Prie atminimo laužo

Kokia didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė? Žinama, kad LAISVĖ! O laisvė reikalauja aukų. Kartais net labai didelių. Jau 28-erius metus Lietuva gedi ir prisimena Sausio 13-osios įvykius. Tą naktį buvo negailestingai nužudyta 14 žmonių. Su tomis 14 šeimų, netekusių tėvo, sūnaus, brolio ar dukters, gedėjo visa Lietuva. O kiek dar dingusių be žinioos, sužeistų, suluošintų žmonių? Kiek sugriautų gyvenimų, sulaužytų likimų, neišsipildžiusių svajonių, nepatirtų jausmų? Kiekvienas iš mūsų tuos įvykius praėjus 28 –iems metams vėl ir vėl prisimename ir apmąstome.

Sausio 13-osios išvakarėse prie atminimo laužo pasidalinti savo prisiminimais rinkosi ir asociacijos „Širvintų miesto bendruomenė“ nariai. Prie degančio laužo, garuojant arbatos ir kavos puodeliams netilo kalbos. Č. Bakasėnas, R. Mikalajūnas, V. Urbonavičienė ir J. Stankevičius ne tik priminė tos sausio nakties įvykius, bet apžvelgė įvykius, vedusius keliu link nepriklausomybės. J. Stankevičius priminė, kad 1988 m. vasarą ir rudenį per visą Lietuvą buvo nusiritusi mitingų, demonstracijų, masinių susitelkimų banga. Ypač plačiai nuskambėjo tada 1988 m. rugsėjo 28 d. „Bananų balius“. R. Mikalajūnas papasakojo, kad Lietuvos Laisvė Lygos tada organizuotas mitingas turėjo būti taikus, nors ir nebuvo sankcionuotas. Jo tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, lėmusius Lietuvos okupaciją. Katedros aikštėje susirinkusius žmones apsupo bei ėmė mušti sovietinė milicija. Kadangi mitingo malšinimui buvo pasitelktos guminės lazdos, akcija netrukus įgijo ironišką „Bananų baliaus“ pavadinimą, o kelioms dešimtims protestuotojų buvo iškeltos bylos. Prisimintas ir Nijolės Sadūnaitės mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m.

J. Stankevičius ir R. Mikalajūnas – priminė ir chronologiškai dėliojo istorinius faktus. V. Urbanavičienė prisiminė, kaip jai teko budėti ir naktimis miegoti Širvintų šilumos ūkyje. Karinė sovietų technikos kolona tada jau stovėjo ir Širvintų rajone.

Savo prisiminimais pasidalijo ir Č. Bakasėnas: „Tą naktį man, Širvintų rajono vidaus reikalų skyriaus tardytojui, buvo nurodyta atvykti į darbovietę. Sužinojome apie aukas sostinėje. Budėjome ir nežinojome, kokie bus vadovybės nurodymai. Į Vilnių teko vykti po kelių dienų ir budėti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Tuo metu mūsų atributika jau buvo kita – turėjome lietuviškas sagas, lietuviškas kokardas ant uniformų. Prie dabartinio Seimo pastato dieną ir naktį budėjo daugybė žmonių. Degė laužai, žmonės mus vaišino arbata. Budėjome be ginklų – toks buvo vadovybės nurodymas. Tikėjomės, kad kariškiai po tragiškų įvykių prie televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto, kai tai tapo žinoma visam pasauliui, Aukščiausiosios Tarybos pastato nepuls.

Praėjus daugiau kaip 20 metų kaip advokatui vėl teko prisiminti visus 1991 metų sausio įvykius, perskaityti šimtus tomų taip vadinamos Sausio 13-osios bylos. Ypatingai apie įvykius, susijusius su televizijos bokšto, Konarskio gatvėje esančio Radijo ir televizijos komiteto pastato bei Spaudos rūmų šturmu. Baudžiamojoje byloje skrupulingai surinkta medžiaga apie visus žuvusius bei sužalotus asmenis tų įvykių metu. Sovietų kariuomenės vadovybė svarbiausias užduotis pavedė Pskovo oro desanto divizijos kariškiams, kurie Iš Pskovo į Lietuvą atvyko sausio mėnesio pradžioje ir dislokavosi Šiaurės miestelyje. Vėliau atvyko TSRS valstybės saugumo komiteto specialios paskirties Alfa kariškiai. Karinėje operacijoje buvo panaudoti automatai, sprostamieji paketai, tankai. Būtent nuo jų šūvių tuščiais šoviniais buvo daugiausia nukentėjusiųjų, dešimtys civilių asmenų gavo akustines traumas, kurių poveikį nukentėjusieji jaučia ir šiuo metu.“

Šiomis dienomis Lietuvoje dega laužai, primenatys tragiškus praeities įvykius. Jauniems žmonėms, mūsų vaikams tai Lietuvos istorija, o daugeliui iš mūsų – praeities prisiminimai ir pergyvenimai, lemtingi įvykiai Lietuvai kelyje į laisvę. Įvykiai, visam pasauliui pranešę, kad tautos su tokiu beprotišku laisvės troškimu, begaliniu ryžtu ir neapsakoma drąsa, sunaikinti neįmanoma.

Asociacijos „Širvintų miesto bendruomenė“

Pirmininkė A. Skeberienė