„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kam pa­tin­ka ru­duo – pa­kel­kit ran­kas

Fo­to­me­ni­nin­kas Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas feis­bu­ke skel­bia nuo­traukų ciklą „Neį­var­dy­to lai­ko po­rtre­tai“. Šiau­liai ir šiau­lie­čiai prie­š ke­tu­rias­de­šimt ir dau­giau metų. Štai 1979 m. nuo­trau­ka „Pag­rin­dinė gatvė“ – eilė prie mėsos par­duo­tuvės „Kum­pis“. Pa­me­na­te virš par­duo­tuvės ka­ban­čią kiaulę. Taik­liai nuo­trauką ir laik­metį api­būdi­na fi­lo­so­fas Jur­gis Die­liau­tas: „Eilė tai ano lai­ko iš­kar­pa, nu­kirs­ta ano gy­ve­ni­mo at­kar­pa. Lai­kas eilė­je tar­si lau­ki­mo vie­novė, bend­ra­vi­mas, bet iš tik­ro tai irz­lus, ner­vin­gas, ne­kant­rus lai­kas.“

Nuotrauka daryta rudenį. Žmonės jau su paltais, visi tamsiais, ir aplink vien pilkuma. Gal pavasarį ar vasarą ši eilė atrodytų mieliau, nors vargu ar bet kuriuo metų laiku ką nors gero gali pasakyti apie eilę. Bet, regis, rudenį ypač.

Ar laimingesni tie, kurie nelaukė rudens ir juos ruduo užklupo netikėtai, ar tie, kurie pasitiko rudenį kaip lauktą svečią? Kas atsakys? Mąstau, nėra daug besidžiaugiančiųjų rudeniu. Sakome: „Ruduo.“ Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio žodžio vieną žodį: „Lietuviškas ruduo.“ Taps dar liūdniau. Ruduo – tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, naršyti telefone, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi.

Vis dažniau lyja, stiprėja vėjai, daugiau depresijos, dangus pilkas pilkas ir didžiausia švente tampa retkartėmis išnyranti saulė. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. O dar tas koronavirusas. Nors gal čia tik man ir dar keletui taip atrodo. Žiū, poetai ir eseistai kokiais gražiais žodžiais apibūdina rudenį. O ką apie rudenį sako žurnalistų gatvėse pakalbinti žmonės? Veik visiems ruduo patinka, randa tame metų laike ką nors neįprasto. Žmonės nori sakyti gražius žodžius ir būti geri.

Kelionių ilgesys

Ankstesnes vasaras leisdavome keliaudami. Ir rudenį keliaudavome. Kai kurie šiuo metų laiku kelionėn susiruošdavo dar mieliau nei vasarą. Pamenu, praėjusį 2019-ųjų rudenį Lvivo (nors dažnai dar sakome Lvovo) operos ir baleto teatre spektaklius stebėdavo veik vien lietuviai. Teatre jausdavaisi it Lietuvoje. Taip pat ir ne vienam Lvivo restorane. Gidė iš šio Vakarų Ukrainos miesto Veronika Mazur atsiuntė kamerinio ansamblio koncerto priešais to miesto Šv. Petro ir Povilo bažnyčios duris įrašą. Norėtųsi vėl ten nukeliauti.

Liūdna be kelionių, tad pamąsčiau, o kaip mes gyvenome sovietmečiu, kai be plačiosios tėvynės niekur keliauti negalėjome, tarsi Vakarų kraštuose tuo metu būtų siautęs virusas ir mūsų, kad apsaugotų nuo jo, ten neleisdavo. Visos kelionės būdavo iki Palangos ar Šventosios ir atgal.

Tiesa, nukeliaudavome į Rygą, Taliną, kai kas prisiruošdavo prie Juodosios jūros, pasiekdavome Vidurinę Aziją. Į Sibirą lietuviai vykdavo tik aplankyti savo tremties vietų. Kaip ten bebūtų, kelionės nebuvo populiarios ir jos nebuvo skatinamos (nebent teminės TSRS teritorijoje – skirtos tautų draugystei), nes kai žmonės pradės keliauti, tuoj ims veržtis ir į Vakarų pasaulį.

Prisimenu Lietuvos kinematografininkų keliones prie Juodosios jūros. Kino scenarijuose jų herojai mąstydavo apie gyvenimo sunkumų nugalėjimą, šviesų rytojų, o tą jų mąstymą ekrane turėdavo atspindėti bangų mūša į pakrantės akmenis. Kadangi Baltijos krantuose tokių akmenų nėra, vykdavo į Krymą ir ten kokias penkias dienas ar net ilgiau filmuodavo tą bangų mūšą. Ir pailsėdavo, ir dar dienpinigių gaudavo, o Kinematografijos komiteto vadovai tokių kelionių negalėdavo nepateisinti, nes viskas dėl šviesaus rytojaus, o anuomet jis buvo svarbiausias.

Kur mokėsi Kudirka ir vyskupavo Baranauskas

Bičiulis pasakoja, kad kiekvieną dieną prisimena šalis ir miestus, į kuriuos buvo nukeliavęs, ir tais prisiminimais tarsi vėl juose atsiduria. Panašiai ėmiau elgtis ir aš, siūlydamas prisiminti keliones ir savo skaitytojams. Šiandien noriu paklausti: ar buvote Palenkėje?

Sako, jei ne trys seni Jogailos riteriai, nebūtų Seinų ir nebūtų netgi visos Palenkės. Dėl jų senumo atsirado toks miestas – Seni. Aplink buvo LDK valdovų medžioklės plotai ir taip kilo pavadinimas Palenkė, kuris reiškia, kad tai Lietuvos žemės greta Lenkijos. Vaivadija įkurta 1999 m. ir jai parinktas Lenkijos baltojo erelio ir Lietuvos Vyčio viename skyde herbas.

Miestelio pagrindinė gatvė atsiremia į Mergelės Marijos baziliką, už kurios dominikonų vienuolynas, atiduotas kunigų seminarijai, kurioje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas ir, gal mažai kas žino, čia studijavo Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris vėliau apsisprendė, jog kunigystei stokoja pašaukimo. Vienuoliai dominikonai seminaristams užleido savo patalpas, nes daryti gerus darbus dominikonus įpareigoja jų vardas: dominus – „viešpaties“, canus – „šunys“.

Didžiausia veikla Seinuose išsiskyrė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kuris čia ir mirė. Palaidotas bazilikos koplyčioje, o šalia bažnyčios skulptorius G. Jokubonis sukūrė puikų jo paminklą (architektas
V. Čekanauskas). Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. A. Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilęs lietuviškai.

Palenkėje verta aplankyti Vygrius ir Augustavą. Vygriuose žavi barokinis bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis. Bažnyčios požemyje ant sienos nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“. Ji atlikta ant sauso tinko al secco technika, kaip ir Vilniaus katedros požemiuose esanti freska, tik Vilniaus freska net daugiau nei 300 metų senesnė ir nutapyta XIV amžiuje, kai Vygriuose esanti – XVII–XVIII amžių sankirtoje.

Įdomiausia vieta Palenkėje – Augustavo kanalai. Maždaug 1550 m. Žygimantas Augustas juos čia jau norėjęs statyti bei Vyslą sujungti su Nemunu. Ne veltui miestas pavadintas Žygimanto Augusto vardu. Tiesa, darbai buvo pradėti 1824 m., o baigti po keturiolikos metų.

Vienoje kanalo pakrantėje popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo garbei pastatyta koplyčia ir paminklas. Gidai plaukiantiesiems sako, jog jie plaukia tuo pačiu laivu, kuriuo plaukė ir popiežius. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes gretimame laive jų gidas irgi sako tą patį.

Kaip baigsis 2020-ieji?

Kai aplink gąsdina koronavirusas, norisi gražių istorijų. Kad ir apie bėgiką, kuris nuo kitų stadione atsiliko net keturiais ratais. Tai buvo laikas, kai atsilikusių ratu dalyvių dar nenuimdavo iš trasos. Taigi, visi įveikė trasą, o tas atsilikėlis ir toliau bėgo. Žiūrovai pradžioje švilpė, kai jis bėgo antrą ar trečią ratą, pradėjo juoktis, o jam bėgant ketvirtąjį ratą, ėmė ploti.

Sako, vis daugiau atsiranda žmonių, besiklausančių audioknygų. Puiku, kai, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ar telefono ekrano ir jas nualinęs, duodi bent šiek tiek joms pailsėti. Imama suprasti tokių knygų reikšmė. Mes daug ko gyvenime mokomės. Kad ir toks pamokymas – nesirink buto, rinkis kaimynus. Dėl ko plyšta asfaltas? Sugeria visus vairuotojų keiksmus. O moterims veidrodį puikiausiai atstotų vietoj jo užrašas ant sienos – „Tu esi labai graži“.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštų rūbų ir nuotaika iškart bus kita. Derinkite pačius netikėčiausius raštus bei stilius: kamufliažo spalvas, elegantiškus šalius, odinius švarkelius, klasikines rankines...

Yra teigiančiųjų, jog ruduo, ypač rugsėjis – vasaros pratęsimas. Tiems, kam vasara jau baigėsi, siūlau pagalvoti, jog greitai prabėgs ir ruduo, po to žiema, o tada, žiūrėk, jau ir pavasaris. Bet, grįžtant į kasdienybę, nori nenori vėl ima kankinti klausimas, kaip baigsis su tuo nelemtingu virusu Juk galėtų tuo pasidalyti žydai, nes pas juos dabar 5780 metai, tad ar sunku jiems pasakyti, kaip baigėsi 2020-ieji...