Prieš šimtmečius gyvavusi tradicija atgimė uteniškio gamtos mylėtojo rankose

Tradicinio amato puoselėtojas, tautodailininkas 32 metų uteniškis aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas dar studijų laikais susidomėjo juostų vijimu ir baltiškąja kultūra bei religija. Šio amato jaunas kūrėjas nepamiršo iki šiolei: daugelį metų tobulino, ieškojo simbolių reikšmių, o šiandien savo profesionalumą gali pademonstruoti kiekvienam tuo susidomėjusiam smalsuoliui. Ši aistra kaladėlėmis vyti juostas užvaldė jauną tautodailininką vienoje mugėje pamačius patį procesą: jis nusprendė pabandyti ir pats. Iš pradžių pirmieji blynai buvo prisvilę, tačiau laikui bėgant įgūdžiai tobulėjo ir šiandien D. Žilėnas savęs neįsivaizduoja be šio amato.

Jūsų užsiėmimas netradicinis: kaladėlėmis vejate vytines juostas. Kodėl ėmėtės šio amato?

Istorija paprasta: šio amato ėmiausi iš biednumo, nes studentiška kišenė nelabai leido įsigyti jau pagamintų dirbinių. Kažkada pasisiuvau archeologinį kostiumą, o jam papuošti reikėjo juostos. Mugėse užsukęs pas vienus ar kitus kūrėjus pasižiūrėjau ir pamačiau, kad juostos tikrai nepigios.

Jau mokyklos laikais labai intensyviai domėjausi mūsų senąja kultūra, tad savaime aišku, kad viena iš mėgstamiausių pamokų buvo istorija. Kažkas viduje kirbėjo, kad man visa tai reikalinga ir įdomu.

Vienos pagrindinių ir didžiausių švenčių, kuriose teko dalyvauti, tai Lygiadienio ir Jorės šventės. Nors anksčiau į archeologinį kostiumą daugelis žiūrėdavo kaip į egzotinį rūbą, dabar juntamas savotiškas jo atgimimas. Anksčiau šiuos netradicinius drabužius žmonės kurdavo daugiau pasitelkdami savo fantaziją, dabar požiūris keičiasi. Galbūt daugeliui atrodydavo, kad moterys nešiodavo tik lininę suknelę, apsisiausdavo vilnone skarele, nenešiodavo jokių papuošalų… Netiesa. Juk mūsų protėviai nevaikščiojo tik kailiais prisidengę: moterys puošėsi žalvario papuošalais, o kultūra būdavo tikrai turtinga. Noriu įrodyti, kad mūsų protėviai ne su kailiais lakstė, o gražiai rengėsi ir puošėsi.

Kaip sekėsi siūti pirmąjį archeologinį kostiumą: su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Pirmiausia pasižiūrėjau, kaip vienoje šventėje apsirengę kiti žmonės. Nusipirkau pigesnių medžiagų, nes bandymui tiko ir tokios. Pirmas blynas prisvilo. Tiesą pasakius, tąsyk nesinorėjo išgirsti ir nemalonių replikų. Šiandien esu įsitikinęs, kad siūti drabužį gali tikrai ne bet kuris iš mūsų: šį darbą turi atlikti profesionalas.

Siuvant kostiumą gimė mintis, kad reikia ir juostos. Vaikščiodamas Kaziuko mugėje Vilniuje ieškojau juostos, tačiau už tai mokėti 80 litų studentui atrodė pernelyg daug. Kartą pamačiau, kaip viena meistrė su kaladėlėmis pina juostą. Ji man parodė, išsamiai papasakojo. Namo grįžęs iš naujo pasidariau plastikines kaladėles, susivėriau siūlus – išėjo. Pirmąją juostą iki šiol turiu išsaugojęs. Nors pirmąsias drąsiai galėčiau pavadinti prisvilusiais blynais, tik nuvijęs kokius 5 ar 6 metrus supratau, kad įvykio savotiškas lūžio taškas.

Gal galite paaiškinti mūsų skaitytojams, kam šios juostos reikalingos?

Jeigu vertinsime ne tik istoriniu, bet ir etnologiniu–mitologiniu aspektu, juostos pirminė paskirtis – drabužiui susijuosti. Tačiau mūsų mitologija yra turtina, protėviai turėjo ypač lakią fantaziją, iki šių dienų juostos tapo savotišku drabužio elementu ir išsaugojo autentiškumą bei raštus, vyravusius prieš šimtmečius, taip pat rišimo taisykles. Mes dar nesame išsiaiškinę raštų reikšmės. Štai neretai juostose galima rasti „A“ raidę: mes žinome tik tiek, kad tai yra raidė, o pačios reikšmės taip ir nežinome.

Naudojami ir kiti pagrindiniai ženklai – varnytės ir linijos. Iš jų gimsta dar kiti ženklai: pavyzdžiui, iš varnytės galima išgauti rombą, o linijos – kryželį ir t. t.

Kodėl pasukote aplinkosaugininko keliu?

Nežinau, negaliu tiksliai pasakyti. Atsimenu tik tiek, kad galbūt aštuntoje klasėje namiškiams pasakiau, kad būsiu aplinkosaugininkas. Galbūt tam įtakos turėjo vienas renginys: dalyvavau mokykloje vykusiame renginyje, kuriame buvo ir aplinkosaugininkė. Tąkart aš žiūrėjau į gražią uniformą ir pamaniau, kad galbūt norėčiau ir aš tapti aplinkos sergėtoju. Tiesą pasakius, kryptingai to nesiekiau ir mokykloje biologijos aš nesimokiau, namų darbų nedariau, tačiau kontrolinius darbus parašydavau puikiai.

Vaikystė prabėgo vaizdinguose Kirdeikiuose – galbūt meilė gamtai užgimė būtent čia?

Esu uteniškis. Baigęs studijas vieną žiemą dar iškenčiau Utenoje, o paskui kasdien pradėjau važinėti į kaimą. Tėvai jau seniai buvo palikę miestą ir įsikūrę Kirdeikiuose. Galbūt tai įgimta: manęs netraukia miestas. O būdamas vaikas galėjau uteniškiu vadintis tik dėl to, kad lankiau miesto mokyklą. Pamenu, prieš rugsėjį mane iš kaimo atveždavo į Uteną, lyg į koncentracijos stovyklą, o mokslo metams pasibaigus tą pačią dieną išvažiuodavau atgal. Vasaromis net nežinojau, kaip toji Utena atrodo. Vaikystė prabėga tiek Kirdeikiuose, tiek Ignalinoje – čia gyveno abi mano močiutės. Laiką nuolat leisdavau pievose, pabaliuose, paežerėse – niekam nebuvo įdomu, ką mes ten veikiame visą dieną. Namo parsirasdavome tik vėlai vakare arba prievarta parsivesdavo. O nuo 14 metų pradėjau auginti bites. Juostų vijimas ir bitininkystė – du mano mėgstamiausi užsiėmimai. Niekas manęs nemokė, tačiau žinių įgijau pats. Užsimaniau bičių. Reikia ir viskas. Radau sieninį kalendorių, išsiplėšiau visus lapelius, kuriuose buvo nemažai informacijos apie bičių priežiūrą. Draugas davė man knygą „Bitininko žinynas“ – man to ir tereikėjo. Visą žiemą skaičiau ir beveik visą knygą išmokau atmintinai. Sovietmečiu parašyta knyga buvo labiau orientuota į kolūkio bitininkystę. Tačiau vienintelis literatūros šaltinis buvo tik toks. Atėjo pavasaris. Tėvai ir močiutė neturėjo kito pasirinkimo: susiradau skelbimą, kad Dusetose parduoda bites. Važiavome naktį pasiimti jų. Iš pradžių turėjau tik vieną avilį, žinių trūko. Jų turėjau tik tiek, kiek jų buvo toje knygutėje. Vienas bitininkas mane truputį pamokė, padėjo. Padovanojo vieną kitą spiečių. Dar viena sena bitininkė iš Ignalinos taip pat padovanojo kelias šeimas. Vienu metu turėjau 10 avilių, tačiau išvykęs į Vilnių studijuoti apleidau savo ūkį. Vieną žiemą bitutės išgyveno, o kitos jau nebeatlaikė. Liko tik viena bičių šeima senoviniame avilyje. Ją palikau likimo valioje.

Dabar po darbo sėdu į automobilį ir nuolat riedu į Kirdeikius. Jau seniai įpratau gyventi tokiu ritmu: žinau kiekvieną kelio vingį, kalvelę… O kokia palaima baigus darbą jau po pusvalandžio maudytis vėsiose ežero bangose.