„Pri­mirš­ti teks­tai“. Bent orais ga­li­me pa­si­džiaug­ti

Se­niai taip bu­vo. No­ri ne­šal­tos žie­mos – pra­šau. No­ri kaž­kiek šal­čių – pra­šau. No­ri snie­go, žiūrėk, ir pa­snin­ga. Kai vis­kas blo­gai, bent orai ge­ri. Nors mes vis tiek bur­ba­me – norė­tu­me dar ge­res­nių orų. Bet ar ge­res­nių be­būna? Da­bar pa­tys ge­riau­si.
 

– Ko toks liūdnas? – neseniai paklausiau bulvare sutikto bičiulio.

– Metų pradžioje visados toks būnu, – atsakė.

Sako, prasidėjus metams, vangiausios ir liūdniausios būna pirmosios penkiasdešimt dienų, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Nors šie metai visiškai kitokie. Vieni sutikome Naujuosius metus, vieniems ir toliau likimas lemia būti. Tampame kažkiek kamalduliai. Vienuolių kamaldulių beveik nelikę (Lietuvoje jie buvo įsikūrę Pažaislio vienuolyne). Tai vienuoliai, duodavę tylėjimo įžadus.

Šiandien reta sakančiųjų: „Man viskas gerai.“ Sako, nesiskundžia tik namisėdos, nes dabar jų dienos – namisėdų metas. O skųstis visad rasime kuo. Štai bičiulis, persirgęs kovidu, skundžiasi, jog niekur iš namų neišeidavęs, jokių svečių namuose nepriėmęs, net maisto produktus ir kitus būtinus daiktus jam palikdavo anapus durų, ir štai susirgo. Labiausiai išgyvena, kad galėjo švęsti, visur lankytis, o to nedaręs. Prisiminiau suvalkietį, pirkusį du loterijos bilietus ir išlošusį automobilį. Žmogelis krimtosi: „Kam aš tą antrą bilietą pirkau?“

Bičiulis sako, kad labiausiai laukia kavinių atsidarymo. Prisiminiau klajojantį ir ieškantį išgerti žmogelį. Pagaliau jis randa barą, užeina vidun, pažvelgia į pilnas butelių lentynas ir suklupęs sušunka: „Šventovė!“

Zelionkos kostiumas

Kas sovietmečiu domėjosi to meto žymių žmonių gyvenimais, tie yra girdėję apie siuvėją Vincentą Zelionką, kuris siūdavo kostiumus Algirdui Brazauskui, o ir visam CK bei anuomečiams ministrams. Vilkėti Vinco siūtu kostiumu galėjo retas. Jei anuomet būtų leidžiamas žurnalas „Žmonės“, toks iškart būtų atsiradęs žurnalo viršelyje. Tiesa, puikuotis turtais ar būti pranašesniam anuomet nebuvo populiaru. „Lygybės“ šūkis buvo dažnai pabrėžiamas. Privatus namas negalėjo būti didesnis nei 130 kv. m, automobilis šeimai tik vienas, na, gal tik kailinių galėjai turėti kiek nori. Bet, kiekvieną dieną vilkėdamas vis kitais, irgi būtum patekęs į anuomečius gyvenimus stebinčiųjų akiratį. Gal mažiau tų normų paisė Goda Ferensienė, nes buvo graži moteris ir kažkaip praslysdavo.

Be Zelionkos kostiumo, pasipuikuoti dar galėdavai prabangiais gėrimais (pavyzdžiui, prancūzišku konjaku ar bent armėnišku markiniu), ikrais, baldų komplektais (saloniniu „Renesansu“, „D10“, miegamojo „Liudviku“), o vienu metu netgi knygomis. Šitai malonu prisiminti. Pažinoti knygyno vedėją ar bent pardavėją buvo ne mažiau nei restorano administratorių ar rūbininką, ar netgi gydytoją. Tiesa, didelė laimė buvo pažinoti bet kurios parduotuvės vedėją.

Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė storas ir puošnus albumas „Lietuvos tapyba“. Spaustas jis buvo Vokietijoje, tad skyrėsi nuo kitų anuomet leidžiamų knygų. Tiesa, kainavo jis per 20 rublių (atlyginimas 60 rublių), bet vis tiek jis tapo deficitiniu. Po jo sėkmės ten pat Vokietijoje buvo atspaustas dar vienas panašaus dydžio albumas „Čiurlionis“. Šie albumai, be abejo, labai tiko kyšiams. Nors gal vadinkime, kad tiko dovanoms. Anuomet vieno gydytojo namuose knygų lentynoje regėjau penkis „Lietuvos tapybos“ albumus. Tiesa, turintys laisvesnio laiko gydytojai tuos albumus priduodavo knygynuose pardavėjoms, kurios iškart rasdavo jiems pirkėjų. Šiandien internetiniai senų knygų knygynai šiuos albumus pardavinėja po 5 Eur.

Žalioji paprika

Bičiulis sako karantino dienas leidžiantis virtuvėje. Anksčiau šiek tiek gamindavo, bet dabar tiesiog paniro į maisto gaminimo paslaptis. Sako, tik dabar sužinojęs, kad iš visų paprikų geriausia žalioji, o ikrai tuo geresni, kuo jų gabalėliai glaudžiau kimba vienas prie kito.

Su bičiuliu norime vadintis maisto gurmanais, tad pokalbis apie valgius užtruko (telefonu). Jei apie lietuviškus patiekalus, tai dalijomės žiniomis, kad mūsų patiekalams galima priskirti tuos, kurie minimi XIX a. ar dar anksčiau (išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“), nes XX a. lietuviška virtuvė jau nebesiformavo. Po amžiaus turėtų sekti kilmės kriterijus – valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų bei ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje – net 10 proc. Tad kulinarijos specialistai teigia, kad lietuvių bajorų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais.

Karantinas dar kartą įrodė, kad lietuvių gurmanai mirs nuo riebalų ir cholesterolio. Dietologai tvirtina, esą, vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinių trynių, suaugęs žmogus gali ir numirti, bet naiviai nustemba, kai sužino, kad šitiek trynių būna karališko šakočio gabalėly, kurį per vakarą sušveičia kelerių metukų lietuviukas.

Lietuviai greitai bet kuriuos patiekalus pritaiko savo virtuvei. Mačiau sušių be jokios žalios žuvies, vasabių ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyto kumpio gabalėliais, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais. Tai pamatę, japonų virėjai netektų amo.

Keturios damos

O šiaip gyvenimas teka normalia vaga. Kartais padiskutuojame apie politiką. Ar Rusijos bijoti, ar ją užjausti? Atsakyčiau trumpai – ir taip, ir taip. Kai sveiki, galvojame apie pinigus, kai susergame, galvojame, kaip pasveikti, kai pasveikstame – vėl apie pinigus. Ar dažnai šiandien beišgirstame žodžius „Aš tave myliu“? O jei išgirsime, tai tik neatsakykime „Aš irgi“. Bus primityvu.

Gal šiek tiek vyresnis už mane bičiulis neseniai pasibėdojo: „Senatvė jau.“ Paguodžiau jį, sakydamas, jog senatvė tai ne nuodėmė, ir dar pridūriau: „Jeigu vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiri, tai dar viskas gerai.“ Kitas mano amžiaus (artėjantis prie 70 metų) bičiulis sako, jog planuoja vesti gerokai už save jaunesnę moterį. „Nupirksiu jai automobilį“, – didžiuojasi. Įspėjau, jog jį lydės pojūtis, jog turi ne moterį, bet automobilį. Nors jei karantino metu rado savo antrąją pusę, galgi viskas bus gerai.

Tad vyrai visad bent kažkiek pakalba apie moteris (nors ką daug telefonu apie moteris pakalbėsi). Moterys kaip kortų damos. Žinia, jų yra keturios. Tačiau literatūroje dažniausiai minimos dvi: čirvų ir pikų. Abiem būdinga vaidentis anglams ir Aleksandrui Puškinui. Vos tik anglai ar rusas Puškinas susėda prie stalo lošti kortomis, viena dama, kur buvus, kur nebuvus, plėšia kortas jiems iš rankų ir prašo atspėti – ji čirvų ar pikų. O ką daro antroji? Antroji tuo metu stovi už užuolaidos ir juokiasi.

Klausimas – ar antrą kartą skiepyti tuos, kurie be eilės pasiskiepijo pirmą kartą? Mano nuomonė tvirta – skiepyti. Ir ne todėl, kad be reikalo bus panaudoti ir dings pirmieji skiepai, pagaliau ir ne todėl, kad toks Bažnyčios mokymas, o todėl, kad, antrą kartą skiepijant, jiems bus didžiulė gėda.

Siūloma ant kaukių rašytis vardus, kad galėtume vieni kitus atpažinti gatvėje. Šaunu būtų – eini gatve ir žinai visų praeivių vardus.