„Primiršti tekstai“. Ar dažnai kalbate apie pinigus?

Rašydamas „Primirštus tekstus“, pagalvojau, ar tekstai apie pinigus primiršti, ar ne? Ar mes dažnai apie juos kalbame? Statistika byloja, jog laimingesni tie, kurie pinigų temai skiria mažiau dėmesio. Bet ar tai įmanoma gaunantiesiems minimumą? Nors ta pati statistika praneša, jog mes niekad taip gerai negyvenome, kaip šiandien.

Bent mano jaunystės laikais televizijos ar radijo laidų apie pinigus nebuvo, žinių laidose nebūdavo jokių verslo rubrikų, ši tema reta buvo ir laikraščių ar žurnalų puslapiuose. Kalbėti apie pinigus tarsi buvo nemoralu. Nors gerai prisimenu vieno žydo pamoką, kad, norint turėti eurą, reikia gauti ne 99 centus, o 100 centų, ir jeigu to vieno cento trūks, euro neturėsi.

Pradedant garsiu ansamblio ABBA kūriniu, priskaičiavau veik dešimt dainų tema „Pinigai, pinigai...“. Esu matęs perspausdintą iš vokiško žurnalo nuotrauką, kurioje nufotografuotas žmogus šluoja pinigus, besimėtančius ant gatvės, – milijonus, gal net milijardus markių. Tačiau šių pinigų niekam nereikia – už visą tą krūvą netgi degtukų nenusipirktum. Po Pirmojo pasaulinio karo infliacija Vokietijoje pasiekė tokį mastą, kad 1923 metų pabaigoje paprasčiausi pietūs kainuodavo apie bilijoną (tūkstantį milijardų) markių.

Holivudo filmų kūrėjai sako, kad filmas bus populiarus, jei jame kalbėsi apie tris dalykus: valdžią, seksą ir pinigus. Filmai filmais, bet sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Skaičiau, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis sparčiau plinta depresija, o pas psichologus ir psichiatrus lankosi kone kiekvienas šiek tiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis ir kapitalistiniame pasaulyje savižudybių skaičius dvigubai didesnis tarp turtingųjų nei viduriniajai klasei priklausančių asmenų. Kai žmogus sako, kad pinigai gali viską, išvada viena – jis jų neturi ir niekada neturėjo. Tikrai turtingas niekad nekalbės (nesigirs), kiek kainavo jo automobilis, o jo žmona neminės savo suknelės kainos. Tokie netgi nemėgsta pozuoti blizgančiuose žurnaluose, jie nejaučia jokio pasitenkinimo, kad jiems pavydima.

Ar yra, ko negalima būtų nusipirkti?

Tik poetai ir moterys moka elgtis su pinigais taip, kaip šie nusipelno. Nors, aišku, blogai, kai pinigai pasibaigia greičiau negu atostogos. O dar tos mintys, kad turtingi žmonės laimingesni, sveikesni, kad jiems geriau sekasi. Aišku, geriau būti turtingam ir sveikam negu biednam ir ligotam. Pensininkams net girdisi, kad E. Hemingvėjus parašęs „Senius į jūrą“. Jie gal net nežino, kad Leninas yra pasakęs, jog daugiau nei 50 metų gerą gyvenimą gali gyventi tik paskutinis niekšas.

Žmonės skundžiasi, kad neturi pinigų. Tačiau eilės prekybos centruose liudija kitką. Susimąstai, jog jei dabar tiek norinčiųjų kažką pirkti, kiek jų būtų, jei pinigų turėtų... Prekybos centrai, tiesa, nesutriko: prieš pirkėjus jie laimi – atveža daug daugiau prekių, negu šie gali išpirkti... Dargi nuolaidas daro: žiūrėk – buvo nuolaidos 20 proc., po to – 50 proc., o dargi 75 proc. būna. Tad kitas etapas – prekybos centrai pradės dalyti prekes nemokamai, o dar kitas – atėjusiesiems pasiimti prekių pinigų pridės.

Ar yra, ko nebūtų galima nusipirkti? Sveikatos? Bet gydytojai tuoj paklausia: „Kas jums sakė, kad sveikatos už pinigus nenusipirksi?!“ Neabejotinai iš lietuvių taupiausi yra suvalkiečiai. Ar kada nors buvo koks nors suvalkietis garsus krepšininkas? Suvalkiečiai negali mesti į svetimą krepšį. Net savo mobiliuosius telefonus visados svečiuose įkrauna. Visgi teigiama, kad lietuviai nemoka taupyti. O vokiečiai, girdi, yra taupūs ir apdairūs. Pats metas griauti stereotipus. Ir mokytis iš lietuvių – kur matyta, kad būtų pensininkų, kurie sugeba iš 300 ar 200 eurų pragyventi visą mėnesį.

Nors šiaip jau Vokietijoje vadovai yra nukryžiuojami, užsakę keliais tušinukais daugiau, negu to reikia biuro darbuotojams… Pasakojama, kad vienos firmos vadovas liepęs kartą vienam savo vadybininkų pademonstruoti, kaip šis sugebąs vienu metu rašyti keliais tušinukais – mat tas buvo užsipirkęs keliais daugiau, nei tuo metu jam reikėjo…

Ar minimalus atlyginimas – jau blogai?

Pamąsčiau, jog minimalus atlyginimas nėra jau taip blogai. Jis daug ką gyvenime sustato į savas vietas. Psichologai ir įvairiausi mūsų gyvenimo tyrinėtojai net išvardija minimalaus atlyginimo žmogui teikiamus pliusus. Aišku, tie pliusai daugiau skirti sielai, o ne kūnui, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui juk geriau. Turi pinigų – norisi šnapso ir mergų. O dabar prisėsk bare prie kokios nors panelės, pasakyk, kad tavo atlyginimas minimumas ar vos didesns, ir jūsų pokalbis amžiams nutrūks. Geroji krypimo į kairę pusė tik ta, kad vyrai su meilužėmis plėtoja ekonomiką. Jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną, valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn – perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Būtų su žmonomis – valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius...

Minimalus atlyginimas padeda tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju. Tiesa, dėl antrosios teiginio pusės bandyčiau pasiginčyti. Mano galva, tokiais atvejais labiau imama remti kinų ar lenkų pramonę. Minimalus atlyginimas ne viename pažadina kulinarijos genijų. Gaudamas tūkstančius, valgai kavinėse, perki pusgaminius. 400 eurų per mėnesį atpratina nuo tokių kvailų įpročių. Atrandi net malonumą plušti prie puodų. O kur dar grįžęs gamtos pažinimo jausmas uogaujant ir grybaujant? Žvejai irgi badu nemirs. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už, naudojant įvairiausius chemikalus, užaugintus svogūnus, kai galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?

Bet didžiausias malonumas, kai, gaudamas tuos 400 eurų, dar sugebi mokamais telefonais skambinti į įvairiausius TV šou ir balsuoti už tau patinkančius atlikėjus.

Ar sunku žmogui, neturinčiam pinigų, išlikti padoriam?

Anot žydų patarlės, neturtas nėra gėda, bet tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie neturtą. Nuo senų senovės žinome, kad kai viena visuomenės dalis ima garbinti turtą, kitoje atsiranda jos atsvara ir pasigirsta neturto gynimas. Liaudies pasakose, sakmėse, padavimuose neturtėlis dažniausiai vaizduojamas savo dorybėmis pranašesnis už turtuolį. Tikrovėje gi būna visko. Ir tarp turčių, ir tarp varguolių sutiksi visokių – gerų, blogų, meilių ir piktų – žmonių. Visi žinome, išmintinguose tekstuose skaitome, kad esama niekšingų turtuolių ir kilnių neturtėlių. Bet net ir turintieji solidžias banko sąskaitas būna padorūs, kilnūs, o dažnai ir dosnūs. Ir atvirkščiai – žmogelis plikas kaip tilvikas, tačiau piktumu ir bjaurumu lenkia visus aplinkinius. B. Franklinas teigė, jog „sunku žmogui, neturinčiam pinigų, išlikti padoriam“. Nors turinčiajam – irgi.

Man patinka palinkėjimas – „Visko, ko trokšta širdis“. Kartą jubiliejaus šventėje, kai jubiliatui šito buvo palinkėta, viena moteriškė dar pridūrė: „Ir pinigų!“ Be abejo, sviestu košės nepagadinsi, tačiau iš gyvenimo dingsta visi klausimai, o lieka tik vienas: už kiek?

Sako, jog, norėdamas turėti pinigų, rinkis piniginės spalvą. Žalia, mėlyna – naujos galimybės ir nauji pinigai, geltona, ruda – taupo pinigus, balta, pilka, sidabrinė, kreminė – byloja apie pastovumą. Žinomas posakis, jog nereikia turėti daug pinigų, bet reikia jų turėti tiek, kad pakaktų, tai yra tiek, kad galėtum ką nori nusipirkti. Šiaip jau bent aš, skaičiuodamas pinigus, jaučiuosi nejaukiai, tarsi šalia stovėtų nelabasis.

Rašydamas apie pinigus, dažniausiai pasakoju šį, manau, vykusį anekdotą.

Rytą atsikėlęs vyriškis apžiūrinėja save vonios veidrodyje... Atrodytų, jog gyvenime jam reikia tik džiūgauti – verslas sekasi, prabangus namas, puikus automobilis, bet kai pasižiūri į save veidrodyje... Baisiai jau jis negražus: storas, kažkoks sukrypęs...

Grįžta į miegamąjį, kur guli nuostabaus grožio mergina, pažvelgia į ją ir prataria:

– Ak, kaip tu pinigus mėgsti!