„Pri­mirš­ti teks­tai“. Vai­vo­rykš­čių mėnuo

Ka­ran­ti­no me­tu te­le­fo­nais tiek pri­si­bend­ra­vo­me, kad, at­ro­do, iš­sem­tos vi­sos po­kal­bių te­mos. Ir nors jau dau­giau nei mėnuo po ka­ran­ti­no, kalbė­ti vis dar nėra apie ką. Todėl vėl rei­kia ieš­ko­ti temų. Man­da­gu­mu pa­si­žy­min­tys žmonės sa­ko, jog pra­dėti rei­kia nuo orų. Anot jų, apie ką dau­giau kalbė­si.

Šiais metais prognozuoti orus privengia ir Naglis Šulija, ir Palmira ar kas nors kitas. Tiesa, šiokių tokių išvedžiojimų girdėti. Bet teigiama vis tas pats – orai svyruos. O ką daugiau apie orus pasakysi, nebent tūlas senjoras prisimins, jog prie ruso orai buvo geresni. Gimusieji sovietmečiu orų permainas geriau pakelia. Šiais laikais visi pripratę prie patogumų, o kai anksčiau reikėdavo žiemą patupėti lauko tualete – jokie sunkumai nebebūdavo baisūs. Nors karantinas parodė, jog ir šiandien žmogus daug ką gali iškęsti. Didžiausia nelaimė būtų, jei dingtų internetas. Taivane sugalvota pramoga. Žmonės laukia oro uoste užsidegančios lentelės su nuoroda apie jų norimą skrydį, praeina patikrą, sėda į lėktuvą, pasėdi ir vėl išlipa.

Liepos pradžioje dangų nutvieskė ne viena vaivorykštė. O vaivorykštė – laimės, susiklausymo, taikos simbolis. Tad dangus kažko blogo nežada, tik mes vis burbame. Šiųmetis liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus, nors kaip visad kiekvienas nori gerų dienų, o vėliau – dar geresnių.

Bet temų pokalbiams yra ir be orų. Suskaudo dantis. Apsilankiau pas dantistę. Teko šiek tiek palaukti, kol po paskutinio paciento dezinfekavo kabinetą, įrankius. Galiausiai pakvietė į kabinetą. Sesutė nurodė, į kurią kėdę sėsti. Ir įėjo gydytoja. Lyg kokios nors pavojingų medžiagų laboratorijos darbuotoja arba geriausiu atveju – tarsi pasiruošusi kilti į kosmosą. Iki žemės chalatas, kaukė, kepurė, akiniai. Išsigandau. Tiesa, kai ėmė kalbėti, klausinėti apie skaudamą dantį, malonus jos balsas išgąstį truputį nuvaikė, bet vis tiek nori nenori buvau grąžintas į viruso siautėjimo pasaulį. Aišku, džiugu, kad toje klinikoje saugomasi viruso pagal visas taisykles, o štai Rusijoje, skaičiau, su virusu žaidžiama rusiškoji ruletė. Susirenka kompanija, pasikviečia į savo gretas sergantį COVID-19 ir žaidžia, kas susirgs, o kas ne. Sako, statomos nemenkos sumos.

Kada sveikinti moteris?

Toliau ieškau nevirusinių temų. Štai pabudęs susimąsčiau, kodėl vyriškus vardadienius švenčiame iškiliau nei moteriškuosius. Štai Joninės tarsi skirtos tik Jonams, Vytauto, Kazimiero, Antano, Petro, Povilo dienomis irgi prisimenami tik vyrai, o juk yra ir Janinos, Vytautės, Kazimieros, Antaninos, Petronėlės, Paulinos... Gal todėl, kad šiaip jau metuose dienų, kai sveikiname moteris, daugiau ir vyrai bando bent per vardadienius atsigriebti. Vasario 14-ąją, įsimylėjėlių dieną, apie moteris kalbame gerokai daugiau nei apie vyrus, Kovo 8-ąją – tik apie moteris, Motinos diena irgi pranoksta Tėvo dieną. Kad kažkada buvo švenčiama vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome.

Kažkas pašmaikštavo, kad balandžio mėnesį yra dvi dienos, kai būdavo bandoma sveikinti vyrus. Tai – Kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją (nors kosmosan kyla ir moterys), ir kartais balandžio 22-ąją, Lenino gimimo dieną (aišku, šią dieną sveikinami buvo tik humoro jausmą turintys vyrai, nes tokį turėdavo ir juos sveikinančios moterys). O ir šiaip net evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Antra vertus, moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti.

Sveikinti moteris su gimtadieniu nėra visiškai gerai, ypač kai moteris jau sulaukusi n metų. Tas šventimas nori nenori atskleidžia moters amžių. Nenutylėsi ir nepaslėpsi. Gi vardadienis visai kas kita.

Marija, Ona, Morta

Rašau tik praėjus Marijos vardadienio dienai (liepos 22 d.) ir artėjant Onos (liepos 26 d.) ir Mortos (liepos 29 d.) vardadieniams. Tiesa, tai nėra šiandien populiarūs moterų vardai ir į populiariųjų dešimtuką nepatenka, visgi tai gražūs senoviniai vardai, kuriuos dar nešioja mūsų senelės, o kai kada ir mamos, be to, kodėl jų neatgaivinus, nes jie atskleidžia moters moteriškumą.

Marija dažniausiai sietina su Jėzaus Kristaus motina, bet liepos 22-ąją prisimename visai kitą Mariją – Mariją Magdalietę iš Magdalos miesto Palestinoje, atgailaujančią nusidėjėlę, išteisintą dėl meilės. Marijoje tiek moteriškų savybių, jog kai kurie istorikai teigia buvus tris skirtingas moteris, kurių visų bruožai dabar priskiriami vienai. Bet jei kalbėti apie vieną Mariją, tai kalbėti reikia būtent apie Mariją Magdalietę, kurios bazilika puošia Vezlė miestelį Prancūzijoje ir nuo kurios prasideda maldininkų kelionės į Santjago de Kompostelą.

Šventoji Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji kartu su šventąja Agota buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies bei gaisro. Marijos Magdalietės sesuo Morta – tai atsidėjusi šeimininkė, vis kažką verdanti, kepanti, viską nešanti ant stalo. Todėl ji net praminta šeimininkių globėja. Be to, Morta buvo ir Mindaugo žmona. Lietuvos karalienė.

Vyras, norėdamas, kad šeimoje būtų santarvė, darna, susiklausymas, lankosi pas psichologą, kad jis suteiktų patarimų, kaip elgtis, kad įtiktų žmonai. „Kiek moki tam savo psichologui už konsultacijas?“ – kartą paklausė žmona. „50 eurų už valandą“, – atsakė vyras. „Tu man atiduok tuos 50 eurų, tai aš tave geriau pakonsultuosiu“, – šiek tiek pyktelėjo žmona.

Sociologiniai tyrimai byloja, kad tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Keista, bet kartais vyrų mąstymas atsilieka. „Ar tu jau atsikėlusi?“ – prabudęs vyras klausia namus tvarkančios žmonos. Ką vyrai veiktų be moterų?! Net prekybos centre pasimetęs tarp prekystalių vyras tuoj šaukia: „Angele, Angele!“ Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Ir kai juos priima, jie pasirengę keistis.

Lombardai veikia amžinai

Vieni vyrai turi pinigų savo žmonų dėka, kiti turi žmonas dėl savo pinigų. Moterys sako niekad neatsisakančios vyrų dovanų, nes meilė praeina, o lombardai dirba amžinai. Kai buvo populiarus kino filmas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, net nebepamenu, kas mane ištempė jo pažiūrėti. Regis, noras geriau pažinti moteris. Aišku, moterų ir merginų salėje buvo daugiau.

Filmas prasideda, kai žurnalistė užsuka pas žymų verslininką, pavarde Grėjus, paimti interviu. Verslininkas parodo savo sekso žaidimų kambarį. Ko tik ten nebuvo. Nuo smulkių žaisliukų iki botagų, visokiausių pakinktų, balnų ir t. t. Tiesa, smurto scenos filme dargi estetiškesnės nei matomos mūsų „TV pagalboje“. Prisiminiau savo jaunystės filmą „Emanuelė“, kurį mačiau dar būdamas paaugliu (18 m. neturėjau), bet jis manęs nesužalojo, o dargi išsamiau atsakė į klausimus apie meilę. Nežinau, ar tai gali padaryti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Austrų rašytoja Susanna Kubelka sako savo kūriniais norinti įrodyti, kad dabarties 70 metų žmonės ne tokie kaip anie 70-mečiai, šiandien jie tarsi 50-mečiai. Rašytoja stebisi, kad vis dar manoma, jog moteris negali būti televizijos žinių vedėja, nes, pasakodama apie katastrofas, pravirks, negali skaityti žinių per radiją, nes vyro balsas – solidesnis ir skamba įtikinamiau. Ypač jos knygos išpopuliarėjo Japonijoje, kur buvo metas, kad moterys gana anksti turėdavo palikti darbą, kitaip sakant, išeiti į pensiją. „Iš tiesų gyvenimas po 40 tik pradeda gražėti“, – tvirtina rašytoja. Tiesa, dėl televizijos žinių vedėjų turiu savo nuomonę – tie, kurie veda televizijos žinių laidas, yra abejingi pasauliui. Ir moterys, ir vyrai. Bet čia tik mano nuomonė.

Trys draugai laukia prie dangaus vartų ir kalbasi apie gyvenimą. Vienas sako, jog jei jam vėl būtų leista gyventi, tai nerūkytų, negertų. Kitas sako, jog skaitytų daugiau knygų, aktyviau sportuotų, o trečias tarsteli, jog elgtųsi, kaip elgėsi, tik keistų gydytoją.