Prienų popierinei – 235 metai!

Prienai, kaip Birštono dvaro mažas dvarelis, minimas jau nuo 1502 metų. Prienų dvarą Didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. 1579 metais, kuomet Stepono Batoro privilegijos dėka Vilniuje įkuriamas Vilniaus universitetas, Prienams tuo tarpu taip pat suteikta Stepono Batoro privilegija, pagal kurią Prienų dvaras perduodamas valdyti Gabrieliui Bekešui, ir visa buvusi gyvenvietė pirmą kartą pavadinama miesteliu. Po metų Prienams gavus turgaus privilegiją miestelis tampa seniūnijos centru. Nuo 1613 metų Prienų dvare pradeda veikti popieriaus dirbtuvės, tačiau 1701 metų Šiaurės karo metu švedų kariuomenė sugriauna Prienų valdytojų grafų Butlerių pilį ir sudegina popieriaus malūną „Moledinum Paryreum“.

Tuometinis Prienų seniūnas, LDK artilerijos generolas Kazimieras Sapiega popieriaus dirbtuves atstatyti pavedė atvykėliui vokiečiui Tyrbachui. Popierinė buvo pastatyta maždaug apie 1786 m. Ji įsikūrė 2,5 km nuo tuometinio miesto centro (pašto), Drubingės vietovėje, netoli to paties pavadinimo upelio. Ši vieta, kur stovėjo popieriaus dirbtuvės, buvo vietinių žmonių vadinama „Papierne“. Po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) visas Užnemunės kraštas atiteko Prūsijai, Prienai taip pat neišvengė prijungimo prie Naujosios Rytų Prūsijos.
E. Laucevičius knygoje „Popierius Lietuvoje XV – XVIII a.“ rašo, kad laikotarpiu, kuomet popieriaus dirbtuves valdė Tyrbachas, buvo naudojami vandenženkliai su Sapiegų herbo – Lapės – atvaizdu. Popierius su šiais vandenženkliais buvo naudojamas visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Patikrinus Kauno magistrato 1780–1800 m. knygas, buvo nustatyta, kad Kaunas taip pat naudojo Prienų popierinėje pagamintą popierių su vandenženkliais ir su G. H. Tyrbacho inicialais kaip antriniais ženklais prie madonos. Kartais inicialai GHT būdavo matomi kaip pirminiai ženklai, o kai kuriuose lapuose vandenženklis matomas vien su G. H. Tyrbacho vardų inicialais ir pilna pavarde.
Prienų popieriaus dirbtuvėse gamintas popierius buvo skirtingų rūšių: geros kokybės popierius naudotas aktams ir kitiems svarbiems dokumentams, o blogesnės rūšies buvo skiriamas nuorašams, nereikšmingiems dokumentams, įvairioms kanceliarinėms knygoms vesti bei spausdinimui. Taip pat popierinėje buvo gaminamas aukštos kokybės plonas rašomasis popierius, kurio formatas buvo 40×50 cm. Šis popierius turėjo vandenženklius ir buvo vadinamas „Hornpapir“. Tyrbachas Prienų popieriaus dirbtuvę nuomojo maždaug iki 1810 metų.

Nuo 1810 metų visos Balstogės departamente buvusios dirbtuvės, taip pat ir Prienų, valdžios sprendimu išnuomojamos Rytų Prūsijos popierininkų Kocų (Kohtz) šeimai. Kol G. L. Kocas valdė dirbtuves, popieriuje buvo dedami visoje Rytų Prūsijoje vartojami vandenženkliai, taip pat ir vandenženkliai su žvaigžde. Po 1815 metais įvykusio Vienos kongreso, kurio nutarimu Užnemunė prijungiama prie Lenkijos karalystės, o ji atiduodama Rusijos carui, Prienų popierinės nuomininkas G. L. Kocas persikelia į Rytų Prūsiją, o dirbtuvė išnuomojama Jonui Šulcui.
Apie 1820 metus Jonas Šulcas nusiperka Prienų popieriaus dirbtuves. Jam esant šeimininku, popierinė atgyja, tampa viena didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. J. Šulco pastangomis Drubengio aukštupyje, miške, buvo pastatytas naujas dirbtuvės cechas, kuriame iš jau supuvusių drebulių buvo gaminamas prastesnės rūšies popierius ir kartonas. Vėliau šioje vietoje buvo įrengtas degtukų gamybos cechas. 1823 m. popierinėje veikė net 22 įvairios mašinos, skirtos skudurams draskyti, popieriaus masei grūsti bei maišyti ir popieriui slėgti. Dirbtuvei vadovavo popieriaus meistras Adomas Pilta, be jo, dar dirbo 10 popieriaus pameistrių.
Per metus popierinėje buvo pagaminama 15001 rėzų skirtingų rūšių popieriaus. Brangiausias gaminamas popierius buvo didesnio formato laiškinis, kuris kainavo 36 auksinius už rėzą, tuo tarpu pigiausi buvo vyniojamas popierius ir kartonas. Taip pat buvo gaminama: mažesnio formato laiškinis, geresnės ir paprastos kokybės „Fein Adler“, didesnio ir mažesnio formato konceptinis juodraščiams, didesnio ir mažesnio formatų spausdinimui skirtas „Gemein Adler“, paprastas popierius, skirtas spausdinimui, ir popierius gaidoms. Iš tokio ilgo rūšių sąrašo galime spręsti, kad popierius buvo gaminamas tikrai įvairus ir pritaikytas kiekvieno jį perkančiojo reikmėms.
Panaikinus baudžiavą, Lietuvoje ėmė sparčiau vystytis pramonė. XIX a. septintajame dešimtmetyje tuometinėje Vilniaus apskrityje buvo pastatytos dvi popieriaus dirbtuvės, kurias pagal gamybos būdą galima priskirti prie fabrikinių-gamyklinių įmonių tipo. Šiuose fabrikuose veikė iš Anglijos atgabentos popieriaus gaminimo mašinos, o jomis gaminamas popierius buvo geresnės kokybės ir daug pigesnis. Mažesnės popieriaus dirbtuvės, taip pat ir Prienuose buvusi neišlaikė konkurencijos ir turėjo užsidaryti. Paskutinis įrašas apie dar veikiančią popierinę buvęs 1867 m. Suvalkų gubernatoriaus ataskaitoje, kurioje rašoma, kad 1866 m. Prienų popieriaus dirbtuvė pagamino popieriaus už 960 rublių. Kiek ilgiau išsilaikė Drubengio aukštupyje įsikūręs cechas, gaminęs vietos gyventojams vyniojamąjį popierių, kartoną ir degtukus, pastarieji nebuvo labai paklausi prekė, nes užsidegdavo kišenėje. Pagrindinė popieriaus dirbtuvė buvo rekonstruota ir perdaryta į vandens malūną ir vilnų karšyklą, tačiau tai vis vien nebuvo pelninga, ir galiausiai J. Šulcas paliko palivarką su malūnu savo ūkvedžiui Kalkovui ir persikėlė gyventi į Peterburgą.
Po Pirmojo pasaulinio karo palivarkas sunyko, o žemė buvo išdalinta mažažemiams. Palivarko vietoje liko tik Drubengio vienkiemis su malūnu, kurio žemė XX a. priklausė Prienų miško pramonės ūkiui, o malūno pastatas, vadinamas „popierine“, atiteko Rajkoopsąjungai ir buvo pritaikytas trumpalaikiam poilsiui, proginėms šventėms. Šiomis dienomis popierinės malūnas priklauso privatiems asmenims, retkarčiais jis išnuomojamas edukatorei, kuri vaikams veda popieriaus gaminimo edukaciją ir kartu su jais „kepa“ valgomą popierių. Šalia buvusios popieriaus dirbtuvės pastato įsikūrusi UAB „Vaidoma“, tiekianti ir parduodanti švaros ir higienos priemones.
Svaja Vinskaitė
Prienų krašto muziejaus muziejininkė