„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kai aš ma­žas bu­vau

Šian­dien, be­skai­ty­da­mas vieną po ki­tos kny­gas, pamąs­čiau: o ko­kia ma­no pir­mo­ji per­skai­ty­ta kny­ga? Na, ne­skai­tant tų, kur reikė­jo kažką nu­spal­vin­ti, kur teks­to tik vie­nas ki­tas žo­dis, o dau­giau­sia pie­ši­niai. Tad, ne­skai­tant tų, pirmą­ja lai­ky­čiau Vil­hel­mo Hau­fo pa­sakų knygą „Špe­car­to smuklė“. Ją man pa­do­va­no­jo iš Kau­no at­vy­ku­si te­ta, tėčio se­suo.

Tetai jaučiau pagarbą, nes imponavo jos išsilavinimas, lankantis pas ją Kaune, grožėdavausi įrengtu butu su senoviniais baldais, paveikslais. O ypač stebino jos vyras, kurį, aišku, galėjau vadinti dėde, rodęs man didžiausius pašto ženklų albumus, o ypač jo apranga – namuose jis vaikščiojo vilkėdamas šilkiniu ilgu iki žemės chalatu. Dar žavėjo jų sūnus, mano pusbrolis, žaidęs lauko tenisą ir buvęs viena iš pirmųjų Lietuvos rakečių. Jis buvo dešimt metų vyresnis už mane, tad didesnio dėmesio iš jo nesulaukdavau, nors labai norėjau draugauti. Dabar mes labai geri draugai, abu jau pasenę ir tie dešimt metų nebeturi jokios reikšmės.

Šia istorija norėjau pasakyti ir tai, kad labai svarbu, kas tau įteikia pirmąją knygą. Tai gali skatinti norą skaityti ir pamėgti knygas. Skaitydamas Haufo pasakas, išgyvenau dėl mažojo Muko ar Nykštuko Nosies likimo, paslaptimi dvelkė pasakojimai apie kalifą gandrą, vaiduoklių laivą, nukirstą ranką... Atrodė, kad sėdžiu tarp vyrų toje Špecarto smuklėje ir klausausi jų pasakojamų istorijų.

Didžiojo laikams. Tiesa, pastebėjau, jog jaunimo nėra tos laidos žiūrimos, jie gyvena savo laikmetyje ir juo apsiriboja, o žiūri tas laidas daugiausia anuo laikmečiu gyvenusieji, ypač kieno jaunystė paskendo giliame sovietmetyje

Kieno jaunystė paskendo sovietmetyje

Kodėl pasakoju šią istoriją. Praėjusiame tekste užsiminiau, kad deficitu yra buvę knygos. Užsiminiau ir, tai prisiminęs, pats nusistebėjau. Betgi buvo. Naktį eilėje stovėjo žmonės, norėdami užsisakyti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų. Didelė laimė buvo pažinoti knygyno vedėją ar pardavėjas. Šeimininkai prieš svečius didžiuodavosi pilnomis knygų lentynomis. Tiesa, kiek jų buvo perskaitę – kitas klausimas.

Deficito būta visur, tad ir blato būta daug. Vis prisimenu, kaip kartą iš knygyno pasiėmiau naują man paliktą knygą, kuri smirdėjo silkėmis. Pamąsčiau, jog iš žuvies parduotuvės mainais už knygas pardavėjai atnešė silkių (irgi deficito) ir ši jas neatsargiai buvo ant knygų padėjusi.

Pagaliau ir drabužių, ir batų, ir baldų, ir kitų parduotuvių (net tos pačios jau minėtos žuvies) darbuotojai buvo patys gerbiamiausi žmonės. Tokie buvo ir restoranų administratoriai ar bent rūbininkai. Pastarųjų dabar net nelikę, o anuomet ir jie galėdavo padėti patekti į restorano vidų. Šiandienos jaunimui atrodo keista, nes užsinorėjai į kavinę ir eik – visur esi laukiamas, tiesa, jei tik ne karantinas.

Tas pats buvo ir su teatru. Gyvenau tuomet Vilniuje, tad kai į Vilnių gastrolių atvažiuodavo Kauno, o ir Šiaulių dramos teatrai, žmonės, kelias valandas prieš atidarant bilietų kasas, prie jų rikiuodavosi. O Vilniaus teatrai kiekvieno mėnesio 20 d. pradėdavo pardavinėti bilietus į kito mėnesio spektaklius. Tad jau nuo 19 mėnesio dienos kai kurie pradėdavo laukti prie kasų. Aišku, tai tie visi sąžiningieji, o visi kiti patekdavo per jo didenybę blatą.Daugelis pamėgome prieš keletą metų apie aną laikmetį rodytas TV laidas „Kai aš mažas buvau“, kurias vedė Viktoras Gerulaitis. Dabar tokių laidų dar daugiau. Ypač mėgstama LRT „(Pra)rasta karta“, o ir „Istorijos detektyvai“ daugiau dėmesio skiria sovietmečiui nei Vytauto

Moters statybininkės siluetas tekančios saulės fone

Prisimenu, laidos „Kai aš mažas buvau“ vedėjas Viktoras Gerulaitis sėdėdavo prie tokio mažo trikampio stalelio ant trijų plonyčių kojų. Žmonės anuomet išmėtė senuosius stalus, o pirko tuos mažyčius, kuriuose net medžio nebuvo, tik pjuvenų plokštė. Taip ir su kitais baldais.

Taigi, sėdėdavome prie tokių trikampių stalelių ir per juodai baltą televizorių žiūrėdavome laidas „Linksmųjų išradingųjų klubas“ ar „Anuka, dievuški!“ Pastarąja laida jau anuomet norėta pagerbti moteris, o spaudoje ypač buvo išskiriami straipsniai apie moters statybininkės siluetą tekančios saulės fone. Televizijų programos anuomet buvo tik dvi: Respublikinė ir Centrinė. Centrinė, aišku, Maskvos, pabrėžiant šios programos pirmumą ir svarbą.

Atskira tema galėtų būti mūsų ministrų ir kitų ūkio valdininkų kelionės į Maskvą pilnais lagaminais skilandžių ir šnapso „Malūnininkas“ butelių, kaulyjant Lietuvai paskyrų technikai ar trąšoms. „Malūnininkas“ padėdavo įveikti ne vieną kliūtį, nes buvo stipresnis už rusišką vodką. Tiesa, maskviečius pasikviesdavome ir Lietuvon, beveik vien tam Palangoje buvo pastatyti poilsio namai „Linas“.

Dažnai netgi su svečiais susėsdavome ne svetainėje prie to trikampio stalelio, o virtuvėje – ankštoje, prastai apšviestoje, užtat šiltoje ir jaukioje. Virtuvė buvo laisvės žodžio salelė, čia galėdavai išgirsti ir naujausią politinį anekdotą. Aišku, svarbiausi žodžiai būdavo tariami labai tyliai, visi svečiai sėdėdavo aplink virtuvės stalelį susispaudę ir surėmę galvas.

Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais, jog pirmuosius susėdusiuosius pokalbių virtuvėje būtų galima pavadinti disidentais, jis, mano liūdesiui, paprieštaravo, nes, anot jo, pirmieji pokalbių virtuvėje susėdo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kuris paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kuris – madingo audeklo gabalą.

Ne laikas eina, bet mes einame

Neseniai vaikščiojau Draugystės prospektu. Pirmyn, atgal. Gal dešimt kartų. Šaligatvis platus, nuvalytas, o ir žmonių vos vienas kitas. Užėjau į geležinkelio stotį. Tuščia. Užklysdavome čia jaunystėje. Net mokyklinių išleistuvių naktį visi atėjome. Buvome jauni ir norėjome būti kelyje. Kai vėliau manęs klausdavo, ką, be Kryžių kalno, rodyčiau į Šiaulius atvykusiam svečiui, sakydavau, jog vesčiau į stotį ir rodyčiau traukinių į kitus miestus tvarkaraštį. Dabar taip nebejuokaučiau, nes Šiauliai pasikeitę ir miestas tampa tavo miestu.

Bičiulis sako, jog kai baigsis karantinas, vyks į Ramybės slėnį šalia Rietavo ir veš ten akmenį, nes yra sena tradicija atvežti į tą slėnį akmenį, kad išsipildytų noras. Visi laukiame kelionių. Mielai skamba net viena iš primityvesnių Ovidijaus Vyšniausko dainų: „Sugrįšiu į Šilutę, / Sugrįšiu pas močiutę, / Sugrįšiu, nes visiems kartu smagiau.“ Anksčiau ji kažkaip pro ausis praslysdavo.

Senas anekdotas byloja, jog sinoptikai pralošė dėžę degtinės žmogui, sergančiam reumatu. Anekdotas pasenęs, nes nesakysi, kad sinoptikai neatspėja. Bent jiems pavyksta.

Draugams muzikantams pasakoju šį anekdotą. Atrodo, jis jiems tinka ir patinka.

Po simfoninio orkestro repeticijos du muzikantai kalbasi: „Dabar bėgam į įrašų studiją.“ Nubėgus pirmasis sako: „Birute, du po šimtą. Šiandien užrašykit man.“

Netikėtai į rankas pakliuvo senas miesto laikraštis. Kažkuo buvęs apipiltas, net mėnuo ir diena išsitrynę, įžiūrėjau tik metus – 1972. Iškart pamačiau Auksės Vasaitytės (kas prisimenate Auksę?) eilėraštį: „Net nesurankiojęs šukių, / Viską užsėjai žole. / Ir pamačiau aš, kad sagė / Liko sudužus žalia. / Užmirštą vasaros šaką / Tyliai kartosi aide.“

Sena išmintis sako, jog ne laikas eina, bet mes einame. Vis prisimenu prancūzų komediją „Visada norėjau būti gangsteriu“, kur penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją „kadrinti“. Ši nusišypso, išgirdusi jų liaupses, ir irgi juos pagiria: „Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį.“