„Pri­mirš­ti teks­tai“. Apie mirtį ge­riau­siai pa­pa­sa­kotų mi­ru­sie­ji

Man kar­tais at­ro­do, kad ko­ro­na­vi­ru­sas – tai bai­sus sap­nas, ne­tgi vi­liuo­si, jog grei­tai iš jo pa­bu­siu. At­ro­do, jog vi­sa tai pa­sa­ka, pra­si­de­dan­ti žod­žiais, kaip kaž­koks ki­nas su­valgė šikš­nos­parnį.

Deja. Sergančiųjų daugėja. Jeigu tu neturi draugų, sergančių COVID-19, vadinasi, tu visai neturi draugų. Vieni už suvaržymus, kiti prieš. Žmonės nori laisvės, bet paskui nežino, ką su ta laisve veikti. Šiek tiek nuo kovido atitraukė rinkimai, bet jie pasimirš, nebent pradėsime organizuoti ekskursijas į Gargždus.

Dabar – Vėlinės. Girdėjau, jog kapų lankymas atspindi mirusiojo artimųjų pasaulį. Nunešame gėlių, uždegame žvakučių, tarsi norėdami atsipirkti prieš mirusiuosius – nepasakiau, nepadariau to, ką privalėjau. Dar girdėjau palinkėjimą nugyventi savo dienas taip, kad, tau iškeliaujant anapus, pasiliekantiesiems būtų drauge ir liūdna, ir gražu. Visi nemokami dalykai yra gražūs. Tarp tų nemokamų – ir mirtis.

Niekas nežino, kas laukia už mirties vartų. Nejau kraupi tuštuma? Vilties, tiesa, yra, nes jei paskutinį mūsų uostą vadiname Porto Fino ir plaukimą į jį aprašome didingai, tai jei yra uostas, turi jame kažkas ir gyventi. O ką mąsto patys mirusieji? Skaičiau, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis. Tik papasakoti apie mirtį negali.

Vėlinės – diena, kai įsižiebia visa Lietuva, tarsi dar kartą stodama į Europos Sąjungą. Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų. Įsižiebia didžiuliai mirusiųjų miestai. Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis. Manau, ten nėra jokių laiko sukinėjimų, virusų ir panašių negandų. Sako, kol nors vienas žmogus prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Viliuosi, jog gali būti ir atvirkščiai – mirusieji mus globoja.

Žodis, kuris geriausiai apibūdina rudenį

Sakyčiau, tai žodis „nostalgija“. Nežinau paslaptingesnio žodžio už šį. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis šiek tiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamų jausmų, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau. Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia. Mąstau, koks kino filmas, matytas šį rudenį, labiausiai nostalgiškas. Tokiu pavadinčiau režisieriaus Lučino Viskončio kino juostą „Šeimyninis portretas interjere“, matytą XXI kanalu.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas. Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia vaidinga šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte. Toji šeima tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas, jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo. Profesorius, pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes, rekonstruodamas vonią, šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. Kino kritikai mąsto, kad profesorius tai pats Lučinas Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti tik kalbant apie save.

Solidus ir pakylėtas ruduo

Vėlinės iš knygų lentynos paskatina išsitraukti Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Kiekvienais metais iškart atsiverčiu III „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria 1823–1824 metų įvykius, kai caro valdžios nurodymu buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Ir dar viena istorija, kuri man šiam metui atrodo ypač tinkama, todėl kasmet prieš Vėlines ją prisimenu – „Eglė, žalčių karalienė“. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Ir visgi rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau, trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas vis trumpesnis, ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą. Prisimenu savo vaikystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Jis tvirtino, kad tik taip vyras atrodo solidžiai. Vilkėdamas tamsų, tvarkingai išlygintą kostiumą, jis ateidavo į egzaminus, ir nežinau, ar todėl, ar ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus, draugas pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Dabar jis verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą, pagalvojau, kad ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Nukritęs lapas – atsisveikinimo gestas

Vienas iš labiausiai įsimintinų pastarosiomis dienomis skaitytų tekstų – mūsų profesoriaus Vytenio Rimkaus tekstas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (09.25 ir internetiniame variante). „Knygos su įrašais ir jų istorijos“. Kiek meilės knygai, o ypač profesoriui mieliausios su įrašais, kurių kiekvienas kažką primena. Pamąstykime, jog ir mums taip. Prisimeni žmones, kurių ne vienas jau išėjęs, bet juos primena šviesūs jų įrašai. Būtinai susiraskite šį tekstą. Nepamenu, kas gražiau būtų kalbėjęs apie knygas.

Man net mieli įrašai, draugų padaryti ne ant savo knygų, dauguma šių draugų net ne rašytojai, bet ant knygų, kurios jiems labiausiai patiko ir nori, kad tu irgi perskaitytum. Štai radau tokį įrašą mus palikusio dailininko Viktoro Ostašenkovo ant Trumano Kapotės romano „Pusryčiai pas Tifanį“.

Būdamas Vilniuje, stengiuosi apsilankyti Rasų ir Antakalnio kapinėse, Kaune – Petrašiūnų, savo archajiškumu mielos man ir kuklios Šiaulių senosios kapinaitės prie Talkšos. Pamenu ant vieno antkapio matytą užrašą: „Pabaiga – liūdnas akordas.“ Prisiminiau, jog tai žodžiai iš Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“: „Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia.“ Tai paskutinės romano eilutės. Maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus. Prisiminiau R. M. Rilkės eilutes: „Tie lapai krenta, krenta / Lyg toli danguj nuvysta sodai; / Lapas mestas / Tarytum atsisveikinimo gestas.“