„Primiršti tekstai“. Paskutinė cigaretė

Atrodo, jau viskas padaryta, kovojant su nuodijimusi tabako dūmais. Tiesa, yra manančiųjų, jog veikti šioje srityje dar yra ką. Jie prabyla apie rūkymo uždraudimą balkonuose, lauko kavinėse ar tam tikru atstumu nuo kai kurių pastatų. Tačiau tokių nėra daug, nes ne vienam jau pagailo rūkorių. Kur jiems dėtis?

Jei negalima bus rūkyti pačiuose pastatuose ir jų balkonuose, 30 m atstumu nuo pastatų, o juk mieste tarpai tarp pastatų dažniausiai mažesni (atstumai tarp pastatų turi būti 60–30 m nuo vieno ir 30 m nuo kito), didmiesčiuose vietos rūkymui neliks. Rūkoriai persikraustys į miškus. Bet štai net aš, palankus rūkoriams, miške drausčiau bet kokį cigaretės uždegimą.

Bet šis tekstas apie tai, jog kovoje su rūkymu daug nuveikta ir tekstų apie tabako blogį sumažėję, nes kiek galima apie tą patį rašyti, o paskutinė cigaretė jau seniai turėjo būti surūkyta. Seniai visi turėjo suprasti, kad rūkymas tai didžiulė yda.

Peržvelgiau nuodėmių, ydų ir visų kitų negerovių sąrašą. Pasirodo (o siaube!), viskas, kas bloga, man yra būdinga. Neaplankė ir nepakerėjo manęs tik viena negerovė – rūkymas. Gaila, bet viena iš mažiausių. Tiesa, kad mažiausia, tai tik aš taip manau, o kovojantieji prieš šią blogybę mąsto priešingai. Visgi, mano galva, gal verčiau jau rūkyčiau, o ne stiklelį kilnočiau. Nors ką gali žinoti – kas geriau. Suprantama, geriausia būtų, jei prieš abi šias negeroves atsilaikyčiau. Tiesa, nieko bendro neturiu ir su narkotikais, bet kadangi jie man kažkur toli, tai tarsi ir kalbėti nėra apie ką. O dėl tabako... Nemeluosiu, kad rūkyti visai nebandžiau. Kažkurioje mokyklos klasėje truktelėjau, pakosėjau ir tuo, ačiū Dievui, viskas baigėsi. Tiesa, jau subrendęs turėjau surinkęs nemenką pypkių kolekciją. Visi, ją pamatę, tuoj klausdavo, ar rūkau. Išgirdę neigiamą atsakymą, atrodo, nusivildavo, girdi, dulka tokia graži kolekcija. Aš gi paaiškindavau, jog man pypkės tarsi skulptūros, tad ir grožiuosi.

Savo nuomonę turiu, bet su ja nesutinku

Mano vaikystės metais, kai susirinkdavo giminės, vyrai, šiek tiek pasėdėję prie stalo, pakildavo ir eidavo į balkoną parūkyti. Prie stalo likdavo vienos moterys. Vėliau, po kelių dešimtmečių, moterys kildavo nuo stalo ir eidavo parūkyti, prie stalo palikdamos sėdėti vyrus.

Oi, kiek prirašyta apie rūkymo žalą. Visi žino – lašas nikotino užmuša arklį. Bet ar rūkymas neturi savų teigiamesnių pusių? Pavyzdžiui, rūkydamas žmogus niekur neskuba, nebelekia tarsi akis išdegęs. Gal tik tuomet jis ir randa laiko pamąstyti apie savo gyvenimą, nudirbtus ir būsimus darbus. Nesustotų – taip ir nepamąstytų. Rūkymas taipogi ir bendravimas. Ar, jei nerūkytume, taip draugiškai bendrautume su rateliu sustojusiais dūmo gerbėjais?

Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalis dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuo 500 metų po Kristaus. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų ir priskyrė jam magiškų galių. Europoje tabakas savo pergalės žygį pradėjo XVII amžiuje, taigi kartu su švietėjiškomis idėjomis. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“, deja, dar neaprašo, į kurį pragaro ratą nutrenkti rūkaliai, nes apie rūkymą nieko nežinojo.

Viskas ypač pasistūmėjo tarpukaryje, kai rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis. Albertas Einšteinas 1950 metais, tapdamas Monrealio pypkininkų klubo amžinuoju nariu, pareiškė, kad „pypkės rūkymas leidžia ramiau ir objektyviau spręsti apie gyvenimą“.

Prisiminiau ir mūsuose prieš penkis dešimtmečius kompozitoriaus Teisučio Makačino sukurtą dainą poeto Vytauto Bložės žodžiais „Pypkės dūmai“, kurioje šiaip jau apie tuos dūmus kalbama ir dainuojama tik gerai. O tokių pavyzdžių daug. Kodėl šitaip? Ogi Europoje tabakas pirmiausia paplito aukštojoje visuomenėje, nes tai buvo brangus malonumas. Ponų garderobą dargi papildė specialus rūkymo kostiumas – smokingas. Ėmė rūkyti ir moterys – vėlgi aukštuomenės damos. Žorž Sand dažniausiai regime su cigarete rankoje. Iš to – ir pasekmės.

Tik nesupraskite iš šio teksto, kad rūkymą ir rūkorius ginu. Ir jei kam atrodo, kad mano nuomonė ginanti, tai žinokite, jog aš pats su ja nesutinku.

Kodėl tamsta rūkote?

XX amžiaus 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą, prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Be abejo, visi rūkoriai pasakys, jog jų „diskriminacijos“ metai prasidėjo pačioje XXI amžiaus pradžioje. Tabaką sudaro apie 300 įvairių cheminių medžiagų. Nustatyta, kad 50 iš jų – nuodingos. Statistika byloja, jog nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet per anksti miršta 1 milijonas 200 tūkstančių europiečių, iš kurių 7 tūkstančiai – lietuvių. Tabakas suardo vitaminus C, A ir B3. Ir dar – „lengvos“ cigaretės tai tik gamintojų pramanas. Įdomu, jog Kolumbas, atvežęs iš Amerikos į Europą tabaką, pats rūkyti nepradėjo.

Negalima tokiame tekste nepasvarstyti, kiek pinigų išleidžiama rūkalams. Jei rūkome normalias cigaretes ir mums reikia vieno jų pakelio per dieną, tai mėnuo tam iš mūsų pareikalauja apie 90 eurų, metai – tūkstančio, dešimtmetis – 10 tūkstančių (jau ne pati blogiausia mašina išeitų) ir t. t. Nors vienas užkietėjęs rūkalius man sakė, jog jeigu jis lankytųsi pas psichologą, išleistų žymiai daugiau, o parūko – nusiramina ir jokių psichologų nebereikia. Vėl pastebėsiu, jog tai tik jo nuomonė.

Kadangi aš nerūkau, tai kodėl rūkoma, nesuprantu, tačiau traukiančiojo dūmą norėčiau paklausti: „Kodėl tamsta rūkote?“ Ar kas atsakys? Keista, kad žmogus net nežino, kodėl tą daro. Kažkas atsakė: „Dėl bendravimo.“ Kažkiek aiškiau. Suprantu, kad rūkant galima bendrauti ne tik su kitais rūkančiaisiais, bet ir su savimi. Vienas rūkalius, tiesa, aiškino, kad net rašyti nepatogu, nes, anot jo, nerūkantiesiems dažniau užkietėja viduriai, o tuomet žmogus būna nelaimingas.

Kai kurie rūkantieji stengiasi kaip nors tą savo įprotį prieš nerūkančiuosius pateisinti. Girdėjau guodžiantis: „Aš sėdėjęs.“ Iškart dar ir suprasti negali, apie ką kalbama. Dargi norisi pašmaikštauti: „O aš gulėjęs.“ Laimėtų, mano galva, pasiteisinimas, kad rūkoma, nes nervinamasi dėl blogėjančios sveikatos.

Geros literatūros apie rūkymo žalą nėra daug

Man, kaip knygų žiurkei, tuoj rūpi pasiskaitymai apie tabako žalą. Pavargau beieškodamas. Daug 28 puslapių ar panašių brošiūrų ir neuždegančių knygučių. Žodžiu, geros literatūros apie rūkymo žalą nėra daug. Mano mėgstamas autorius Nickas Brownlee’is, išleidęs populiarias knygas „Alkoholis“ ir „Kanapė“, tabakui, atrodo, neskyrė tiek dėmesio.

Sako, jog viena geriausių šios temos knygų – Jungtinės Karalystės rašytojo ir psichologo Alleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti“. 235 puslapių knyga išleista 2018 m. Nustebau, kodėl šis veikalas nepasirodė anksčiau. Bet, pasirodo, tai jau trečias šios knygos leidimas.

Autorius neskuba prie reikalo tiesmukai, bet nagrinėja įvairiausias temas, pavyzdžiui, kas būdinga rūkymui Vakarų kultūroje, kaip cigaretės gaminamos, kokia jų sudėtis, kokia yra nikotino pristatymo sistema, kaip tabako kompanijos „auginasi“ sau klientus. Yra net rūkančiųjų, kad prisitaikytų prie kitų (jei rūkoma kolektyve ir tarp rūkančiųjų yra vadovų), paveikti reklamos, vėliau – iš įpročio.

Atrodo, jog pasaulyje yra tik viena valstybė, kurioje rūkyti visiškai uždrausta. Tai – Butanas. Europos Sąjungoje su rūkymu ypač kovoti pradėta nuo 2003 metų. Sugalvota daug įspėjimų, kurių ne vienas užrašomas ant cigarečių pakelio: „Rūkyti greit priprantama. Nepradėk“, „Rūkymas gali būti lėtos ir skausmingos mirties priežastis“, „Rūkymas žudo / Rūkymas gali pražudyti“. Mano galva, itin veiksmingas būtų: „Rūkymas kenkia potencijai“...

– Dėl rūkymo jūs sergate labai reta liga.
– Ar labai reta, gydytojau?
– Labai reta, pavadinimą pats turėsite sugalvoti.