Prie Kauno marių krantų

Vidurvasaris. Ankstesniais metais tokiu metu prasidėdavo masinės atostogos. Šie metai kitokie. Dėl koronaviruso grėsmės uždarytos Pietų Europos valstybių sienos ir sustabdyti skrydžiai daugeliui neleidžia pasimėgauti nuostabiais Viduržemio jūros paplūdimiais ir savoje šalyje likusius tautiečius dar labiau nei įprastai traukia Baltijos vandenys. Beveik visos nakvynės vietos pajūryje rezervuotos, pakrantės nusėtos poilsiautojų. Tokiomis aplinkybėmis paslaugų kainos kyla, o kokybė krinta.

Ką daryti? Šią vasarą galime tiesiog pasimėgauti poilsiu prie gėlųjų vidaus vandenų. Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei 3000 ežerų ir antra tiek tvenkinių, iš kurių didžiausi vadinami mariomis. Penkerių didžiausių Lietuvos marių plotas viršija 500 ha, o didžiausio dirbtinio šalies vandens telkinio – Kauno marių – plotas siekia net 6350 ha. Aplink jas galima pakeliauti įdomiu maršrutu, sustoti išsimaudyti, o panorėjus – ir apsistoti ilgesniam laikui.

Kauno marių regioninis parkas

Kauno marių regioninis parkas – viena iš tų nuostabių vietų, kuriose galima puikiai suderinti vasaros pramogas prie vandens, gamtos terapiją ir kultūros paveldo objektų apžiūrą. Kauno marios – tai žmonių patvenkto Lietuvos upių tėvo Nemuno vandenys. Maršrutas abipus Nemuno krantų jungiasi per Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės užtvanką, kuri ir yra pagrindinė išskirtinio apylinkių grožio priežastis. 1959–1960 m. užtvenkus Nemuną, po vandeniu atsidūrė ištisi kaimai ir net senasis Rumšiškių miestelis, tačiau atsirado ir tebesiformuoja aukštos stačiašlaitės Kauno marių pakrantės ir atodangos, fjordais virtę užtvindytų upelių slėniai. Dėmesį patraukia vandens apsupti piliakalniai ir sengirių ploteliai.

„U“ formos maršrutu galima važiuoti kaip kam patogiau: atvykusieji nuo A1 automagistralės Vilnius–Klaipėda žvalgytis gali pradėti dešiniajame Nemuno krante, o suvalkiečiai – iš kitos pusės.

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė

Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHAE) palieka nepamirštamą įspūdį, ypač tiems, kas matę jos vaizdus tik nuotraukose. Dabar tai griežtai saugomas objektas, tačiau dar prieš dešimtmetį buvo galima užkopti pylimu iki pat dirbtinio vandens telkinio kranto, o daugiau nei 300 ha ploto baseine laimę bandydavo žvejai. Dabar turėsite patenkinti smalsumą iš tolo apžiūrėdami keturis milžiniškus vamzdžius, kurių ilgis – 840 m, o išorės skersmuo – 8,4 m. To paties vamzdžio fragmentas su elektrinės logotipu pastatytas prie 129 kelio ties įvažiavimu į Kruonio HAE. Nedaugeliui žinomas faktas, kad toks energijos „akumuliatorius“ galėjo atsirasti visai šalia Vilniaus. 1962 m. atliekant galimybių studijas rimtai svarstyta ir Sudervės HAE prie Neries upės alternatyva.

Gigantiško objekto paskirtis – energetinės sistemos apkrovos netolygumų lyginimas, įtampos ir dažnio reguliavimas. Nors statyta kaip saugiklis Ignalinos atominei elektrinei, šiandien elektrinė pasitelkiama vėjo jėgainių darbo netolygumams sumažinti, taip pat avariniais elektros jungčių gedimų atvejais – ji per 2 minutes gali pasiekti maksimalų 900 MW pajėgumą ir juo tiekti elektrą net 12 valandų.

Įdomu ir tai, kad KHAE statybos darbai užtruko daugiau nei 20 metų: 1973 m. projektas patvirtintas tuometinėje Lietuvos TSR Ministrų taryboje, o agregatai paleisti jau nepriklausomoje Lietuvoje – pirmasis 1992 m., o ketvirtasis – tik 1998 m. Dar keturi suplanuoti vamzdžiai taip ir nebuvo pastatyti.

Taupantys laiką Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės monumentalumu gali įsitikinti nuo Dovainonių atodangos, vadinamos Mergakalniu. Iš gyvenvietės gilumoje, dešiniajame Nemuno krante esančios apžvalgos aikštelės atsiveria plati, beveik 180° Kauno marių panorama. Kairėje boluoja KHAE agregatai, priešais – ūksmingi Arlaviškių krantai, o dešinėje – platūs Kauno marių vandenys.

Rumšiškės

Iš Dovainonių vykstu į Rumšiškes. Pervažiavus gyvenvietę ant marių šlaito pasitinka medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė. Jos ypatingos tuo, kad statant Kauno hidroelektrinę buvo išardytos ir perkeltos iš senųjų Rumšiškių (miestelį vėliau palaidojo vanduo). 1859–1860 m. statyta bažnyčia po 100 metų buvo perkelta į aukštutinę Nemuno terasą, o jos perkėlimas kainavo daugiau nei 400 tūkst. tuometinių rublių.

Nuo bažnyčios šventoriaus keliukas veda žemyn, prie Pravienos žiočių, kur vėl galima pasižvalgyti į Kauno marių vandenis. Rumšiškės ir poilsiavietės aplink miestelį – viena iš nakvynės vietų alternatyvų. Praleisti daugiau laiko čia yra svari priežastis – Rumšiškėse įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. Tai vienas didžiausių Europoje muziejų po atviru dangumi (apie 195 ha ploto). Jame galima apžiūrėti 150 pastatų ir juose įrengtų ekspozicijų.

Muziejui reiktų skirti visą dieną, o aš šiandien skubu toliau dešiniuoju krantu Kauno link. Kauno marioms pamojuoju poilsio aikštelėje Grabučiškėse ir važiuodamas per Kruną A1 magistrale. Manęs laukia Pažaislio sakralinis kompleksas – nuostabioji Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia ir buvęs karmelitų vienuolynas.

Pažaislio sakralinis kompleksas

Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis – brandžiojo baroko architektūros šedevras, vienas įspūdingiausių pastatų kompleksų Lietuvoje, pastatytas XVII a. Kalnas, ant kurio įsikūręs šis nuostabus paveldo objektas, kažkada buvo gana nuošaliai tiek nuo gyvenviečių, tiek nuo jas jungusių kelių, ilgą laiką vadintas Taikos kalnu, vėliau Kamalduliais, o mūsų laikais – Pažaisliu.

Šio ansamblio statybą fundavo tuometinis LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas su žmona Clara Isabelle de Mailly Lascaris. Manoma, kad paskirti statomą vienuolyną kamalduliams K. Z. Pacą paskatino jo giminaičio Žemaičių vyskupo Mikalojaus Paco apsisprendimas mirtį pasitikti Paduvos karmelitų vienuolyne. Fundatoriaus šeimos palaikai ilsisi kriptoje po bažnyčios prieangiu. Įdomu tai, jog Pacų sūnus mirė būdamas vos 8 metų, daugiau vaikų jie nesusilaukė, tad savo liūdesį ir meilę įamžino simbolinėmis vaiko figūrėlėmis gausioje vienuolyno puošyboje.

Kamalduliai – atsiskyrėlių eremitų ir bendruomenėje gyvenančių cenobitų vienuolių ordinas, įkurtas XI a. pradžioje Šv. Romualdo. Jis dabartinės Italijos teritorijoje pastatė pirmąjį vienuolyną – Campus Maldoli. Nuo jo ordinas ir gavo pavadinimą. Vienuoliai kamalduliai rengėsi baltais abitais, skutosi plaukus, augino barzdas, leisdavo laiką tylumoje, dirbdavo sode ir gyveno po vieną atskiruose nameliuose – eremuose, susirinkdavo tik kartu melstis. Pažaislyje kamalduliai gyveno nuo 1664 iki 1832 m. Tuomet jie buvo apkaltinti sukilimo rėmimu, iškelti į įvairius Rusijos vienuolynus, o pats Pažaislio vienuolynas uždarytas. Kamaldulių bendruomenė niekad nebuvo gausi. Dabar pasaulyje veikia tik septyni vienuolynai, kuriuose gyvena ne daugiau kaip 150 vienuolių.

Pažaislyje kamaldulių nebėra – dabar čia gyvena seserys kazimierietės, kurioms patikėta prižiūrėti šį įspūdingą sakralinio paveldo kompleksą.

Metas apsižvalgyti. Be bažnyčios ir eremitoriumo, vienuolyne dar yra svečių namai, varpinė ir ūkinių pastatų. Užsisakę ekskursiją ne tik apžiūrėsite bažnyčioje esantį tikinčiųjų ypač garbinamą stebuklingąjį Gražiosios Meilės Motinos paveikslą bei vienuolyno muziejų, bet ir apsilankysite zakristijoje, vienuolyno patalpose, kriptoje apžvelgsite gausią interjero puošybą. K. Z. Pacas, jaunystėje daug laiko leisdamas Italijoje, susižavėjo itališkojo baroko architektūra, tad kamaldulių vienuolynui įrengti pasikvietė garsius to meto Italijos meistrus: Giovanni Battistą Frediani, brolius Pietro ir Carlo Puttini, Giovanni Merli, Michelangelo Palloni ir Giuseppe Rossi. Bažnyčiai tuo metu pirmąkart Europoje panaudotas įgaubtas fasadas, o šešiakampio plano kupolas ištapytas didelės meninės vertės freskomis. Vien M. Palloni nutapė 140 įvairaus siužeto freskų.

Dailės šedevru laikomas komplekso dekoras įdomus dar vienu aspektu. Prie zakristijos esančiame koridoriuje įamžintas šv. Brunono gyvenimo ciklas. Šv. Brunonas buvo kamaldulių vienuolis, atvykęs krikštyti pagonių, tačiau nužudytas. 1009 m. Kvedlinburgo analuose aprašyta ši šv. Brunono misija ir pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas.

Po rekonstrukcijos kompleksas pritaikytas turizmui, svečių namuose įsikūrė viešbutis ir restoranas „Monte Pacis“. Ypatinga aura spindintys svečių namai ištaigingai ir su meile pasitinka visus ieškančius ramybės, norinčius pabūti su savimi, atsakyti į rūpimus klausimus. O vienadieniai svečiai priimami restorane ir lauko kavinėje. Čia galima stabtelti pailsėti ir pasistiprinti. Kelionė dar tik įpusėjo.

Lankytojų centras ir Dubravos arboretumas

Po pietų galima papramogauti šalia Pažaislio komplekso esančiame Kauno miesto paplūdimyje: pažaisti, pasideginti, išsimaudyti ar išsinuomoti valtį. Norintiems daugiau paplaukioti po Kauno marias verta užsukti į jachtklubą. Iš čia neilgus kruizus organizuoja ne vienas laivo kapitonas. O smalsaujantiems, kas kitame Nemuno krante, patariu neužsibūti čia iki vakaro – lankytinų vietų kairiajame upės krante esančioje Vaišvydavoje, Girionyse ir Arlaviškėse netrūksta.

Būtinai stabtelkite Kauno marių regioninio parko lankytojų centre. Čia jus pasitiks ekspozicija „Nemuno virsmas mariomis“, kurioje vaizduojamas ryškiausias XX a. Lietuvos kraštovaizdžio pokytis. Čia veikia ir viena iš septynių gamtos mokyklų. Joje galima praleisti ne vieną dieną stebint ir mokantis pažinti augalus, gyvūnus ir pratęsti pažintį su įspūdingomis regioninio parko apylinkėmis.

Šalia lankytojų centro įkurtas vienintelis šalyje Dubravos arboretumas. Daugiau kaip 50 ha plote kaupiama, saugoma ir rodoma dendrologinė vietinių ir įvežtinių augalų kolekcija. Ją sudaro daugiau kaip 800 rūšių ir porūšių sumedėję augalai.

„Kokios spalvos bebro dantys?“

Arboretumo rytinė pusė ribojasi su Girionimis, o čia esantis peizažinis parkas tarsi perkelia iš dirbtinės aplinkos į natūralią gamtinę aplinką. Metas rimčiau pajudinti kojas. Nuo Girionyse esančio Miškų instituto pastato prasideda apie 3 km ilgio mokomasis pažintinis takas. Jis atveda iki marių pakrantės, užkopia ant Pakalniškių piliakalnio, atveria Pirmąjį pasaulinį karą primenančias Vaišvydavos blindažo ir siauruko ruožo liekanas. Pakeliui galima pasitikrinti žinias nuotaikingose informacinėse lentose. „Kokios spalvos yra bebro dantys?“, „Ką pamatytum pažvelgęs kūmutei į akis?“ – tokie klausimai priverčia susimąstyti ir suaugusįjį. Gerai, kad kitoje lentos pusėje yra atsakymai. Tad einant taku smagu pažaisti protmūšį apie gamtą, su bendrakeleiviais vis apsikeičiant vedėjo ir žaidėjo vaidmenimis.

Dar vienas 1,6 km pažintinis takas įrengtas pačioje marių pakrantėje tarp Girionių ir Žiegždrių. Keliaujant šiuo konglomerato atodangų paslaptis atveriančiu taku galima savo akimis pamatyti, kaip atrodo varvos – prieledyninių ežerų nuogulos, išsiaiškinti, kas yra sufoziniai cirkai, nusifotografuoti prie storiausios šiame krante Žiegždrių liepos ir Kalniškių konglomeratų atodangos.

Prisėdu ir išsiimu iš kuprinės namuose paruoštus pavakarius. Iškyla su pačiu nuostabiausiu vaizdu pro gamtos „langą“ – į Kauno marias su baltuojančiomis jachtų burėmis ir dabar jau kitame krante tolumoje kyšančiu Pažaislio bažnyčios bokštu.

Arlaviškių kadagynas

Artėjant vakarui pro Viršužiglį judu į patį pusiasalio smaigalį – Arlaviškes. Čia keliautojus pasitinka unikalus Kadagių slėnis, kuriame patirtus įspūdžius galima palyginti su įsimintinomis akimirkomis Anykščių lajų ar Šauklių riedulyno take. 1,3 km ilgio takas, iš kurio apie 500 m pritaikyta ir neįgaliesiems, taip pat turi tarpinių stotelių su informacija ir suoliukais poilsiui. 2016 m. šis takas lankytojų buvo išrinktas gražiausiu Lietuvoje. Plačiai panoramai nuo pažintinio tako apžvelgti pravers žiūronai ar fotoaparatas su teleskopiniu objektyvu: priešais atsiveria senieji Anglininkų, Dabintos kaimai ir Dabintos sala mariose.

Patiems ištvermingiausiems žygeiviams diena nesibaigia lentiniu taku: toliau galima žygiuoti miško takeliu ir laiptais nusileisti iki pat įlankėlės prie marių. Norintiems simboliškai užbaigti „U“ formos maršrutą belieka pervažiuoti per Arlaviškių gyvenvietę ir nusileisti prie marių. Iš čia dar vienu rakursu galima išvysti Kruonio HAE, nuo kurios ir pradėjau kelionę.

Kiti nepaminėti objektai

Poeto Jono Aisčio (Aleksandravičiaus) muziejus Rumšiškėse ir poetės Salomėjos Nėries memorialinis muziejus Palemone, ant Kauno marių kranto.

Zuikinėje, V forto teritorijoje įsikūręs klubas „Legionas“ siūlo apžiūrėti Kauno tvirtovės statinius žaidžiant adrenalino kupiną dažasvydžio žaidimą.

Dubravos rezervatinėje apyrubėje įrengtas dar vienas 1,9 km ilgio pažintinis takas, vingiuojantis per 120 ha ploto rezervato teritoriją – sengirę ir aukštapelkę.

Ką veikti?

Kauno paplūdimyje prie Pažaislio įrengtos sporto aikštelės, treniruokliai, sūpynės vaikams, galima išsinuomoti vandens dviratį ar valtį.

Ketinant prie Kauno marių pabūti ilgiau, tiesiog būtina užsisakyti bent 1–2 val. kruizą kateriu ar jachta po Kauno marias. Jo metu nuo denio apžiūrėsite pagrindines Kauno marių regioninio parko įžymybes abiejuose Nemuno krantuose.

Kiekvieną vasaros sekmadienį laivas „Nemunas“ iš senosios Kauno marių prieplaukos prie Pažaislio plukdo keleivius į Rumšiškių liaudies buities muziejų ir po 4 valandų parplukdo atgal į Kauną. Kitomis savaitės dienomis šį laivą, kuriame telpa 150 keleivių, galima užsisakyti pageidaujamu laiku ir maršrutu.

Norintys perplaukti visas marias nuo Kauno iki Birštono gali rinktis dienos turą „Birštono kruizas“. Per 4 valandas laivas jus nuplukdys iki Birštono, o apžiūrėję kurortą grįšite autobusu. Galima rinktis plaukimą ir priešinga kryptimi – į Birštoną iš Kauno atvykti autobusu, o grįžti laivu.

Nemažą dalį parko teritorijos galima apvažiuoti dviračiais. 2018 m. nutiestu dviračių taku šeimoms su vaikais nesunku numinti nuo Vaišvydavoje įsikūrusios parko direkcijos iki Girionių ir pasivažinėti po juos, o nebijantys fizinio krūvio ir įvairesnės kelio dangos gali pasiekti ir Žiegždrius. Dviračiais taip pat galima apvažiuoti Lietuvos liaudies buities muziejų.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“