), kuris slepia melą, egoizmą, nuoskaudas, neviltį.

Reikia laiko, kol visos mintys po šio spektaklio tavyje susigulės. Dar labiau mintims reikėjo susigulėjimo, nes šiomis dienomis peržiūrėjau du šiųmečius oskarinius kino filmus „Džokerį“ ir „Parazitus“. Delsiau delsiau, kol juos pažiūrėjau. „Džokeris“ gal šiek tiek didesnį įspūdį paliko, nors „Parazitai“ irgi. Todėl tokiam susigulėjimui paspartinti ir norisi kur nors prisėsti, padiskutuoti, išsiaiškinti, ar kiti matė tą patį, ką ir tu.

Kavinės ir restoranai gyvi savo lankytojais

Tiesa, Šiauliuose tokių pasisėdėjimų vyko rečiau, tad teko pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Jie skaitydavo savo eiles, kurios vėliau dėl anuomečių cenzorių į jų knygas net nepatekdavo. Šiauliuose poetų daug nebuvo, tad labiausiai reiškėsi dailininkai ir dramos teatro aktoriai.

Ypač garbaus amžiaus šiauliečių atmintyje išlikusi tarpukario cukrainė-kavinė „Milštein“, buvusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dab. Vasario 16-osios g.) gatvių sankryžoje. Šviesios atminties mokytojas, Šiaulių miesto garbės pilietis Jonas Krivickas savo prisiminimų knygoje „Praskriejo kaip vėjas“ pasakoja, kaip jis, dar būdamas moksleivis, „Milštein“ kavinėje dirbo rūbininku. Mokytojas prisimena kavinėje garsiai juokaujančias aktores Potenciją Pinkauskaitę, Eleną Bindokaitę, rimtąjį aktorių Juozą Zubėną su žmona – aukšta juodaplauke lapės kailiu ant kaklo.

Iš šeštojo–aštuntojo dešimtmečių atminty liko restoranas „Baltija“ Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje. Prisimenu nailonines permatomas užuolaidas ir baltas staltieses. Pirmajame aukšte stovėjo automatas, į kurį įmetus monetą, jis apipurkšdavo veidą odekolonu. Tiesa, pakilimas plačiais laiptais į antrajame aukšte esančią salę buvo šiek tiek iškilmingas.

Pirmasis naktinis baras su programa Šiauliuose įsikūrė 1973 m. ir buvo pavadintas „Geluva“. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – „Dainava“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, Kaune – „Orbita“, Klaipėdoje – „Neringa“), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste.

Ilgai būtų galima kavinių ir restoranų pavadinimus vardyti ir pasiekti šias dienas. Poetas Gintaras Patackas TV laidoje „7 Kauno dienos“ guodžiasi: „Dabar tiek kavinių, kad visų nespėju aplankyti.“

O baigsiu mintimi, kuria ir pavadinau šį tekstą: šį savaitgalį pakvieskite savo moterį į restoraną. Gal paklius stalelis dviem, o jei ir didesnis, būkite tikri, kad būsite prie jo vieni ir niekas jums bendrauti netrukdys.