„Primiršti tekstai“. Niekas niekad nežino, iš kur ateis laimė

Benzinas pabrango, elektra pabrango, maistas pabrango, butai pabrango, užtat jachtos atpigo. Niekad nežinai, iš kur ateis laimė.

Jau ketvirtoji metų savaitė. Sako, prasidėjus metams, vangiausios ir liūdniausios būna pirmosios trys savaitės, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Nors iš tikro Naujieji metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai susitarimo reikalas. Europoje jau ne vieną amžių Naujųjų metų atėjimas siejamas su sausio pradžia. Yra kaip yra.

– Ko toks liūdnas? – paklausiau bulvare sutikto bičiulio.

– Metų pradžioje visados toks būnu, – atsakė.

Trys pirmosios naujų metų savaitės – rimties laikas. Bet toks laikas juk kažkuo prasmingas. Jam būdingesnė klasikinė muzika. O juk tyrimai byloja, jog restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Sausio pirmosiomis dienomis apžiūrinėjate kalėdines bei naujametes dovanas ir, jei jums jos visiškai nereikalingos, galvojate, kaip tuo balastu atsikratyti, mąstote, kam perdovanoti, žinokite, kad mūsų, senjorų, jaunystės laikais buvo dar blogiau. Šiandien dovanos tapo praktiškesnės. Prisimenu, prieš kelis dešimtmečius bičiulis nusivedė mane į sandėliuką parodyti, kiek prisikaupę nereikalingų dovanų. Taurės, kavos aparatai, ypač nustebino didžiulis toršeras. Pagiriamąjį žodį noriu tarti tiems, kurie dovanoms neskiria jokios reikšmės ir kalbėti šia tema neturi reikalo. Manau, jog apie dovanas dažniausiai kalba tik tie, kuriems jaunystėje šūdą dovanodavo.

Sausio pradžioje ištuštėja klubai, nes tai metas, kai nebesitiki pažinčių (net internetiniai pažinčių skyreliai, atrodo, rečiau beatsiverčiami), sausio pradžioje susilpnėja viltis, kad kažkada laimėsi loterijose, ir mažiau beperkama teleloto ar kitų loterijų bilietų. Ir į būrimo salonus mažiau bevaikštoma. Vienas ateities pranašautojas guodėsi, jog kai pasisiūlęs praeiviui išpranašauti ateitį, tas spyręs jam į tarpukojį.

Sausis turi ir gerų savybių, bet labai nedaug

Viena gera pirmųjų sausio savaičių savybė – susikaupimas. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Sako, gerų sausio savybių daugiau ir nerasi. Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo: susibara, susitaiko, uždainuoja. Girdėjau klausimą – kokia profesija žmogaus, kuris darbe vadovaujasi įgytomis žiniomis, sąžine ir nuo nieko nepriklauso? Vieni sakė, jog tai teisininkas, bet paaiškėjo, jog ne. Kiti tvirtino – žiniasklaidos darbuotojai. Pasirodė, taip pat ne. Kas gi tada? Atsakymas labai paprastas – buhalteris.

Pasaulyje mums jau daug kas atsibodę, nebemokame džiaugtis. Suprantama, kad šimtas buhalterių vienoje vietoje – nuobodi draugija, bet reikia ieškoti išeities ir neprarasti optimizmo.

Burbame, kad žiema per šilta, būtų šalta žiema – burbėtume, kad per šalta. Dar labiau negu orais esame nepatenkinti valdžia, kitais žmonėmis, įvykiais, bauginančiomis prognozėmis. Iš pokalbių ryškėja, kad kiekviename iš mūsų snaudžia ekonomikos, socialinio aprūpinimo ir užsienio reikalų ministrai. Mus visus suspaudusi neviltis, netikėjimas, neapykanta. Problemų – iki kaklo. Ištisas bėdų turgus. Niurzgėti, piktintis, raukytis jau seniai tapo kasdienybe. Niurzgant truputėlį palengvėja. Kiek šiandien mūsų šalyje nelaimingų žmonių. Ir visi jie nelaimingi savaip. Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate turtingai, sunkiai besiverčiantieji tai prisimena.

Gyvenimas tai scena

Dažnai sapnuoju sceną ir save, stovintį joje. Tuoj prasidės spektaklis, turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savojo teksto. Slogi ir nemaloni savijauta. Vis galvojau, kad tokie sapnai lanko tik mane vieną, bet neseniai perskaičiau dar vieno tokio pat ar labai panašaus sapno sapnuotojo prisipažinimą. Ir dar sužinojau, jog jeigu būtų apklausa, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Sako, gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti.

Prasidedant metams, vis pamąstau apie aplink esančius šviesius žmones. Iki šiol manau, kad tai ne šios Žemės gyventojai. Jie niekada neįžeis kito, niekada apie kitus blogai negalvos, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melų bei klastos. Jie nežinojo, kas tai yra. Viskas, kas bloga, jiems svetima. Jie atvykę tarsi iš kito – geresnio – pasaulio.

Viena moteris neseniai sakė, jog ji geresnio gyvenimo ieškanti knygose, kine, o ypač serialuose. Vaikystėje buvau pradėjęs žiūrėti serialą „Santa Barbara“. Tiesa, greitai nustojau, nors ir imponavo turtuolis Kapvelas, kuris, vaikščiodamas su chalatėliu po rūmus, vis prieidavo prie bariuko įsipilti ko nors iš grafino. Neslėpsiu, pradėjus rodyti „Naisių vasarą“, pažiūrėjau kelias serijas. Herojai gana nuobodžiai ieškojo kažkokio laiško. Po dviejų ar trijų mėnesių, žiūriu, jie dar to paties laiško ieško. Žiūrėjau ir keletą „Moterys meluoja geriau“ serijų, bet filmas greitai išsisėmė. Nors man gražūs žmonės, serialus žiūrintys, visgi turiu pasakyti, jog gyvenimas įdomesnis nei serialai.

O jei dar apie „Santa Barbaros“ Kapvelą bei jo nepraėjimą pro barą, tai, jei būtų tekę atsidurti skęstančiame „Titanike“, galvoju, ką būčiau daręs, laivui skęstant. Pamenate: vieni meldėsi, kiti rašė laiškus, jog gal kas nors juos perskaitys, kiti tiesiog bučiavosi, o keli pagyvenę ponai sėdėjo laivo bare ir gurkšnojo viskį. Be abejo, rinkčiausi jų draugiją.

Pažadus įgyvendina tik 8 proc. žadėtojų

Prasidedant Naujiesiems, būdinga duoti kokių nors pažadų. Sako, jog jei davei tokių pažadų, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausia pažadų, prasidedant metams, susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 proc. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę.

Malonu, kad lietuviai kuo toliau, tuo labiau išmoksta savo pasiekimais didžiuotis. Pasiklausius reportažų iš Dakaro, atrodo, kad be lietuvių jokie kiti ekipažai ten ir nevažiuoja. Gal tik moterys pernelyg drąsiai pradėjo girtis, jog atėjo jų laikas, ir štai tarp kino festivalių nugalėtojų nebematome nė vienos moters režisuotos juostos. O juk visai neseniai dar ir kiek jų buvo.

Jeigu nežinai, iš kur ateis laimė, nežinai ir iš kur ateis nelaimė. Bičiulis, pasirašantis Rolandu Popalme, „Literatūroje ir mene“ tęsia aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų istorijas. Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir Plutonas guodėsi. „Aš nebe planeta“, – sakė tas. „Apie mus nebesisuka saulė“, – sakė anie.

O pabaigai vėl norisi grįžti prie Kapvelo ir „Titaniko“. Nuskendus laivui, vyrukas laikosi įsikibęs durų už užrašu „Baras“. Priplaukęs draugas apsidžiaugia: „Žinojau, kur tave rasti.“