„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ačiū, kad pa­lau­kėte

Taip no­ri­si tar­ti drau­gui, kai pa­vė­luo­ji į su­si­ti­ki­mą. Va­sa­rą vis­kas pa­pras­čiau. Va­sa­rą žmo­nės at­lai­des­ni. Nes va­sa­rą neap­sa­ko­mai gra­žu. Ry­tai sau­lė­ti, dan­gu­je var­to­si bal­ti de­be­sys, ga­li ne­sku­bė­ti ir mė­gau­tis nau­ja die­na. Spė­ji pa­si­gro­žė­ti vaiz­dais ir pa­ste­bė­ti smulk­me­nas, nors iš tik­rų­jų nie­kas ne­si­kei­čia – na­mai tie pa­tys, mies­tas tas pa­ts, žmo­nės tie pa­tys, tik ka­len­do­riu­je ki­ti skai­čiai.
 

Tad net nepastebėjome, o vasaros jau kaip nebūta. Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio. Taip rašė Viktorija Daujotytė. Menas yra tai, kas perkama. Pasakė kažkuris mūsų kultūros ministrų.

Jei kas nors manęs paklaustų, kuriame laikmetyje labiausiai norėčiau gyventi, atsakyčiau, jog nuo viduramžių iki postmodernizmo. O kalbant apie laiką, rinkčiausi Marselio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ visus romanus.

Sovietų Sąjungoje M. Proustas ignoruotas ir laikytas buržuaziniu dekadentu. Visi literatūros kritikai vienbalsiai pripažįsta, jog jo kūryba, vaizduojanti buržuaziją ir aristokratiją, – naujas žodis literatūroje, o viso gyvenimo kūriniu „Prarasto laiko beieškant“ M. Proustas įveikė laiką, pasipriešino jam. Ciklas – tai milžiniškas statinys. Pasak M. Prousto vertėjos Galinos Baužytės-Čepinskienės, šis ciklas – tai gotikinė katedra su daugybe detalių, papuošimų, smailių, vingių ir bokštelių arba Richardo Wagnerio operų tetralogija.

Sako, visame cikle įstringa trys linijos – meilės, meno ir laiko, kurios viena su kita darniai susipina. Kaip malonu skaityti žodžiais nusakomus dailininkų tapytus paveikslus. Prisiminiau, kad P. Pikaso kabinti paveikslus parodose prašydavo savo vairuotojo.

Per tiek šimtmečių niekas nepateikė aiškių laiko ir laimės apibrėžimų. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai sako, jog žmogus, nepatiriantis abejonių, skausmo, krizių, – arba idiotas, arba gyvena izoliuotas nuo pasaulio ir neturi jokių troškimų.

„Apie ką ruošiesi rašyti ateinantį penktadienį?“ – paklausė bulvare sutiktas draugas. „Apie laimingus žmones“, – atsakiau. „Tokių nebūna“, – konstatavo pašnekovas. Jeigu žmogus ir labai laimingas, vis tiek kartais jį kankina koks nors ir mažytis slogutis.

Nuo seno sakoma, kad sėkmė ateina pas tuos, kurie anksti keliasi, tai yra – laimė priklauso nuo laiko. Netiesa, sėkmė aplanko tuos, kurie atsikelia geros nuotaikos. „Juk negalime gyventi rūpinantis tik šaldytuvais, sąskaitomis ir kryžiažodžiais“, – rašė
A. de Sent-Egziuperi.

Kažkur skaičiau apie žmogų, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad senatvė ateina, kai tau 59 metai 2 mėnesiai ir 2 savaitės. Optimistai gi mąsto, kad senatvė ateina tik po 80 metų. Kaip ten bebūtų, kiekvienas turime, irgi skaičiau, 613 norų ir 7 didžiuosius troškimus, o svarbiausia, jog kai mąstome ar kalbame apie gėrį, gėrį prisišaukiame, o visi rūpesčiai išnyks tik danguje. „Kai Dievas dalijo laimę, manęs šalia nebuvo“, – skundėsi žmogelis kunigui. „Bent dabar stenkis būti šalia jo, nes vėl ką nors prasnausi“, – patarė kunigas.

LRT PLIUS vasarą rodė Frederiko Felinio filmų retrospektyvą. Aišku, pradėjo nesenstančiu šedevru „Kabirijos naktys“. Bičiulis kino išmanėlis Remigijus taikliai pastebėjo, jog Kabirijos šypsena pro ašaras filmo finale prilygsta Monos Lizos šypsenai.

Deja, kitos televizijos gyveno senais prastais filmais. Todėl nustebino per TV3 paskutinę rugpjūčio savaitę parodytas Lenkijos, JAV kino filmas „Apgaulinga aistra“. Įsijungiau atsitiktinai, pasirodo, tai režisieriaus N. Jareckio filmas su R. Giru. O kas galėjo pagalvoti, kad už indiškų-meksikietiškų serialų pavadinimo filmo slepiasi gana puikus kūrinys. Tiesa, originaliai filmas vadinasi „Arbitražas“, o čia jau lietuviai taip išsivertė.

„Po pasivaikščiojimo su šuniuku moteriškei tamsioje laiptinėje kelią pastoja netikėtas radinys. Paaiškėja, kad nužudytoji – viena iš garsiausių Ukrainos advokačių“, „Vaikų žaidimų aikštelėje ramiai miega vyras. Pasirodo, jis miega amžinu miegu“, „Į maniako pinkles patenka nepilnametės mergaitės, o vėliau jų kūnai randami be inkstų ir kepenų“ – viena mūsų televizijų reklamuoja rodomus filmus.

Vasarą pasivijo ir netektis. Mus paliko gabi ir populiari šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė. Jau antras mėnuo, kai jos nebeturime. Baigiantis vasarai, prisiminėme ir prieš dešimtmetį mus palikusį Eduardą Juchnevičių. Prisimenu Vitą, švelnią slapukę, ir jos paveikslus šviesiais gėlių ornamentais. Eduardas gi buvo įsimylėjęs ir dažnai tapė bei raižė grafikos lakštuose šv. Roką ir jam atsidavusį šunį. Jo paveiksluose jie ypač tikri. Šventasis vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo tupi ištikimiausias draugas Gotardo šuo. Tai šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas. Tikiu, Vita ir Eduardas dabar ten apie tai šnekučiuojasi.

Lietuvių dailės klasikai Antanas Žmuidzinavičius, Justinas Vienožinskis, vėliau Algirdas Petrulis ir kiti sakė, jog tapyti Lietuvoje geriausia, kai temperatūra 17 laipsnių šilumos, nes tuomet gražiausiai atsiskleidžia mūsų krašto spalvos. Pagalvojau, jog lietuviui gal tikrai tai pati geriausia temperatūra. Rugpjūtį tokia ir buvo.

Vieną rugpjūčio sekmadienį Joniškio Raudonojoje sinagogoje turėjo įvykti draugo dailininko parodos atidarymas. Atvykome anksčiau, iki parodos atidarymo dar buvo laiko, tad nutarėme gurkštelti po bokalą alaus. Buvo sekmadienis. Pasirodo, Joniškyje sekmadienį veikiantį restoraną rasti nėra lengva. Sutikto joniškiečio, panašaus, kuris gali žinoti, kur rasti atsigerti alaus, apie tai paklausėme. Sutiktasis atsakė, jog sekmadieniais restoranų niekas nelanko ir todėl jie nutarę nedirbti. O buvo jau po 15 val. (sekmadieniais 15 baisus skaičius). Sutiktasis pasakė, jog dar spėjęs prieš šią valandą nusipirkti „bambalį“ alaus ir ištiesė jį mums: „Imkit, vyrai, gal jums labiau reikia.“ Nuo to sekmadienio šis sutiktasis Joniškio gatvėje man išliks pačiu šviesiausiu žmogumi pasaulyje. Tiesa, didžiai dėkodami tam žmogui ir atsisakę jo dovanos, iškart radome ir veikiantį restoraną.