Prie kosmoso tyrimų prisidėjęs prieniškis: „Draugai prašė išsiaiškinti, ar NASA neslepia ateivių“

Iš Prienų rajono, Lizdeikių kaimo, kilęs Donatas Miklušis, kaip ir daugelis berniukų, vaikystėje svajojo būti kosmonautu. Ir nors ši svajonė taip ir liko vaikystės prisiminimuose, studijų metais vaikinui pasitaikė išskirtinė galimybė pačiam prisidėti prie kosmoso tyrimų, vykdomų NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija) ir ESA (Europos kosmoso agentūra) organizacijose, o nuo rudens veiklus vaikinas Europos kosmoso agentūroje dirbs jaunojo absolvento pozicijoje. Studijuodamas universitete D.Miklušis ne vienerius metus žinių sėmėsi užsienyje, todėl jis drąsiai teigia, jog studijos Lietuvoje gali atverti daug tarptautinių kelių, o jo patirtis – tik lašas galimybių jūroje.

– Donatai, 2017 m. atlikote stažuotę NASA, o 2019–2020 m. stažavotės ESA: kuo skiriasi šios dvi organizacijos?
– Abi organizacijos vykdo nekarines kosmoso tyrinėjimo misijas. Tačiau iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, jog NASA turi daug griežtesnę saugumo politiką. Kai 2017 m. vasarą atlikau stažuotę NASA organizacijoje, aš net negalėjau vienas laisvai vaikščioti po teritoriją. O ESA, nors ir turi saugomą teritoriją, tačiau čia nėra viskas taip griežta. Netgi galima atsivesti svečių, todėl Europos kosmoso agentūroje lankėsi ir mano tėvai.
– Stažuotis tokiose prestižinėse organizacijose tikriausiai nori daug studentų: ar sunku buvo gauti šią neeilinę galimybę?
– Stažuotes į NASA organizuoja Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Į jas gali pretenduoti visi norintys Lietuvos studentai, atitinkantys tam tikrus reikalavimus. Mano žiniomis, po pirmojo klausimų turo buvo atrinkta apie 40 studentų, kurie buvo pakviesti į motyvacinį pokalbį. Atrankos metu buvo vertinama tarptautinė patirtis, moksliniai pasiekimai ir, žinoma, motyvacija. Na, o galiausiai, buvo atrinkti 6 studentai (tarp jų – ir aš), kurie gavo kelialapius į NASA AMES tyrimų centrą (Ames tyrimų centras įsteigtas 1939 m., 1958 m. tapo NASA dalimi. Šis centras specializuojasi aerodinamikos, saulės sistemos tyrimų, infraraudonosios astronomijos, Pionier 10 ir 11 srityse. Jo funkcija – naujų mokslų bei technologijų pritaikymas NASA reikmėms, – aut. p.).
Stažuotes į ESA organizuoja Lietuvos mokslo taryba (LMT), kuri per metus atrenka tik vieną studentą iš Lietuvos. Šiai stažuotei keliami aukštesni reikalavimai ir dažniausiai atrenkami doktorantūros studijų studentai. Patekti į šią stažuotę bandžiau du kartus. Deja, pirmą kartą nepavyko, tačiau nenuleidau rankų, pabandžiau dar kartą ir man nusišypsojo sėkmė.
– Atlikti praktiką tokiose prestižinėse organizacijose – brangus malonumas: ar prie finansavimo prisidėjo Lietuva?
– Stažuotė nėra atostogos, nes stažuotojai kiekvieną dieną privalo prisistatyti į darbo vietą, tad organizatoriai jiems skiria stipendijas. Pagrindinę stipendijos dalį sudaro MITA arba LMT skirtos lėšos, na, o Kauno technologijų universitetas (KTU) padėjo padengti kelionės išlaidas.

– Kokia buvo Jūsų užduotis NASA AMES tyrimų centre?
– Buvau paskirtas į Kosmoso biologinių mokslinių tyrimų skyriaus jaunesniojo inžinieriaus pareigas. Kartu su praktikos vadovu Terry Lusbiu siekėme sukurti kompaktiškesnį ir tikslesnį TEPC tipo radiacijos matuoklį, kuris yra ypač svarbus kosmose, nes ten astronautai susiduria su aukštu radiacijos lygiu. Sėkmės atveju šis dozimetras raketomis skries į Marsą ir tolimąjį kosmosą.
– O Europos kosmoso agentūroje?
– Čia dirbau opto-elektronikos sekcijoje, kurios vadovas – Zoran Sodnik. Jis taip pat buvo ir mano asmeninis vadovas. Europos kosmoso agentūroje pagrindinė mano užduotis buvo patobulinti optinio signalo imtuvą, kuris paremtas Maikelsono interferometro principu. Optinis arba lazerinis signalas dėl savo pranašumų yra naudojamas komunikacijai tarp palydovų, to pavyzdys yra Europos duomenų perdavimo sistema (EDRS – European Data Relay System). Tačiau optinė komunikacija tarp palydovų ir žemės turi papildomų trikdžių, todėl pusę metų atlikinėjau tyrimus ir testavau imtuvo optinius komponentus laboratorijoje, o rudenį keliavau į Europos optinę komunikacijos stotį, kuri yra įkurta Tenerifėje, netoli Teide ugnikalnio. Čia, savaitę laiko naudojant 1 m skersmens teleskopą, bandėme užmegzti ryšį su palydovu iš geostacionarios orbitos.
– Papasakokite, kaip atrodo kosmoso tyrimų organizacijų darbuotojo kasdienybė?
– NASA organizacijoje stažuotę atlikau tik dešimt savaičių, todėl ten buvau ne kaip darbuotojas, o kaip laikinas stažuotojas. Europos kosmoso agentūroje praleidau visus metus, tad joje jaučiausi skyriaus dalimi, todėl plačiau galiu papasakoti būtent apie Europos kosmoso agentūrą.
Kaip ir daugumoje Lietuvos įstaigų, ESA į darbą žmonės dažniausiai susirenka iki 9 val. ryto ir darbuojasi maždaug iki 17–19 val. vakaro. Mano darbo dienos prasidėdavo nuo pasitarimų su vadovu, tačiau tai nebuvo tokia paprasta užduotis, kaip gali atrodyti, nes vadovas turėdavo labai daug išvykų ir susitikimų, tad ir susitikimą suderinti būdavo sudėtinga. Na, o po pasitarimų dažniausiai projektuodavau, dirbdavau optinėje labaratorijoje arba atlikdavau užduotis su kompiuteriu. Toks darbo pobūdis ten buvo šiek tiek neįprastas, nes dauguma kolegų daug laiko praleisdavo skaitydami techninius dokumentus ir dalyvaudami projektų pasitarimuose ar konferencijose.
– Tikriausiai turėjote ir laisvo laiko, kaip jį leidote?
– ESA turi savo sporto klubą ir daug įvairių sporto būrelių – nuo krepšinio iki paukščių stebėjimo. Taigi dalyvavau krepšinio, futbolo, šaudymo iš lanko ir salės riedulio veiklose.
Be to, ESA Nyderlandų centras yra įsikūręs netoli Šiaurės jūros, todėl vasarą galima užsiimti vandens pramogomis: plaukioti banglente, išbandyti jėgos aitvarus ir pan.
– Ar NASA/ESA darbuotojams taikomi kokie nors sugriežtinti reikalavimai viešumoje, pvz., kaip kariškiams?
– ESA darbuotojai (ne stažuotojai) turi specialų diplomatinį statusą. Dėl šios priežasties jiems negalioja visi Nyderlandų įstatymai. Žinoma, tai nereiškia, jog žmonės ten elgiasi nekultūringai.
– Net ir pačiuose rimčiausiuose darbuose pasitaiko ir kurioziškų situacijų: ar Jums tokių buvo nutikę?

NASA stažuotėje buvau gavęs laikiną dviratį, kuriuo važinėjau į darbovietę. Deja, laikinai netekau dviračio ir teko vaikščioti pėsčiomis, o šalia NASA yra įsikūręs ir Google centras, kurio kieme daug Google nemokamų dviračių, skirtų darbuotojams važinėti iš vieno pastato į kitą. Kadangi tų dviračių niekas nesaugo, daug kas juos naudoja ir savo reikmėms. Taigi vieną dieną pasiskolinau dviratį iš ten ir keliavau į savo darbovietę NASA. Tačiau apsauginis mane sustabdė ir paklausė, ar aš esu Google darbuotojas ir jeigu ne, tai man šitas dviratis nepriklauso. Taigi gavau barti nuo apsaugos ir teko toliau keliauti savo kojomis.
– Neretai apie NASA žmonės turi keistų įsivaizdavimų: kokį keisčiausią klausimą esate gavęs, kai grįžote iš stažuotės?
– Draugai prašė išsiaiškinti, ar NASA neslepia ateivių, deja, nepavyko rasti jokių įrodymų (šypsosi pašnekovas, – aut. p.).
– Galbūt ir pats turėjote kokių stereotipinių įsivaizdavimų, kol visko nepamatėte savo akimis?
– Visada maniau, jog raketos ir visi kosminiai prietaisai yra kuriami NASA ar ESA darbuotojų rankomis, tikėjausi pamatyti palydovus. Visgi šios organizacijos atlieka tik labai mažą praktinio darbo dalį, o šis darbas perleidžiamas tokioms gamybinėms įmonėms, kaip Airbus ar Boeing.
– Neretai vaikystėje berniukai svajoja būti kosmonautais, ar Jūs vaikystėje taip pat turėjote tokią svajonę?
– Kai buvau mažas, svajojau apie daug profesijų, o viena iš jų buvo kosmonautas. Ta idėja ateidavo, kai peržiūrėdavau kokį nors filmą apie kosmosą, tačiau nepamenu, kad būčiau tos minties apsėstas.
– Kokias galimybes Jums atvėrė šios stažuotės?
– Stažuotė NASA man buvo tarsi raktas, atrakinęs duris į ESA, o pastaroji suteikė galimybę ten įsidarbinti antriems metams, pagal ESA programą pavadinimu YGT (angl. Young graduated trainee).
– Visuomenėje dažnai pasigirsta nuomonių, jog mokslai Lietuvoje neatveria galimybių pasaulyje. Ką galėtumėte patarti jauniems žmonėms, svajojantiems apie darbą/stažuotę prestižinėse organizacijose?
– Galima daug diskutuoti apie studijų Lietuvoje pliusus ir minusus, tačiau manau, geriausias argumentas yra realus pavyzdys. Aš esu kilęs iš Prienų rajono, Lizdeikių kaimo, baigiau Veiverių Tomo Žilinsko gimnaziją, KTU įgijau bakalauro ir magistro laipsnį, o šiuo metu studijuoju elektros ir elektronikos inžineriją doktorantūros pakopoje. Per aštuonerius metus universitete, pagal mainų programą, pusę metų studijavau Ispanijoje, pusę metų Taivane, atlikau vasaros praktiką Ispanijoje, stažavausi Kalifornijoje, NASA AMES tyrimų centre, vėliau – ESA centre, Olandijoje. Nuo ateinančio rudens pradėsiu dirbti ESA centre YGT (absolvento stažuotojo) pozicijoje. Studijos Lietuvoje man atvėrė daugybę galimybių ir aš pasinaudojau tik maža to dalimi, todėl, manau, svarbiausia yra pačiam būti smalsiam, išnaudoti visas pasitaikiusias progas, o jei nepasisekė, nebijoti bandyti dar kartą.
Rimantė Jančauskaitė