Prieš Kalėdas – į Mažąją Lietuvą žąsies pirkti (nuotraukų galerija)

Smagių prekeivių klegesys, žąsų gagenimas, triukšmas ir pokštai, armonikos garsai ir kvieslių šūkaliojimai sutrikdė aną šeštadienį Pagėgių ramybę, mat naujojoje Pagėgių turgavietėje sušurmuliavo tradicinis Mažosios Lietuvos žąsų turgus – Tautinio paveldo produkto sertifikatu sertifikuota šventė.

Per šv. Martyną

Skaičiuoja šis renginys antros rankos pirštus, o pati tradicija gerai žinoma net iš tarpukario. Ir unikali, tik šiam kraštui būdinga. Mena ji tą laiką, kai krašto ūkininkai per šventą Martyną ypatingais bateliais (pervarę per smalą) apautas gages turgun į Tilžę varydavę ir taip savo šeimos biudžetą papildydavę. Kartu ir žinią apie Mažąją Lietuvą ir jos darbščius išradingus žmones plačiau vis paskleisdavę.

Atėjusieji čia galėjo pasijusti tarsi patekę į tarpukarį – prie pat įėjimo į turgų laukė kontrolės postas su „vachmistrais“– kontrolieriais – Fricu ir Dočiu (Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro atstovai), kurie iš akių atpažindavo apsukresnį, kokios kontrabandos – anodijos, spirito, mielių, ar net oranžų – mėginantį turgun įnešti ir iš to pinigą pasidaryti. Kontrolieriai kaip mat daboklėn pasiūlydavo pailsėti arba tyliai ausin patardavo … pelnu pasidalyti. Na o patikrą praėjusiam prekiautojui duota privilegija prekiauti su specialiu spaudu patvirtintu „Žąsų turgaus leidimu“.

Taigi daug juoko apturėję ir geros energijos visai dienai prie vartų pasisėmę turgaus lankytojai sklido kas sau, nes ir akis buvo kur paganyti, ir gomurį pamaloninti: prekystaliai lūžte lūžo nuo kaimiškų lašinių, sūrio, medaus, žuvies, prieskonių ir riestainių. Galėjai čia gauti ir kafijos ir tijos. Na ir, žinoma, kaipgi be pagrindinių turgaus „kaltininkių“. Žąsų buvo visokių – gyvų, gardeliuose gagenančių, ir virtų, keptų, šviežių. Visiems skoniams ir besiartinančių švenčių kulinariniams poreikiams patenkinti.

Žąsturgio linksmybės

O jau Žydelio Joškės (Vaclovas Kasnauskas) ir jo ponios Saros (Pagėgių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Bardauskienė) kromelės niekas apeiti negalėjo. Tik už penkiakapeikį ar trikapeikį siūlė abu ir silkės paragauti, ir burnelę „iš vidaus pasišildyti“. Joškė nieko negailėjo, nes juk jis žino pagrindinę verslo taisyklę – investuok „čiut čiut“ grįš su kaupu. Buvo čia ir auksinių laikrodžių, ir šiaip blizgučių auksu žėrinčių. Čia pat buvo galima atirusias padelkas susilopyt ir batus pasivalyti. Tik pasisukus, turguje į pamoką prie lentos ne tik ganiavą baigusius piemenukus, bet ir suaugusius žąsies plunksna taisyklingai žodį parašyti kvietė metai iš metų ta pati griežta ir teisinga „šulmeisterė“ (Meno ir sporto mokyklos dailės mokytoja Lina Ambarcumian). Pasak jos, dailų raštą visi baigia primiršti ir „dvaro pisorium“ nelabai ką šiandien bepaskirtų. Todėl kasmet ir eina turgun, vis kaligrafijos talentų ieško.

Turgus Pagėgiuose itin rimtas. Čia svarbiausia sąžiningumas, todėl turgaus aikštės pradžioje veikė Žąsų svėrimo punktas, kur norėdami sužinoti, kuri riebiausia, sunkiausia, svėrikai ant svarstyklių dėjo atvežtas parduoti žąsis. Sveriami buvo ir kiti paukščiai – kalakutai, antys. Visi duomenys surašyti į registracijos lapus. Čia, nusipirkus žąsį, buvo galima ir prekiautojo sąžiningumą pasitikrinti ir teisybės, įtarus klastą, paieškot, mat prekybos metu po turgų vaikščiojo žandarai, prižiūrėdami viešąją tvarką, tikrindami prekiautojus, ar turi leidimus prekiauti, ar sąžiningi tie prekybiniai santykiai.

Vis kur ne kur prašmėžuodavo ir gražių ponų porelė su vaikelio vežimėliu. Nekėlė jie įtarimo niekam, kol ponia, atstūmusi savo sutuoktinį, vaikelio autoriaus nepradėjo ieškoti. Sugėdinta aiškino, kad tada tamsu buvę… Žinoma, kad tokios personos netruko sulaukti ir griežtųjų prižiūrėtojų Frico ir Dočio, kurių aštrus protas ir žvitri akis nepraslydo pro storą vaikelio užtiesalą. Jį praskleidę surado daug draudžiamų dalykėlių: ir likerio, ir anodijos, ir saldainių, ir oranžų. Nepavydėtinas likimas Mažojoje Lietuvoje visada laukė tų, kurie „Ordnungą“ (tvarką) pažeisdavo….

Švarczupės už dyką ragavo

Iš gramofono sklindantį Dolskio ir Šabaniausko balsų saldumą karts nuo karto pertraukdavo Turgaus radijo diktorė (Pagėgių kultūros namų direktorė Svetlana Jašinskienė), paporindama tai apie vieną, tai apie kitą turgaus naujovę. Į šią stilizuotą radijo studiją buvo pakviesta ir Pagėgių kredito unijos, dovanojusios loterijos „Laimėk žąsį“ pagrindinį prizą – žąsį, vadovė Raimonda Tutlienė. Diktorė visaip ragino dalyvauti šventinėje loterijoje, kur kiekvienas bilietas buvo laimingas, galėjai laimėti kaimiškų krepšių, molinių puodų ir dar visokių gėrybių.

Papasakojusi apie ypač smagią kapelą iš Klaipėdos „Klaipėdos senoliai“, gerklingoji Turgaus radijo diktorė kvietė būtinai paskanauti tradicinės, tik Pagėgiuose taip skaniai išverdamos, Švarczupės (pagal senovinį receptą verdama mažlietuvių sriuba iš žąsies kraujo). Jos susirinkusiems patiekė Pagėgių neįgaliųjų draugijos šeimininkės. Su džiaugsmu studijon buvo pakviesta ir LRT laidų kūrėja Zita Kelmickaitė pasidalinti džiugiais turgaus įspūdžiais. Ši ponia iš „sostapilio“ pažadėjo, kad ateinantį sekmadienį (gruodžio 23) LRT laidoje „Ryto suktinis“ visus lietuvius, lovoje tebegulinčius, iš naujo pakvies į Mažosios Lietuvos žąsų turgų.

Amatininkų pulkai suvažiavo

Pinigėlį buvo galima išleisti ne tik žąsiai pirkti – tavorą siūlė įvairūs amatininkai, įvairių mezginių, molinių dirbinių, šiaudinių krepšių, žvakių ir kitų rankdarbių pardavėjai. Puikią „įvairių prekių kupčystę“ atidariusių Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus darbuotojų buvo pilna visur: ir fotoaparatais blyksėjo, ir svečius linksmai kalbino, ir kafijos su ypatingais imbieriniais sausainėliais ragauti davė.

Šauniosios tarpukario Lietuvoje vyravusios aprangos detalėmis ir aksesuarais pasipuošusios Vydūno viešosios bibliotekos bibliotekininkės turgaus lankytojus irgi įdomiai į veiksmą įtraukė: kiekvienas galėjo pasirašyti rankų darbo žąsies plunksnakočiu, palikti „štempelį“ (piršto spaudą) „kontrolknygėje“ (inventorinėje knygoje), tapti pirmosios Klaipėdos krašto Valstybinės bibliotekos, 1937 m. atidarytos Pagėgiuose, skaitytoju ir pasiskolinti į namus knygą su mažlietuviškai užrašytu palinkėjimu viduje.

Kasmet vis daugiau žmonių atsiliepia į išradingųjų kultūros centro darbuotojų kvietimą – turgaus dieną apsirėdyti tarpukario kaimo rūbais. Sukiojosi čia ir ponų – vietinių burmistrų, poniškomis skrybėlėmis – katiliukais – galvas prisidengusių: Pagėgių savivaldybės meras, per Turgaus radiją sveikindamas visus artėjančių švenčių proga, dėkodamas kultūros darbuotojams ir visiems pagalbininkams, turgų organizavusiems. Čia pat pakviestas Pagėgių miesto seniūnas, burmistras Dainius Maciukevičius pažadėjo tvarka turguje pasirūpinti.

Loterijos laimėtojams (matyt, ne be burtų žabangų, tiems patiems, kaip ir pernai) iškilmingai buvo perduotas pagrindinis loterijos prizas – įspūdingo dydžio žąsis.

Ilgai netilo šurmulys, šokti polkikę panorusiųjų neišgąsdino šaltukas. Sunkiai, bet šiaip ne taip „vizas“ į Mažąją Lietuvą gavusių zanavykų (tautodailininkai iš Šakių) teigimu, nepraeis nė metai ir vėl visi, kurie ilgisi kitoniškos šventės, patraukliai ir gyvai pateiktos tradicijos, mylintys Mažąją Lietuvą, vėlei skubės per šventą Martyną į Žąsų turgų, į Pagėgius.

Paporino pati turguje buvusi ir viską regėjusi Ona Kandratavičiūtė