„Primiršti tekstai“. 1,5 km iki Lenino

Šiandien daug kur užtiksime tekstų apie keliones. Į Paryžių, į Norvegijos fiordus, į Egiptą, į Ispaniją, bet primiršti tekstai apie keliones į Maskvą, Rusijos gilumą, Vidurinę Aziją, netgi į Kaliningrado sritį. Tiesa, vienas kitas dėl pastarosios kelionės atsiranda, nes, panaikinus vizas ir perėjus prie elektroninių, be didesnių pastangų ten galima vykti. Andrius Užkalnis ten vykstančiuosius pavadino naiviais ir žioplais („Kaip Rusija jaukinasi naivius ir žioplus lietuvius“). Vykstantieji teisinasi: „Vykstame į Tilžę“, „Vykstame į Karaliaučių“, „Vykstame į Raušius“.

Sako, Rusijos pusė dėl palengvinto įvažiavimo nuo liepos 1 d. į Kaliningrado sritį tikėjosi iki metų pabaigos sulaukti 12 tūkst. turistų iš Lietuvos, bet tiek ir net truputį daugiau sulaukė per pirmąjį mėnesį. Pirmieji važiavusieji dalijasi nemalonia patirtimi, susidūrę su pasienio eilėmis ir lėtu muitininkų darbu. Pamatę tokį žmonių srautą, tiek Rusijos, tiek Lietuvos pasieniečiai, regis, metė papildomas pajėgas ir eilės sumažėjusios.

Už Tauragės, pravažiavęs per Nemuną Karalienės Luizos tiltu, iškart atsiduri Rusijoje, vos ne pačiame Sovietsko centre. Didžiausias eksponatas čia – centrinėje miesto aikštėje, vos 1,5 km nuo Lietuvos, stovinti Lenino skulptūra. Mūsų lankymosi dieną turėjo prasidėti kažkoks jaunimo dviratininkų žygis, tad visi jie buvo susirinkę prie to paminklo. Per garsiakalbį skambėjo muzika, garsas buvo šiek tiek gergždžiantis, bet susirinkusiųjų veidai atrodė linksmi.

Sovietske nėra ką žiūrėti, nebent į Karalienės Luizos tiltą, nes iš visų statinių jis pats gražiausias, tad buvusioje Tilžėje ilgai neužsibuvome, o pasukome Kaliningrado link.

Kaip Imanuelis Kantas išgelbėjo katedrą

Nesakysi, kad Kaliningradas nesitvarko. Miesto pakraščiuose yra visko, bet centrinė Pergalės aikštė „iščiustyta“, į akis iškart krinta spalvingų kupolų Kristaus Gelbėtojo cerkvė, Maskvos to paties vardo cerkvės atkartojimas, tik maskviškė, be abejo, didesnė. Statant tiesiog ji, laikantis mastelio, proporcingai sumažinta, nes nejau bus tokia pat kaip pačioje Rusijos širdyje. Ji veikianti, o štai liuteronų katedra virtusi tik koncertine sale ir jokių liturginių apeigų joje nebevyksta, tuo parodant, kad Kaliningradas, girdi, provoslaviškas miestas.

Tiesa, ši katedra net nebūtų atstatyta, jei ne prie jos esantis Imanuelio Kanto kapas. Nebuvo kaip neatstatyti ar suniokoti pastato, kai čia ilsisi K. Markso ir F. Engelso įkvėpėjas.

Keistai nuteikia užrašai ant įstaigų ir net parduotuvių durų: „Rėžim raboti“ ir nurodytos valandos. „Rėžimas“ bent man pernelyg griežtas žodis. O jei apie alkoholį, tai girtų gatvėje nesimatė, nebent grupelė tirtančių vyriškių, kurių drąsesnis kreipėsi į mus: „Bratja niemci, pomogite.“ Alkoholio pardavimo valandos ribotos, cigaretės paslėptos, prie kasų užrašyti tik jų pavadinimai.

Daugelis turistų laiko būtinumu nusileisti į povandeninį laivą. Nusileidžiame. Suspausta nemaloni patalpa, aplink begalė visokiausių rankenėlių, kad atrodo – ne tą pasuksi ir tikėkis nelaimės arba, įvykus nelaimei, nežinosi, kurią sukti. Galvoje kirba Kursko tragedija ir nebesinori būti patalpose, kur mažytės miniatiūrinės (tarsi vaikiškos) lovelės ir vietoj durų iš patalpos į patalpą siaurutė anga. Didžiausia atrakcija turistams – lįsti per tas angas.

Turistams dar skirtas paplaukiojimas Priegliaus upe, marcipanų ragavimas kavinukėje Brandenburgo vartuose ir apsilankymas zoologijos sode. Regis, mūsų keliautojų grupėje susibūrę vien gyvūnų mylėtojai, nenorintys matyti jų narvuose, ir į zoologijos sodą niekas nesiveržia. Tiesa, dar vargonų koncertas minėtoje katedroje. Savaitgaliais koncertai, paskelbta, vyksta 14 ir 18 val., tačiau, mums lankantis, vakarinio koncerto nebebuvo, nes nesusirinko klausytojų. Kaliningrado turistų vargonų muzika nedomina, jiems geriau landyti povandeninio laivo liukais.

Dešimt lietuviškų autobusų

Vakarop traukiame į vieną iš seniausių viešbučių „Maskva“, įsikūrusį miesto centre. Įsivaizduoju, kaip šio viešbučio kambariai atrodė sovietmečiu, bet dabar viskas europietiška, švaru. Nors, kai lankėmės, buvo dar rugsėjo vidurys, radiatoriai jau šiek tiek šilo ir ypač džiaugėmės šiltu radiatoriumi vonios patalpose.

Įdomiausia buvo ryte. Po 7 val. ėjome pietauti. Nustebau, pamatęs pilną holą žmonių. Įspūdis – tarsi prasidėjusi viešbučio evakuacija. O pasirodo, kad į darbą pavėlavo restorano darbuotojai ir jis buvo uždarytas, o anksti tęsti ekskursijos susiruošę turistai lūkuriavo viešbučio hole.

Pirma kelionė antrą lankymosi Kaliningrado srityje dieną vyko į gintaro kasyklas. Nustebino prie jų išsirikiavę autobusai. Gal dešimt. Ir visi iš Lietuvos. Ekskursantų būryje regėjau ir ne vieną buvusį mūsų parlamentarą. Tik nė vieno normalesnio, visi kažkokie „lievi“, patekę į įvairiausius skandalus. Pasirodo, Kaliningradas, ar tiksliau Rusija, tokius traukia.

Kelionę tęsėme į Svetlogorską (Raušius). Kurortinis miestelis, net ne ką besiskiriantis nuo mūsų Palangos. Mieste daug senų vokiečių statytų pastatų, prie jūros graži promenada. Į pajūrį nusileidome siaura gatvele, o kylant aukštyn, pasirinkome funikulierių. Bilieto kaina 50 rublių (72 rubliai – 1 euras), bet vietinis gidas tarstelėjo, jog vietiniams senjorams kaina tik 20 rublių. Girdi, prašykite bilieto rusiškai ir gausite nuolaidą. Ne dėl tos nuolaidos, kuri mūsų pinigais labai jau mažytė, bet įdomumo dėlei rusų kalba (stengiausi kuo teisingiau) paprašiau bilieto su nuolaida senjorams. Kasininkė, net nesuabejojusi, atrėžė, jog „pensionieram nie s Rosii“ nuolaidų nėra. Kelionės draugas Dainius juokėsi, o aš negalėjau suprasti, kaip ji skiria, ar čia žmogus vietinis, ar ne. „Gal iš aprangos, gal iš laikysenos, manierų?“ – gerai apie save galvodamas, garsiai svarsčiau ir Dainius patikslino, jog ne, o dėl to, jog koks rusas pirks bilietą į keltą, kai kalnas neaukštas ir šalia funikulieriaus nestatus kelias.

Kaliningradiečiai karalienę Luizę painioja su Liudmila

Karalienė Luizė karaliaus Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio Prūsiją XVIII–XIX sandūroje, žmona. Liudmila, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žmona (tiesa, jau buvusi), gimusi Kaliningrade. Visi kaliningradiečiai sako pajutę jos dėka į jų sritį plaukiančias investicijas. Kai Putinas buvo atvykęs į Kaliningradą, kelias nuo Kaliningrado iki kaimelio, kur gyvena Liudmilos mama, buvo išasfaltuotas, pakelę papuošė modernūs žibintai. Nežinai, ar prezidentas nesugalvos aplankyti savo uošvienės. Niekas tuo keliu šiandien nevažinėja, jis baigia užželti. Ir išsiskyrė ši pora įdomiai: Vladimiras Putinas Rusijoje paskelbė Šeimos metus ir paliko žmoną.

Rusai daug kuo mėgsta pasigirti. Pavyzdžiui, per ekskursiją po povandeninį laivą pasakojama, kad Rusija turi 40 povandeninių laivų, o Kanada – tik 3. Norėjosi įsiterpti, kad tik jie neskęsta. Pabrėžia, kad šalia Kaliningrado yra oro uostas su moderniausiais SU35M naikintuvais. Gal ir taip, o gal ir ne, nes keliai aplink tą oro uostą siaubingi ir suabejoji, ar tokie galėtų vesti link moderniausių naikintuvų bazės. Vandenynų muziejuje, anot vietinio gido pasakojimų, beveik viską pasaulyje atradę rusai, net visi Magelano žygiai šiai tautai priskiriami.

Ir apie kainas. Netiesą sako tas, kuris teigia, kad ten viskas pigu. Šiek tiek pigiau, bet tikrai nedaug. Vakarieniavome restorane „Ugly“ Kaliningrado centre, netoliese mūsų viešbučio „Maskva“. Prie durų mus pasitikusi restorano administratorė (net malonu, kad tokios čia dar išlikusios) papasakojo, jog jų restoranas garsėja mėsa, kepama ant žarijų, tai yra ant anglių („ugly“). Dainius valgė šonkauliukus (330 rub), aš lašišos kepsnį (570 rub). Išgėrėme po 100 gr rusiškos degtinės ir šviežiai spaustų sulčių. Už viską sumokėjome 1 870 rublių, tai yra apie 26 eurus.

Ar vykčiau dar kartą į Kaliningrado sritį? Ne. Bet kad apsilankiau, nesigailiu. Kiekvienam norisi įsitikinti, ar čia verta vykti. Kam patiks Kaliningrade? Tiems, kurie mėgsta Gazmanovo dainas.