Prie autobuso vairo – mergytė

„Žinojau, kur įsidarbint, kad pasijusčiau žvaigžde“, – juokėsi iš patiriamo dėmesio rokiškietė Ineta Radišauskaitė, po 15 metų sezoninių darbų užsienyje „nutūpusi“ Rokiškyje ir neseniai tapusi pirmąja UAB Rokiškio autobusų parko maršrutinio autobuso vairuotoja. Sako, jei troleibuso vairuotoja būtų įsidarbinusi didžiulėje keleivių pervežimo kompanijoje ar sostinėje, niekas nebūtų pastebėjęs.

Krikštas – į Bučiūnus

15 metų darbas Anglijoje, kur Ineta turėjo savo brigadą. Ją nedideliu autobusu Ineta veždavo į fermerio laukus sodinti, auginti ir nuimti daržovių. Darbas buvo sezoninis, tad kelis mėnesius atostogų Ineta leisdavo Lietuvoje. Ji baigusi maisto technologijos mokslus, bet virėjos darbas netraukė: „Geriau vairuotoja nei virėja.“ Anglijoje darbdavys siūlė Inetai nuolatinį darbą, kad nereikėtų grįžti keliems mėnesiams į Lietuvą. Ir solidų atlyginimą. Bet ji jau buvo apsisprendusi: visada jautė, jog ateis laikas, kai reikės mesti „lagamininį“ gyvenimą. Apsisprendimą tapti sėslia paspartino rūpestis dėl artimųjų. „Ir šiaip esu namisėda. Turiu ir vilkiko vairuotojo pažymėjimą, bet šis darbas netraukia, nes į namus sugrįžčiau tik po šešių savaičių“, – pasakojo pašnekovė.

Grįžusi į Rokiškį ji ilgai galvojo, kur įsidarbinti. Surizikavo: kreipėsi į autobusų parko bendrovę, ar šiai nereikia autobuso vairuotojos? Nuėjau pokalbio. „Jaučiau, kad prisistačiau prastai. Netikėjau, kad priims. Sakė, praneš atsakymą po savaitės, bet paskambino anksčiau ir pasakė, jog priima. Supažindino su būsimu darbu, reikalavimais. Pirmąją dieną važiavau šalia kito vairuotojo, stebėjau, kaip dirba. Antrąją jau pati keleivinį autobusą vairavau, bet ne viena, su mokytoju, o trečiąją viena išvažiavau į reisą. 6.20 val. ryto, į Bučiūnų kaimą. Įlipo į autobusą dvi mergaitės, pasižiūrėjo į mane, bet nieko nesakė“, – prisiminė neseniai įvykusį profesionalios autobuso vairuotojos krikštą Ineta. Buvo baimės, ar viskas pasiseks… Autobuso bėgiai jungėsi sunkiai, dienos pabaigoje skaudėjo dešinįjį petį ir raumenis. Ineta dabar juokiasi, jog tai buvo nepatyrimo ir streso padariniai, nes jai priskirto „žaliuko“ („Mercedes“ markės žalio autobuso) valdymas jėgos nebereikalauja.

Pasibraižo

Prieš kiekvieną reisą Ineta pasibraižo popieriuje maršrutą, kad nepaklystų. Navigacija, kuria naudojasi, ne visus kaimelius parodo. „Jau žinau, kur Aleksandravėlė, Salos, Alksniai, Panemunis. Suvainiškyje dar nebuvau. Kai važiuoju duobėtu žvyrkeliu, išsižioju… Labai krato. Stengiuosi asfalto atkarpose važiuoti greičiau, kad žvyrkeliu galėčiau tempą lėtint. Iki pavasario tikiuosi išvažinėt visą rajoną, bet labai bijau žiemos. Neturiu patirties vairuoti ledu padengtais, užpustytais keliais. Kolegos pasakojo tai ten, tai šen nuslydę, buksavę, žiemą pelenų besivežiojantys. Nesupratau, kam jie“, – apie būsimus iššūkius svarstė Ineta ir pridūrė, kad pavasarį ji prie vairo galbūt sės apsiavusi ne sportinius, o aukštakulnius batelius.

Reakcija

Vyriškas bendrovės kolektyvas Inetą priėmė šiltai, negaili patarimų, siūlo pagalbą. „Galvojau, bus kitaip. Kolegos – auksiniai, jaučiuosi labai gerai. Niekas iš manęs nesijuokia, kad apie autobuso techninę dalį žinau tik, kaip įpilti degalų, vandens, patikrinti tepalą. Ar gebėčiau pakeisti autobuso ratą? Nežinau, turbūt ne, kviesčiausi pagalbą. Tik lengvojo automobilio ratą yra tekę keisti“, – iš automobilisto patirties juokėsi pašnekovė.

Ją maloniai nuteikia keleivių reakcija: močiutės vairuotoją „vaikeliu“ vadina, sako: „Vaje, prie vairo mergytė.“ „Kartą į autobusą įlipo senyva keleivė, dėlioja ant sėdynės krepšius. Pasižiūrėjo į mane ir dvejodama klausia: „O tai jūs gal galit ir bilietą man parduot?“ Sakau: „Taip, galiu.“ Tada klausia manęs: „O tai jūs ir vairuosit?“ – linksmas istorijas dėstė Ineta. Vykdama į Juodupę ji moteriai pardavė bilietą be lengvatos, nors šioji priklausė. Teko jį pakeist, o moters nupirktąjį perduot po jos laukusiam keleiviui vyrui. Šis pyktelėjo, kad bilietas „senas“, ir visą kelią replikavo, kad „per daug gazuoju“, – iš keleivio pamokų juokėsi Ineta. Tačiau teigiamų emocijų vairuotoja patiria daug dažniau. Senjorai atsidėkoja geru žodžiu, kad vairuotoja sustoja jų išleisti „prie to beržo“, „prie kaimyno Petro bulvių“.

Praėjusį antradienį vykti į Alksnius besirengęs juodupėnas, „Gimtojo…“ paklaustas, ar jam patinka, kad autobusą vairuoja mergina, sakė esąs patenkintas, ir pridūrė: „Tai Rokiškyje jau visai nebeliko vyrų…“

Neužsidaro

Autobuso vairuotoja tapusi Ineta patenkinta lanksčiu darbo grafiku. Su kolegomis ji gali pasikeisti, jeigu yra būtinybė. Ir laiko pomėgiams užtenka. Visada sau sakiau: „Jei Lietuvoje užsibūsiu – eisiu vaidint. Nuėjau į Kultūros centrą, maniau, nepriims. Priėmė. Kol kas tik „dėl fono“, bet šie užsiėmimai – proga pasižmonėt, rasti bendraminčių. Esu labai nedrąsi. Gal ta baimė praeis? Meno žmonės mane labai traukia. Nors tokių tarp draugų neturiu. Anksčiau mėgdavau važinėt riedučiais, žvejot, bet nebežinau, nė kur ta meškerė yra. Patinka vaikščioti, skaityti“, – dėstė mergina.

Ineta planuoja Rokiškyje nusipirkti namą, turi sukaupusi pinigų. Kad būtų nuosavas kiemas, ramybė. Gyvenimas daugiabutyje jos nežavi. Inetos mama dukros pasirinkimui neprieštaravo, sakė laukianti, kada ją nuveš į Alksnių kaimą, kuriame gyveno prieš 42 metus.

„Žaliuku“ vadinamas merginos vairuojamas mersedesas kol kas suka rajono keliais. O vairuotojos svajonėse – apvažiuoti ne tik rajoną, bet ir Lietuvą. Gal jau ateinantį pavasarį autobusą vairuoti galės į Panevėžį, kitus miestus? Juk Ineta – ne ką tik iškepta vairuotoja, ji – profesionalė, turinti 12 metų lengvojo automobilio ir 5 metus autobuso vairavimo patirties.

Projektą iš dalies remia