„Pri­mirš­ti teks­tai“. Šansų ne­mir­ti nėra daug

Ne­se­niai nu­gir­dau pa­stebė­jimą, jog žmonės ra­gi­na bal­suo­ti tuos, ku­rie ei­na bal­suo­ti. Pamąs­čiau, jog ir aš ne­tu­riu, ką pa­ra­gin­ti bal­suo­ti, nes vi­si ma­no drau­gai ir taip bal­suo­ja. Tad iš kur tiek ne­bal­suo­jan­čiųjų? Tai tie, ku­rie sa­ko: „Ne už to­kią Lie­tuvą ko­vo­jo­me.“ Iš­kart aiš­ku, jog už nieką ir nie­kur jie ne­ko­vo­jo bei ne­ko­vos.

Pokalbių temos vis tos pačios. Virusas, ruduo, trumpėjančios dienos, depresija. Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net, pašėlimas, mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad rudens depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės.

Pastebėjau, jog net TV rodomi kino filmai liūdnesni. Dramų ir tragedijų daugiau nei komedijų. „LRT plius“ rodo prancūzų režisierės Agnės Vardos kino filmų retrospektyvą. Pradėjo ją kino kūriniu „Kleo nuo 5 iki 7“. Dvi valandas Kleo laukia vėžio tyrimų rezultatų, kol galiausiai iš gydytojo išgirsta, jog švitinimo reikės. Gydytojas, tiesa, nori suteikti vilties, žodis „vėžys“ nenuskamba.

Praėjusią savaitę rodytame kino filme „Laimė“ dar jaunas šeimos tėvas Fransua su mylima ir mylinčia žmona augina du mažus vaikus ir atrodo, kad šeimos gyvenimas nuostabus. Tačiau Fransua sutinka bei pamilsta kitą moterį, bet jausmai žmonai irgi neatšalę ir taip jis pasiklysta tarp dviejų meilių.

Atnaujinami senieji lietuviški kino filmai. Visi liūdni. Gal tik režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino juosta „Atsiprašau“ link komedijos, bet ir tai pilna liūdnų dialogų. Miestelio gydytojas močiutei pakiliai sako: „Gyvensit dar dešimt metų.“ „Tiek mažai?“ – nustemba ligonė. „Aš norėjau pasakyti mažiausiai dešimt“, – pasitaiso gydytojas. „Nepasakėte“, – konstatuoja senutė.

Kai mirtis nusišalina

Jau kalbame ir apie artėjančias Vėlines. Kažkodėl mums Vėlinių diena – lapkričio 1-oji, nors iš tikro tai Visų Šventųjų diena, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame. Tiesa, vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą).

Minios žmonių turguje ir prie kapinių. Pagrindinis klausimas – po kiek chrizantemos ir kuriame prekybos centre didesnė nuolaida žvakėms? Pagrindinis rūpestis – koks bus oras? Gal nebus vėjo ir šlapdribos, gal dar nebus šalnų? Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų.

Literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“ prasideda sakiniu: „Kitą dieną niekas nemirė.“ Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomų ligonių, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

Apie dovanas iš anksto pagalvok

Patiko dar viena nugirsta mintis. Girdi, gyvename kaip viduramžiais. Aplink siaučia nesutramdoma epidemija, vidury Europos dėl karūnos kaunasi įtaką praradęs monarchas, o politinius konkurentus vis dar nuodijame.

O ar nėra šviesesnių temų pokalbiams? Yra. Jau skelbiama apie artėjančias Kalėdas. Anksčiau būdavo, jog jei kur užsienyje apie Kalėdas jau bumbinama, tai lietuviai sulaukdavo Vėlinių, pagerbdavo mirusiuosius ir tik po jų išgirsdavai žodį „Kalėdos“.

Šiais metais kitaip. Gal todėl, kad švęsti Kalėdas ir Naujuosius metus gali tekti nuotoliniu būdu. Pagalvojau, jog gal jau tikrai reikia pradėti įteikinėti kalėdines dovanas arba bent jas pasiruošti.

Didelis malonumas, kai gavusysis dovaną pasako: „Ačiū, nesitikėjau, maniau, kad mane pamiršote.“ Dar didesnis malonumas, kai pats gali tokius žodžius tarti. Gal ir nenustebau, sužinojęs, kad vakariečiai (ypač vokiečiai ir skandinavai) mėgsta praktiškas dovanas. Tik rusams pati dovana visai nesvarbu, jiems svarbiausias dovanojimo procesas ir vaišės po to. Sunkiausia dovanas rinkti moterims, nes jos pačios ne visada žino, ko nori.

Vis prisimenu bičiulį, kuris sugalvojęs bendradarbei padovanoti ką nors iš prabangaus apatinio trikotažo, bet nežinąs jos dydžių, tad, kadangi ji ir ūgiu ir talija taškas į tašką kaip jo žmona, galvoja šios ir paklausti. „Geriau šito nedaryk“, – patariau jam. „Bet mūsų santykiai su bendradarbe draugiški ir net žmona tai žino“, – bando jis paaiškinti. „Vis tiek geriau to nedaryk“, – lieku prie savo nuomonės.

Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas yra puiki proga pasveikinti savo bičiules ar bičiulius. Mano galva, įdomi dovana būtų kokoso riešutas ar vardinis pakabas drabužiams. Gali būti ir praktiškos dovanos, prie kurių priskirčiau tauriuosius gėrimus, šokoladą, aliejų. Jei nutarei dovanoti pliušinį meškiuką, patariu, geriau jau dovanok gero aliejaus butelį. Nemanau, ar moterims jau labai reiktų pykti ant vyro, kuris sako: pasiimk mano piniginę ir nusipirk, ką nori. Juk toks vyriškis vis tiek geriau už dovanojantį kokią nors smulkmenėlę.

Apie seneliuką, kuris ieško savo žmonos

Ko palinkėti išrenkamiems politikams? Trumpai ir aiškiai į šį klausimą atsakė V. Landsbergis: „Paprasta – būti politikais.“ Senas anekdotas apie rinkimus:

Seneliukas rinkimų registratoriaus klausia, ar jau balsavo jo žmona. Šis pasižiūri į sąrašus ir atsako, jog balsavo, bet šiek tiek nustemba, ar jie gyvena ne kartu, kad atskirai eina balsuoti. Seneliukas paaiškina, jog jo žmona jau 12 metų kaip mirusi, tačiau kiekvienais metais ateinanti balsuoti, o jis vis negali jos sutikti.

Jei dar apie dovanas ir jei dovanojate knygas, kas šiaip labai gera dovana, nederėtų dovanoti etiketo vadovėlių. Na, gal tik tiems, kurie niekaip nesupranta svarbiausios etiketo taisyklės, jog netinka blogai kalbėti apie tuos, kurių nėra tarp mūsų.

Ką darysi, kad daug šviesaus gyvenimas šiandien negali pasiūlyti. Prastokas jis kaip saldainiai įstaigos registratūroje. Viena svarbu nepamiršti – 20 sekundžių plauti rankas. Savo dienoraščiuose Juozas Baltušis apie gyvenimą su Monika Mironaite rašo: „Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo“ (3 tomas, 1987 m. rugpjūčio 1 d.). Taip juk ir visi.